Šiaulių universiteto docentas, istorikas dr. Simonas Strelcovas neseniai sugrįžo iš Tekančios Saulės šalies.
Ten jis tyrinėjo, koks japonų požiūris į 1940 metais Kaune tūkstančius žydų vizas išdavusį ir taip juos išgelbėjusį japonų konsulą Ch.Sugiharą.
Japonijoje jis – itin gerbiamas. Šią pagarbą, anot istoriko, vertėtų panaudoti turistams pritraukti.
S.Strelcovas įsitikinęs, kad būtina pasakoti, kokia Lietuva buvo, kai joje dirbo teisuolis. Kad ji nebuvo nacistinė ir, kitaip nei kitos Europos valstybės, priėmė dešimtis tūkstančių pabėgėlių.
Visa tai jis ketina atskleisti kitąmet pasirodysiančioje akademinėje knygoje japonų kalba.
– Kaip vertinate Ch.Sugiharos atminimo puoselėjimą Kaune? – „Laikinoji sostinė“ paklausė S.Strelcovo.
– Padaryta labai daug. Svarbiausia, ką Kaunas turi, tai Sugiharos namai. Labai džiugu, kad pastatas nebuvo parduotas, nugriautas, į jį neįsikėlė kas nors gyventi, jis nebuvo stipriai pakeistas ar rekonstruotas.
Namas atlieka tą funkciją, kurią ir turi atlikti – yra tyrimo, edukacijos, akademinės erdvės, diskusijų vieta.
Viešojoje erdvėje yra pakankamai daug memorialinių ženklų – lenta prie „Metropolio“ viešbučio ir Kauno geležinkelio stotyje (kur diplomatas išduodavo vizas prieš išvykdamas iš Lietuvos. – Red.), sakuros Nemuno saloje ir prie Ch.Sugiharos namų.
Ir turistui, ir įdomybių savo mieste ieškančiam vietos gyventojui yra pastatyti nurodomieji kelio ženklai, kaip atvykti į Sugiharos namus.
Padaryta iš tiesų daug. Galų gale kasmetiniai Tolerancijos žmogaus rinkimai sietini tiesiogiai su Ch.Sugiharos vardu. Tai net peržengia Kauno ribas.
– Kaip manote, kas dar galėtų būti padaryta?
– Padaryti galima nemažai. Kitaip nei Vilniuje, Kaune vis dar nėra Ch.Sugiharos gatvės. Nesiimu spręsti, kurioje vietoje, bet tai tikrai galėtų būti padaryta.
Galėtų atsirasti ir Ch.Sugiharos vardo stotelė. Įsivaizduokime, žmonės važiuoja autobusu ar troleibusu ir girdi: „Kita stotelė – Sugiharos“. Visai gerai skamba.
Viešojoje erdvėje galėtų formuotis Kauno, kaip Šiaurės Kasablankos, įvaizdis. Galbūt galėtų atsirasti kavinė ar kita vieša susitikimų vieta, skirta Šiaurės Kasablankai, įskaitant istorinį interjerą su gelbėtojų, tokių kaip Sugihara, atvaizdais.
– Kodėl Kaunui tiktų Šiaurės Kasablankos vardas?
– Turbūt žinote filmą „Kasablanka“. Tai 1942 metais sukurtas filmas, įtrauktas į penketuką visų laikų geriausių filmų. Ten veiksmas vyksta Kasablankoje, pasakojama apie nacių, amerikiečių, britų, prancūzų interesus viename mieste. Tie interesai kaip pinklės, tinklas, apsiautęs visą miestą.
Lygiai tokią pat padėtį mes turėjome Kaune 1939–1940 metais, kai palyginti mažame mieste susibūrė visos įmanomos didžiųjų valstybių atstovybės su savo žvalgyba. Taip pat kaip ir Kasablankoje, Kaune turėjome pabėgėlių, kurie nežinojo, ką daryti, kur dėtis.
Galime tai vadinti detektyvu, šnipų istorija, gyvu Jamesu Bondu 1939-ųjų Kaune. Toks įvaizdis galėtų būti viena iš Kauno vizitinės kortelės pusių.
Akademiniuose sluoksniuose svarstoma Šiaurės Kasablankos akademijos idėja. Kai išsikalbėsime, manau, ji ras išraišką ir miesto erdvėse. Šis Kasablankos fenomenas, kuris Vakaruose gerai žinomas, galėtų tapti akcentu, kuris trauktų turistus. Retro stilius prie Kauno architektūros labai tiktų. Būtų įdomių ir gražių rezultatų.
– Kaip vertinate pastangas į Kauną privilioti japonus turistus?
– Gerai tai, kad į Lietuvą atvykstantys japonai turistai Kauno jau neaplenkia. Prieš keliolika metų aplankydavo Vilnių ir traukdavo į Rygą ar kitur.
Dėl žinios apie Kauną japonų turizmo agentūrose dar būtų galima šį tą nuveikti. Visą laiką galima prikviesti daugiau žmonių. Kalbame apie 125 milijonų turistų rinką.
Tie, kas susidūrė su japonais ir jų verslu, žino, kaip nelengvai naujovės ten skinasi kelią. Ten niekas nedaro greitų sprendimų. Reikia pradėti dirbti šiandien, o rezultato tikėtis po metų ar kitų.
Reikėtų ne tik skleisti žinią turistams, bet ir su Lietuva supažindinti didžiojo verslo atstovus. Jei jiems kils klausimas, kur steigti filialą, gal jie norės tai daryti šalyje, kurioje kažkada gyveno tautiečiai.
Tai jau daro mūsų atstovybė Tokijuje, bet visada galima daryti panašius darbus vienu metu.
Vilioti būtų galima ne tik japonų turistus. Kiek atvyksta grupių iš JAV ar Izraelio? Jie renkasi edukacines programas apie Pasaulio tautų teisuolius. Tad Sugiharos žinia orientuota ne tik į japonus.
Tokiame kontekste galima kalbėti apie teisuolių alėją, jei norite – žvaigždes. Idėjų gali būti įvairiausių. Tik Kaunas turėtų apsispręsti, kad nori tapti tokiu miestu.
– Kas labiausiai kiša pagalius garsinant Kauną kaip Ch.Sugiharos žygdarbio vietą?
– Pagrindinė problema ta, kad kai Ch.Sugiharos atminimo traukinys 1984 metais pradėjo judėti, tai niekas Lietuvoje apie jį nekalbėjo. Šis traukinys yra nuvažiavęs be mūsų toliau, nei mes norėtume.
Dabar pagrindinė užduotis į tą traukinį šalia Ch.Sugiharos pasodinti ir Lietuvą. Kol kas žmonės žino Ch.Sugiharą, kad jis gelbėjo žydus.
Kai kas žino, kad jis tai darė Lietuvoje. O kokia ta Lietuva buvo? Žmonės mano, kad nacistinė.
Turime pataisyti skleidžiamą žinią. Jei ne Lietuvos Respublika, tai ir tų pabėgėlių nebūtų buvę, nebūtų ką gelbėti.
Reikia pabrėžti, kad 1938 metais Eviano konferencijoje pasaulio valstybių lyderiai savo šalyse nesutiko priimti nė vieno žydo.
Tuo metu Lietuva prisiėmė 14 tūkst. žydų, 16 tūkst. lenkų, 12 tūkst. lenkų karių ir apie 100 tūkst. Vilniaus krašto gyventojų. Devynis mėnesius valstybė turėjo vežti šį krūvį.
Ir nebuvo nė vieno antisemitinio eksceso. Jei būtų miestai teisuoliai, Kaunas būtų vienas iš jų. Šią istoriją, sujungtą su Ch.Sugiharos istorija, ir norisi papasakoti pasauliui.
