Nedidelio ir gana neryškaus piešinėlio pristatymas tapo vienu svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose praėjusią savaitę vykusios tarptautinės konferencijos „Abiejų Tautų sostinių katedros. Krokuvos ir Vilniaus vyskupiškosios bažnyčios“ atradimų.
Pirmą kartą Lietuvos ir Lenkijos istorijoje vykusiame tokio pobūdžio renginyje pranešimus apie Abiejų Tautų Respublikos – Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – dviejų sostinių pagrindinių šventovių istorinius ryšius ir savitus fenomenus skaitė apie 50 mokslininkų iš Lietuvos ir Lenkijos, taip pat kitų Europos kraštų.
Ypatingą susidomėjimą sukėlusį lenkų istorikų Barbaros Jamskos ir Piotro Jamski iš Lenkijos mokslų akademijos Meno instituto Varšuvoje pranešimą „Nežinomas XVIII a. pabaigos Vilniaus katedros vaizdas“ konferencijoje pristatė vien tik P.Jamskis. Mat keturis vaikus auginantys mokslininkai retai gali keliauti kartu.
Iki šiol neturėjome jokio Vilniaus katedros vidaus vaizdo iš ankstesnių laikų nei XIX a. pradžia. Kaip atrodė barokinė katedra, ar dar senesni katedros variantai – net neįsivaizduojame. Neabejotina, kad dailininkai ją piešė, tačiau matyt dauguma tų piešinių nėra išlikę, o net jei ir išliko, iki šiol guli kur nors archyvuose nesurasti ir neidentifikuoti.
Lietuvos istorikams žinomi kai kurie tų laikų Vilniaus katedros inventoriaus aprašai, XVIII a. vidurio generalinė vizitacija. Tačiau skaitydami tuos dokumentus net puikūs to laikotarpio specialistai sunkiai galėdavo įsivaizduoti, kaip anuomet atrodė Vilniaus katedros interjeras. Mat tie aprašas ne tik painūs, bet surašyti pusiau lotyniškai, pusiau lenkiškai.
Kad galėtume įsivaizduoti, kaip katedra atrodė tais laikais, tiesiog būtinas buvo vizualinis dokumentas. Ir štai, po daugiau nei dviejų šimtmečių, jis pagaliau surastas.
Labai smulkiu šriftu piešinio apačioje galima išskaityti, kad tai Pietro de Rossi darbas, vaizduojantis Vilniaus katedrą. Jei nebūtų šio užrašo, tai niekas negalėtų ir atspėti, kas ten pavaizduota. Mat tai visiškai nepanašu į šiandieninę katedrą. Vienintelis akivaizdus panašumas – viršutinis langas virš altoriaus.
Italų kilmės architektas Pietro de Rossi (1760-1814) dirbo Lietuvoje 1785-1811 metais ir nupiešė nemažai įvairiausių Vilniaus vaizdų. Šiandien tie piešiniai ypač svarbūs ikonografiniu požiūriu. Pagal jo piešinius Vilnių vaizdavo ir kiti dailininkai. Net kai Valdovų rūmai buvo sugriauti, dar kelias dešimtis metų dailininkai piešė Vilniaus katedrą su rūmais. Dažnai – pagal P. de Rossi piešinius.
Per tris konferencijos darbo dienas šis nedidelis Vilniaus katedros interjero piešinys buvo pats didžiausias netikėtumas. Tačiau įdomių pranešimų buvo ir daugiau. Vienas jų – apie Krokuvos ir Vilniaus katedrų kunigų rūbų ir ženklų panašumus. Mat ypač Abiejų Tautų Respublikos laikais Lietuvos didikai stengėsi, kad Lietuva būtų visiškai lygi Lenkijai.
Pavyzdžiui, 1717 metais Čenstakavos Dievo motinos paveikslas Lenkijoje buvo karūnuotas popiežiaus dovanotomis karūnomis. Po metų karūnuotas ir Dievo motinos paveikslas Trakuose. Tai buvo ir bažnytinis, ir politinis aktas.
Kadangi Krokuvos kapitula XVIII a. pabaigoje gavo iš popiežiaus specialias privilegijas nešioti ypatingą aprangą ir specialius kryžius, tai Vilniaus kapitula po kelerių metų irgi darė tą patį.
Paskelbtos įdomios įžvalgos ir apie tai, kad iki šiol buvo žinoma, jog tik vienas Vilniaus vyskupas buvo tapęs Krokuvos vyskupu – kardinolas Jurgis Radvila (1556-1600 m.). Tačiau paaiškėjo, kad dar keli Vilniaus vyskupai buvo gana realūs pretendentai į Krokuvos vyskupo postą, tačiau dėl įvairių politinių aplinkybių jo taip ir negavo.
Įdomu, kad Vilniaus katedros išorės vaizdų kolekcija taip pat nuolat pildoma. Tik prieš penkerius ar šešerius metus sužinota, kaip atrodė katedros išorė prieš paskutiniąją rekonstrukciją. Jono Kazimiero Vilčinskio (1806-1885 m.) albumų antrosios serijos sąsiuviniuose, kuriuose – iliustracijos Jano Chrizostomo Paseko „Atsiminimams“, surasta autoriaus kovos su Vilniaus miestiečiais scena. Už lango – miesto vaizdas su tuometine Vilniaus katedra ir Valdovų rūmais.
Šis XVIII a. Vilniaus katedros išorės vaizdas maloniai nustebino sensacingąjį interjero piešinį radusį lenkų istoriką P.Jamskį, kuris apie jį sužinojo tik Vilniaus konferencijos metu.
Pagrindinės Vilniaus katedros istorijos datos
Pirmoji katedra pastatyta XIII a. viduryje. Ji buvo pereinamojo iš romaninio į gotiką stiliaus, kvadratinio plano, trijų navų. Grindys išklotos keramikinėmis ornamentuotomis glazūruotomis plytelėmis. Sienos puoštos freskomis, o stogas uždengtas švinine skarda.
1387 m. LDK valdovo Jogailos rūpesčiu buvusios pagonių šventyklos vietoje pastatyta nauja trinavė gotikinė katedra su 5 koplyčiomis. Slenksčiai akmeniniai, grindys grįstos raudonomis plytomis.
1419 m. katedra sudegė. Jos vietoje Vytautas pastatė naują didesnę gotikinę katedrą. Ji pastatyta Fromborko (Frauenburgo) katedros pavyzdžiu. Fasadai buvo su kontraforsais, kai kurie koplyčių stogai paauksuoti.
Pastatytos koplyčios: Montvydų, Goštautų, Kęsgailų, Karališkoji ir Vyskupų. Katedroje palaidotas Lietuvos Didysis Kunigaikštis Vytautas ir jo žmona Ona, jo brolis Žygimantas Kęstutaitis, Švitrigaila, Vytauto brolio Žygimanto Kęstutaičio sūnus Mykolas ir šv.Kazimieras.
1522 m. katedra remontuota pagal italų architekto Anuso projektą, šalia buvusiame gynybos bokšte įrengta varpinė.
1530 m. katedrą nuniokojo didelis gaisas. 1534—1557 m. ji atstatyta renesansinio stiliaus. Atstatymo darbams vadovavo italų architektai Bernardas Zanobis da Džanotis ir Džovanis Činis.
Tuo metu pristatyta koplyčių, įrengta kriptų. Fasadas papuoštas frontonu ir portalu, interjeras – freskomis, altoriais, antkapiniais paminklais. Katedroje palaidotos dvi Žygimanto Augusto žmonos Elžbieta Habsburgietė ir Barbora Radvilaitė.
1610 m. katedrą nusiaubė dar vienas gaisras. Iki 1632 m. šventovė vėl atstatyta jau su baroko bruožais, Projekto autorius – architektas Vilhelmas Polis. Pagrindiniame fasade pastatyti 2 bokštai.
1623—1636 m. Zigmanto Vazos iniciatyva pastatyta Šv. Kazimiero koplyčia. Per karą 1655 m. katedra smarkiai sužalota ir apiplėšta. Kai kur įgriuvo skliautai. Rusijos kareiviai nuplėšė ir išsivežė varinį katedros stogą.
1666 m. austrų architektas Johanas Vincentas Salvadoras pradėjo katedrą remontuoti. Dekoruota Šv. Kazimiero koplyčia (dail. Pjetras Pertis), nutapytos freskos (Mikelis Arkangelas Palonis).
1730 m. katedra vėl remontuota, įdėtos marmuro plokščių grindys.
1769 m. audra nugriovė katedros bokštą, kuris virsdamas perskėlė skliautus ir užmušė 6 žmones. Po šios nelaimės katedra uždaryta.
1783 m. Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio pavedimu katedra pradėta rekonstruoti pagal Lauryno Stuokos-Gucevičiaus projektą, kuris tarp kitų pasiūlytų išrinktas geriausiu. Iš abiejų katedros šonų esančias įvairių formų praeitų šimtmečių koplyčias architektas nusprendė sujungti į darnią visumą.
Tarp sienų ir pačios katedros atsidūrusias koplyčias architektas pagal projektą trumpino ar ilgino, aukštino arba žemino. Liko nepaliestos tik Valavičių ir šv. Kazimiero koplyčios. Tam, kad būtų išlaikyta simetrinė kompozicija, šiaurinėje pusėje pastatyta zakristija kaip šv. Kazimiero koplyčios atitikmuo. Šv. Vladislovo koplyčia perstatyta taip, kad ji atitiktų priešingoje pusėje esančią dabartinę Tremtinių koplyčią.
1786 m. italų architektas Karlas Spampanis atnaujino Šv. Kazimiero koplyčią, o dailininkas Pranciškus Smuglevičius jai nutapė du paveikslus.
1801 m. rekonstrukcijos darbus užbaigė architektas Mykolas Angelas Šulcas. Katedra tapo klasicistine. Ant fasado frontono pastatytos skulptoriaus Karolio Jelskio Šv. Elenos, Šv. Kazimiero ir Šv. Stanislovo skulptūros, kurios 1950 m. buvo nuverstos ir sunaikintos. Fasadą ir vidų skulptūromis ir bareljefais išpuošė italų skulptorius Tomasso Righi.
XIX a. pradžioje stogas uždengtas varine skarda, tvarkyti rūsiai. Darbus prižiūrėjo italų kilmės architektas architektas Pietro de Rossi.
Po 1831 m. iš uždarytos Šv. Kazimiero bažnyčios atkelta ir šoniniuose fasaduose pastatyta 12 skulptūrų, vaizduojančių Lietuvos kunigaikščius, apaštalus ir šventuosius. 1916 m. Vokietijos valdžia varinį stogą nuplėšė ir išsigabeno į Vokietiją, o katedrą uždengė toliu.
1836–1838 m. katedra remontuota pagal architekto Karolio Podčašinskio projektą. 1889 m. meistras Juozapas Radavičius įrengė naujus vargonus.
1922 m. Vilniaus katedrai tuometinio vyskupo Jurgio Matulaičio rūpesčiu suteiktas mažosios bazilikos titulas.
1925 m. Lenkijai pasirašius konkordatą su Šventuoju Sostu, Vilniaus katedra tapo arkikatedra.
1927 m. liepos mėn. ant Vilniaus arkikatedros bazilikos laiptų popiežiškąja karūna vainikuotas Vilniaus Aušros Vartų Gailestingumo Motinos paveikslas.
1931 m. per pavasario potvynį Neris užliejo katedros požemius, suskilo sienos. Katedra uždaryta.
1932-1939 m. ji buvo restauruota. Mediniai sienų poliai pakeisti gelžbetoniniais. Suveržtos sienos, po Šv. Kazimiero koplyčia įrengtas mauzoliejus. Į mauzoliejų atkelti katedros rūsiuose rasti kunigaikščio Aleksandro, Žygimanto Augusto žmonų Elžbietos ir Barboros Radvilaitės palaikai, urna su kunigaikščio Vladislovo širdimi.
1949 m. Vilniaus katedra uždaryta.
1950 m. komunistų partijos veikėjo ir sovietinės Ministrų tarybos pirmininko pavaduotojo Kazio Preikšo iniciatyva nuo arkikatedros nuverstos ir susprogdintos šventųjų skulptūros. 1950 ir 1951 m. kelis kartus į uždarytą katedrą įsilaužta. Daug buvusių vertybių išvogta, o likęs turtas sužalotas.
1951 m. kapitulos archyvo likučiai (1320 aplankų, 130 ryšulių) ir daugiau kaip 4000 knygų perduota Knygų rūmų specialiajam fondui.
1953 m. karstas su Šv. Kazimiero palaikais perkeltas į Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią (grąžintas 1989 m.). 1953 m. rugsėjo 4 d. komisija apžiūrėjo katedrą ir nustatė, kad jos turtas išdalytas įvairioms įstaigoms, kita dalis parduota. Rasti apnaikinti altoriai, sulaužyti baldai, sužaloti vargonai, apgadintos skulptūros, antkapiai.
Po 1953 m. katedra perduota Dailės muziejui. 1955—1956 m. perdažyta, įvestas šildymas. 1956 m. katedroje įrengta Paveikslų galerija.
Nuo 1968 m. tirta pastato konstrukcijų būklė, daryti architektūriniai tyrimai. Darbams vadovavo inžinierius Napaleonas Kitkauskas.
1969 m. Potsdamo H. Šukės firma restauravo vargonus. 1980 m. stogas uždengtas vario skarda, perdažyti fasadai, restauruotos jų skulptūros.
Nuo 1981 m. restauruotas vidus. 1984—1986 m. atlikti papildomi archeologiniai ir architektūriniai tyrimai.
1988 m. spalio 22 d. per Sąjūdžio suvažiavimą paskelbta apie arkikatedros grąžinimą tikintiesiems. Šventovėje vyko restauravimo darbai, atstatytas altorius, sakykla, vyskupo sostas.
1989 m. vasario 5 d. Vilniaus arkikatedra iškilmingai atšventinta.
1989 m. kovo 4 d. į arkikatedrą buvo iškilmingai perneštas karstas su Šv.Kazimiero palaikais.
1993 m. buvo atstatytos skulptūros ant katedros fasado (skulptorius Stanislovas Kuzma).
