Simo Häyhä – vienas iš Kolos fronto didvyrių. Nekalbus, nedidelio ūgio, smulkaus sudėjimo, tačiau neįtikėtinai ištvermingas ir sumanus vyrukas per kelis karo mėnesius nukovė daugiau kaip 500 sovietų karių.
Priešus Simo Häyhä medžiojo paprastu, Suomijoje modifikuotu rusišku šautuvu be optinio taikiklio.
Juk optinis taikiklis verstų užsimaskavusį šaulį aukščiau kilstelti galvą, o tai galėjo kainuoti gyvybę. S. Häyhä puikiai orientavosi aplinkoje, kelių metrų tikslumu nustatydavo atstumą iki taikinio, puikiai įvertindavo vėjo stiprumą ir kryptį, mokėjo pasirinkti patogią poziciją ir valandų valandas nė nekrusteldamas tykoti aukos.
Būtent tai nulėmė, kad kuklusis Suomijos ūkininkas tapo pačiu geriausiu snaiperiu per visą ginkluotų konfliktų istoriją.
Siūlome paskaityti knygos ištrauką.
* * *
– Rusai ateina!
Toks šūksmas nusklido suomių gynybos linijom. Netrukus atėjo dar baisesnė žinia. Tankai!
Kuopos vadas leitenantas Jūtilainenas atitraukė palapinės angos užuolaidą ir išėjo į lauką. Traukdamas iš kišenėlės cigarečių pakelį „North state“, patyliukais nusikeikė prancūziškai.
Nevalia leisti, kad čia pasikartotų tai, kas nutiko Pytsjokyje. Reikia kur nors nubrėžti ribą. Jūtilainenas šmaukštelėjo dešinėje laikomu šmaikščiu per bato aulą. Nusprendė, kad ta riba bus nubrėžta čia. Prie Kolos upės.
– Merde!
Jūtilainenas įtraukė dūmo, apsižvalgė aplinkui. Visur kur bėgiojo maskuojamaisiais chalatais apsirengę vyrai, būrių vadai ir puskarininkiai šaukė juos susirinkti ir vėl eiti prie linijos. Ore lakstė granatų skeveldros, sniegas, žvyras, kulkos.
– Ir mirtis, – pagalvojo Jūtilainenas.
Atėjo laikas imtis iniciatyvos.
Kapitonas Stolpė (Stolpe) pro žiūronus stebėjo kelią. Už poros kilometrų žlegėjo priešo tankai, iš paskos žygiavo pėstininkai – tokiu atstumu atrodė kaip juoda masė. Keli tankai mėgino išsukti iš kelio ir išsiskleidę pulti frontu. Ugnies valdymo punktas stovėjo ant upelio vakarinio kranto, nuo kurio pro nedidelį lauką ir apgriuvusį namą atšlaitė nuotakiai leidosi į ežero pakrantę.
– Na, kas šiandien ateina? – pasigirdo balsas už nugaros.
Stolpė atsigręžė. Ant duobės krašto išsižergęs rūkė Jūtilainenas.
– Senasis engėjas baisingai šiurpus, bet Viešpats jį nugalės, – burbtelėjo Stolpė.
– Taigi, – atsakė Jūtilainenas.
– Gal vis dėlto reikėtų paprašyti artilerijos trinktelėti porą kartų kelio pusėn, – dėl visa ko?
– Šaudmenų turime labai mažai, – rimtai atsakė Stolpė.
– Galėtume suskaičiuoti ant pirštų. Užsakiau papildomai, bet nežinia, kada atgabens. Visko trūksta. Tegul vienas pabūklas pamažu paleidžia į kelią užtveriamąją ugnį. Tai juos šiek tiek apramins. Į šiaurę nuo vieškelio pasirengęs prieštankinis, antras skuba į pagalbą.
Tą akimirką į medžius už ugnies valdymo punkto pasileido srautas granatų. Pasigirdo braškėjimas – lūžo ir krisdamos dulkino sniegą medžių viršūnės. Keistai gausdamos kaukė skeveldros. Aukštai virš karininkų galvų pralėkė kelios kulkosvaidžių papliūpos.
– Smagiai eina, – pripažino Jūtilainenas nuo rankovių ir pečių nusibraukdamas žvyrą.
– Sudrausminsiu savo vaikigalius. Tu žiūrėk, kad tankai dingtų, o aš pasirūpinsiu pėstininkais.
Jūtilainenas dideliais žingsniais nuėjo prie kulkosvaidžių lizdų kalvos atšlaitėje.
Už jaunos eglaitės atsargiai kilstelėjo galvą Simas Hiauhė. Rusų pėstininkai grupavosi rengdamiesi puolimui. Suomių artilerija svaidė į vieškelį trikdančią ugnį. Tankų bokšteliai sukiojosi ieškodami taikinių, kulkosvaidžiai šaudė į pakeles. Pėstininkai judėjo maždaug už kilometro, tad dar nevertėjo paleisti į darbą šautuvų. Atrodė, kad puolimo masės centras vieškelyje.
Rusai paleido dvi žalias signalines raketas. Pėstininkai išsisklaidė abipus kelio, pradėjo šaukti „Ura!“
Pasigirdo pažįstamas kulkosvaidžio „Maksim“ tratėjimas. Rusai turėjo kelias šarvines plokštes ir, pasidėję jas ant slidžių, iš lėto stūmėsi artyn.
– Šitie pridarys bėdų, – pagalvojo Hiauhė.
Jis nusitaikė į vyrą, kurį spėjo esant karininką. Šiaip ar taip jis visą laiką mostagavo rankomis rodydamas kažkokius ženklus. Šalimais kažkas kilstelėjo taikydamasis šauti nuo kelio. Tą akimirką Hiauhė išgirdo už nugaros ramų pažįstamą balsą.
– Nulenk galvą, nusidėjėli! Kare privalai rodyti nuolankumą!
Atrodė, kad Jūtilainenas jaučiasi kaip žuvis vandenyje. Jis stovėjo su pistoletu rankoje vyrams už nugarų ir nurodinėjo, ką daryti.
– Puiku, vaikinai, čia kaip šaudykloje, – beveik tas pats! Tik nekelkit galvų!
Hiauhė nureguliavo kryptuką į karininko pilvą ir iššovė. Per kelis drabužių sluoksnius beveik nejautė ginklo atatrankos. Nieko nenutiko. Hiauhė vėl užtaisė šautuvą ir nusitaikė. Šūvis buvo taiklus, kaip ir ankstesnis. Karininkas susilenkė ir kniūbsčias krito ant sniego. Hiauhė valandėlę palaukė, nieko nematyti ir ėmė ieškoti naujo objekto.
Jau ketino šauti į greitai sniegu bėgantį karį, bet jį pasiekė suomių lengvojo kulkosvaidžio kulkos. Suvarpyta krūtine jis sustojo lyg atsimušęs į sieną. Hiauhei pavyko neprisitaikius nušauti kitą rusą šalimais. Jis žirgliojo per gilų sniegą keistai šokčiodamas ir kaip tik stryktelėjus aukštyn kulka smigo jam virš juosmens.
Tą akimirką Hiauhė krūptelėjo ir nuleido galvą. Pasirodė, kad trasuojanti kulka lekia tiesiai į jį – laimei, prašvilpė virš galvos. Bet oro srautą pajuto. Smarkiai daužėsi širdis. Dairydamasis aplinkui Hiauhė, kelis kartus giliai įtraukęs oro, stengėsi kvėpuoti lygiau.
Kulkos aštriai spragsėjo į medžių kamienus. Aplinkui stirksojo medžiai nukirstom viršūnėm. Žemė buvo duobėm granatų išrausiota, sniegas nupilkęs.
Į kelią paleistos kelios suomių baterijos papliūpos pataikė į rusų tankus. Vienas, gavęs smūgį, keistai metėsi į šalikelę. Tačiau tankas nesprogo, tik leido dūmus, bokštelis nustojo judėti. Suomių pėstininkų šautuvų vamzdžiai kaip reikiant įkaito nukreipus ugnį į mėginančius išlipti tankistus.
Vieno tanko grandinė nutrūko ir jis pasisuko šonu. Suomių prieštankinis pabūklas atvėrė ugnį ir 37 milimetrų šaudmenys suvarpė tanko šoną.
– Gerai tratinam, – pakurstė Jūtilainenas.
Hiauhė greitai užpildė šautuvo dėtuvę. Ant galvos biro granatų blaškoma žemė ir suledėjęs sniegas, bet baltu gobtuvu pridengtas šalmas gerai saugojo. Rusų pėstininkai buvo už kokių dviejų šimtų metrų. Hiauhė vėl kilstelėjo ketindamas šauti, bet turėjo prisidengti nuo netikėtos kulkosvaidžio papliūpos.
Ar kas nors nusitaikė į jį? Ausyse piktai kaukė rikošetai. Kažkas šaukė sanitarus.
Hiauhė nusirito per metrą į šoną, kilstelėjo vamzdį. Greitai paleido tris šūvius, vienas tikrai buvo taiklus. Raudonosios armijos kareivis iškėlė rankas lyg pasiduodamas ir, metęs šautuvą, krito aukštielninkas.
Atrodė, kad atakos smaigalys palūžo, nes tankai pasidarė atsargesni ir ėmė trauktis. Vienas jų buvo užvažiavęs ant minos ir bejėgiškai sukiojosi pusračiu. Hiauhė iššaudė visą dėtuvę ir nusisukęs pritūpė norėdamas atsikvėpti. Tiesą sakant, oras buvo labai gražus. Jis nusimovė pirštines ir nusišluostė suodiną veidą.
(...)
Dar vieną dieną atsilaikė Kola. Frontininkai užduotį įvykdė, visa kita – politikų rankose. Ir šie darė, ką galėjo siekdami pradėti derybas su rusais.
Rusai savo ruožtu tvirtino, kad jie nekariauja su Suomijos vyriausybe. Mat Terijokyje sėdėjo komunistų vyriausybė, kuriai vadovavo nuo pilietinio karo išsigelbėjęs idėjos vyras, Kominterno vykdomojo komiteto sekretorius Otas Vilė Kūsinenas (Otto Wille Kuusinen). Vyriausybės ministrai taip pat buvo emigravę suomių komunistai.
Sudaryta „darbo žmonių vyriausybė“ iš karto paprašė Raudonosios armijos pagalbos „nuversti baltųjų vyriausybę“.
Vienu įkvėpimu buvo įkurta Suomijos liaudies armija, kurios pagrindą sudarė Raudonosios armijos 106-oji pėstininkų divizija. Kariniai daliniai buvo sudaromi iš suomių kalbą mokančių vyrų, kurie buvo aprengti drabužiais, panašiais į Anglijos kariuomenės žygio uniformas. Ketinta surinkti keturias šimtaprocentinių suomių divizijas, bet Stalino valymai suomių kilmės gyventojus tame krašte gerokai apnaikino, todėl į karinius dalinius buvo siunčiami kitų tautybių piliečiai.
Sovietų Sąjungoje jų būtų užtekę ne vienam karui. Padėtis geriausiu atveju buvo tokia, kaip blogiausiu – Babelio bokšte. Kariai vieni kitų nesuprato. Padėtį kariuomenėje puikiai nusako pačių rusų sukurtas anekdotas. Karys paklausė, ar kelyje yra suomių minų, kitas jam atsakė nežinąs, ar yra suomių minų, tik žinąs, kad Minsko suomių yra: „Nieznaju jest li finskije myny, no minskyje finy jest.“
Formaliai Liaudies armija kaip rezervinis darinys buvo tiesiogiai pavaldi maršalui K. Vorošilovui, bet buvo tausojama ypatingoms užduotims.
1940-ųjų pabaigoje Liaudies armijos I korpusas buvo pasirengęs vykdyti garbingą pareigą. Vadas Akselis Antila (Akseli Anttila) turėjo per Helsinkio Esplanados parką nužygiuoti su juo iki Prezidento rūmų ir juose, „darbo žmonių džiaugsmui ir liaudies priešų siaubui“, iškelti Suomijos Liaudies Respublikos vėliavą.
Tiksli šio parado data vis buvo stumiama į ateitį, todėl liaudies armijos dalinius pradėta traukti į kovas. Mat vadas Antila ir kiti suomiai iš dyko buvimo pradėjo girtauti. Tai papiktino kitus dalinius, kurie kovose prarado daug vyrų. Suomiai – visur suomiai, nesvarbu, kokios vėliavos vedami kovoja.
(...)
„Suomijos kariai!
Vykdydami užsienio provokatorių ir karo kurstytojų užsakymą saujelė niekingų suomių tautos priešų – visi šitie kajanderiai, erkai ir riučiai – gena jus kariauti su kovon pakilusia Suomijos Liaudies Respublika ir Suomijos liaudies pagalbon atėjusia Raudonąja armija.
Jūs – tokie pat darbininkai kaip mes – vienos tėvynės vaikai. Atgręžkite ginklus į bendrus tėvynės priešus, į bankininkus ir užsienio imperialistų „vyriausybę“. Kariai! Pereikite Suomijos Liaudies vyriausybės pusėn! Tegyvuoja Oto Kūsineno vadovaujama liaudies vyriausybė!
Petsamo piliečių susirinkimo rezoliucija.
1939 m. gruodžio 6 d.“
34-ojo pėstininkų pulko vadas pulkininkas leitenantas Vilė Teitinenas padėjo popierių ant rašomojo stalo ir atsilošė į kietą krėslo atkaltę taip staiga, kad ta subraškėjo. Ištiesė kojas, sunėrė po sprandu pirštus. Vakaras jau slinko į naktį, bet Teitineno neėmė miegas.
Perskaitęs rusų propagandinį lapelį, negalėjo nurimti.
Teitinenas buvo kareivis. Visa esybe, charakteriu ir siela. Jis kartais nesuprasdavo politikų, kaip kad šie kartais nesuprasdavo, – o gal nenorėjo suprasti, – kareivių.
Bent jau dabar Teitinenas troško kiek geriau suprasti politiką. Kodėl sovietų kareiviai, į kuriuos suomiai įkaitusiais šautuvais tratino šviną, įsivaizdavo ateiną į šalį kaip išvaduotojai? Nejaugi Sovietų Sąjungos vadovybė iš tiesų mano, kad suomių kareiviai atgręš ginklus į savo karininkus ir lengva širdimi pasveikins į Helsinkį iškilmingai žygiuojančią Raudonąją armiją?
Jeigu Stalinas viską apskaičiavo klaidingai, skaudžiai už tai sumokės. Jis pats, Vilė Teitinenas, tuo pasirūpins.
(...)
„Štabo operatyvinis pranešimas.
1940 01 25, 12 val.
Sausumos pajėgos:
Sausio 24 diena Kanase praėjo palyginti ramiai. Kova apsiribojo patruliavimu ir artilerijos sekinimu. Priešas iš toliašaudžių pabūklų Vypurio pusėn paleido keletą tuščių šūvių. Ladogos ežero šiaurės rytų pusėje priešas puldinėjo visą dieną. Itin smarkūs mūšiai vyko Aitojokyje.
Atakos atremtos, priešas patyrė didelių nuostolių. Vakare priešas pradėjo puolimą Kalanjokyje ir su trumpom pertraukom tęsė visą 25-osios naktį. Iki ryto ataka buvo atremta. Dieną kautynėse priešas vėl prarado kelis šimtus vyrų. Sunaikinti trys tankai.“
Priešo ugnies valdymo punktas buvo tiksliai žinomas. Stereoskopinis žiūronas pakildavo visada toje pačioje vietoje – lęšiai tik žybčiojo saulėje. Suomiai mėgino jį numušti artilerijos pabūklais, minosvaidžiu ir kulkosvaidžiu. Žiūronas nusileisdavo ir lyg šaipydamasis vėl iškildavo. O ir priešas iš ten šaudė labai taikliai.
Penktosios kuopos vyrai ėmė svarstyti, ką daryti, nes rusų ugnies valdymo punktas buvo priešais jų pozicijas. Kilo įvairių siūlymų, bet visus vieną po kito teko atmesti. Vien dėl to žiūrono nebuvo galima siųsti vyrų į mirtį. O priešas ugnimi kontroliavo visą teritoriją. Paskui kažkas rado išeitį:
– Pasikvieskim Simą Hiauhę.
Vyrus pagavo entuziazmas. Tai priminė pokštą.
– Rusus tai nustebins.
Nutarimas buvo užtikrintas telefono skambučiu. Hiauhė atvažiuos. Jį atvežė arkliu, kaip poną. Pavaišino kava, paaiškino padėtį. Paskui Hiauhė su vedliais nušliaužė iki pozicijų.
Neilgai laukus stereoskopinis žiūronas vėl pakilo. Hiauhei paleidus tris šūvius, rusų artilerija pradėjo griaudėti ir Hiauhė su savo palydovais turėjo atsitraukti. Į orą lėkė skeveldros, šakos ir suodžiai, bet nė vienas suomis nebuvo sužeistas.
Tačiau Hiauhė nepasidavė, tą pačią dieną vėl puolė stereoskopinį žiūroną, šį kartą – iš tiksliai apskaičiuotos apšaudymo pozicijos. Pokšt... pokšt. Hiauhė iššovė du kartus, abu kartus žvangtelėjo lęšiai.
Suomių džiaugsmas buvo beribis. Visi norėjo paspausti Simunai ranką. Daugelis apie tai rašė laiškuose namiškiams: „Pas mus lankėsi Simas Hiauhė.“
* * *
Petri Sarjanen. Baltoji mirtis. Suomis Simo Häyhä – žymiausias visų laikų snaiperis. Iš suomių kalbos vertė Aida Krilavičienė. – Vilnius: Briedis [2016]. – 208 p.: iliustr.
Leidykla „Briedis“ išleido naują knygą serijoje „II pasaulinis karas“ – Petri Sarjaneno „Baltoji mirtis. Suomis Simo Häyhä – žymiausias visų laikų snaiperis“, kurioje pasakojama apie dramatišką Suomijos istorijos laikotarpį – Žiemos karą, bei vieną žinomiausių to karo didvyrių Simo Häyhä.
Ir šiandieną, kaimynystėje skambant karo būgnams, tėvynės gynybos tema aktuali kaip niekad.
Lygiai prieš 77 metus, 1939 m. lapkričio pabaigoje, po daugybės politinių provokacijų, šantažo ir atvirų grasinimų Raudonoji armija peržengė Suomijos sieną. Įdėmiai įvykius sekęs Vakarų pasaulis nesitikėjo, kad mažos Šiaurės šalies gyventojai bent kiek rimčiau pasipriešins milžiniškai Stalino karo mašinai, bet suomiai padarė ko niekas nesitikėjo ir galiausiai apgynė savo nepriklausomybę.
Pagrindinis knygos herojus Simo Häyhä – paprastas iš valstiečių šeimos kilęs ūkininkas. Nuo pat jaunystės jis buvo priverstas medžioti, nes medžioklė jo šeimai buvo vienas iš pragyvenimo šaltinių. Išsiugdęs taiklaus šaulio savybes, Simo Häyhä įstojo į savanorišką Apsaugos gvardiją, vėliau atliko privalomą tarnybą Suomijos kariuomenėje. Čia jaunojo kario talentas buvo pastebėtas ir įvertintas daugybe apdovanojimų.
Kilus Žiemos karui S. Häyhä, kaip ir tūkstančiai kitų Suomijos vyrų, nesvarstė, ar verta priešintis agresoriui. Kartu su savo kuopa, kuriai vadovavo Maroko siaubu pramintas patyręs karininkas Aarnė Juutilainenas, jis pateko į patį pragarą – į legendiniu, didvyriško pasipriešinimo simboliu tapusį Kolos upės ruožą.
Bjaurioje darganoje ir stingdančiame šaltyje kovojantys vyrai viena po kitos atmušinėjo nesibaigiančias, šarvuota technika ir aviacija remiamų raudonųjų ordų atakas, sugebėdami ne tik kautis prieš kur kas gausesnes priešų pajėgas, bet ir ilsėtis, prisiminti praeitį, netgi pajuokauti.
Simo Häyhä – vienas iš tokių Kolos fronto didvyrių. Nekalbus, nedidelio ūgio, smulkaus sudėjimo, tačiau neįtikėtinai ištvermingas ir sumanus vyrukas per kelis karo mėnesius nukovė daugiau kaip 500 sovietų karių.
Priešus Simo Häyhä medžiojo paprastu, Suomijoje modifikuotu rusišku šautuvu be optinio taikiklio.
Juk optinis taikiklis verstų užsimaskavusį šaulį aukščiau kilstelti galvą, o tai galėjo kainuoti gyvybę. S. Häyhä puikiai orientavosi aplinkoje, kelių metrų tikslumu nustatydavo atstumą iki taikinio, puikiai įvertindavo vėjo stiprumą ir kryptį, mokėjo pasirinkti patogią poziciją ir valandų valandas nė nekrusteldamas tykoti aukos.
Būtent tai nulėmė, kad kuklusis Suomijos ūkininkas tapo pačiu geriausiu snaiperiu per visą ginkluotų konfliktų istoriją. Deja, prieš pat taikos paliaubas priešo kulka jam sutrupino veidą, todėl karo pabaigos Baltąja mirtimi pramintas didvyris sulaukė ligoninėje.
Kovos draugai manė, kad legendinis snaiperis žuvo, tačiau S. Häyhä pagijo, išimties tvarka jam suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis, o krūtinę papuošė garbingas apdovanojimas – po karo įsteigtas Kolos kryžius. S. Häyhä sulaukė garbingo amžiaus ir mirė 2002-aisiais, būdamas 96 metų.
