1841 m. šį istorinį romaną lenkų kalba išleido Vilniaus leidėjai ir spaustuvininkai Adomas ir Juozapas Zavadskiai. Daugelis kūrinyje aprašytų įvykių vėliau ne kartą minėti įvairiuose leidiniuose. Ilgainiui juos imta laikyti vos ne tikrais istoriniais faktais, kurie tapo visuomenės istorinės savimonės dalimi.
Pateikiame ištrauką iš šio romano.
* * *
Netoli Šv. Dvasios vienuolyno ir stauropiginės cerkvės, o iš kitos pusės – nuo rusų pirklių svečių namų, vos už varsnos, miesto Aštriajame gale, iškilę vieni iš penkerių miesto vartų, išmūrytų prieš šimtą metų, Aleksandro laikais, kai totorių antpuolių grėsmė paskatino karalių, vaivadą, vyskupą Vaitiekų pasirūpinti miesto įtvirtinimu, apsaugoti jį nuo laukinių pagonių įsiveržimų.
Tie vartai buvo pasišiaušę kreneliažais, su dviem bokšteliais, kuriuose lyg akys juodavo tuščios šaudymo angos, nes grėsmių metas praėjo ir falkonetai vėl rūdijo miesto ginklinėje.
Sunkūs ąžuoliniai vartai, tirštai prikalinėti geležinių vinių, dar laikėsi atlapi ant galingų svirčių, tankios geležinės grotos dengė vartų ertmę aukščiau jų. Virš vartų nebuvo jokių gyvenamųjų patalpų, tik iš miesto pusės virš jų, negiliai išduobtoje nišoje matėsi dažytomis langinėmis užveriamas Dievo Motinos paveikslas, prieš kurį blankia šviesele spingsėjo lempa. Palei nišą buvo atsikišusi maža geležinė galerija, į kurią pamaldžius tikinčiuosius vedė siauručiai laiptai, prikabinti išorėje, ant pastato šono.
Jau tada Aušros vartuose buvusį paveikslą žmonės labai garbino, meldėsi prie jo dėl visų savo rūpesčių ir sielvartų. Prie paveikslo nebuvo altoriaus ir nišoje degė tik viena tikinčiųjų išlaikoma lempa, o siauroje galerijoje prieš paveikslą galėjo sutilpti vos keli žmonės.
Kai stigdavo aukų, lempą prieš paveikslą degindavo magistratas už savo lėšas, laikydamas globėja ir patrone Dievo Motiną, kurios švelnus veidas virš gyventojų galvų, ant krūtinės sudėtos rankos tarsi glaudė prie savęs visus nelaiminguosius ir verkė dėl jų visų sielvartų ir bėdų.
Pro ten einantys miestelėnai pagarbiai nusivoždavo kepures ir gobtuvus, o rusų pirkliai, stovintys savo svečių namų tarpduriuose, vaikydavo žydus, kurie artėdami prie Aušros vartų nenusiimdavo galvos apdangalų; tad žydas retai drįsdavo ten praeiti, nebent tik naktį.
Vartuose sėdėjo vartų sargas ir sargybinis, rinkę iš važiuojančių į turgų valstiečių po grašį nuo vežimo arba akmenis, kuriais iš pradžių irgi mokėdavo už teisę įvažiuoti į miestą. Neretai po tuo Dievo Motinos paveikslu užvirdavo įnirtinga kova ir ginčai ar muštynės, kartais ant grindinio liedavosi kraujas ar krisdavo plaukų kuokštai, kai kada į tuos mūrus atsimušdavo ir girtų rėkavimai, ir įsisiautėjusių keiksmai. Bet Dievo Motina atleisdavo nusidėjėliams.
Kiek atokiau nuo vartų sėdėjo kelios prekeivės, vienos su religiniais reikmenimis, o kitos su meduoliais. Pastarosios buvo vadinamos smagurininkėmis, nes jos pintinėmis išnešiodavo po miestą skanėstus. O pirmosios pardavinėjo škaplierius, žiedus, kryželius, paveikslėlius ir t. t.
Tai buvo vargšės moterys, kurios, gėdydamosi elgetauti, tokiu būdu dorai pelnė sau duoną kasdieninę. O smagurininkės, dažniausiai moterys iš priemiesčių, vertėsi pardavinėdamos saldumynus, vaisius arba išnešiodamos juos po miestą, arba sėdėdamos ant išnuomotų taburečių už medinių stalų, ant kurių dubenyse ar moliniuose induose išdėliodavo skanumynus, meduolius, aguoninius pyragus, vaisius...
Tą vakarą smagurininkės jau ruošėsi namo, škaplierių ir kryželių pardavėjos vyniojo savo kromelius, jau ir miesto sargybinis vaikštinėjo šnekučiuodamasis vartuose ir laukdamas meto, kada galės užverti vartus ir eiti į savo šiltą kampą, kai nuo miesto pusės gatvėje pasigirdo greiti žingsniai, ir jaunas aukštas vyriškis su tuščiu ąsočiu rankoje atskubėjo prie vartų.
Visi žiūrėjo į jį – atrodė lyg pamišęs ir netekęs nuovokos. Jis užkopė laipteliais, vedančiais prie paveikslo, atsiklaupė prieš jį, pastatė ąsotį, verkdamas ir kūkčiodamas ėmė karštai melstis. Lempa blėso prieš paveikslą, o jis verkė.
– Matai, – atsiliepė smagurininkė Marusė, žvelgdama į vartų sargą, – kažkoks vargšas tarnas meldžiasi mūsų Dievo Motinai ir verkia! Matyt, kažkas jį prisvilino!
O sargas iškišo iš vartų galvą, pažvelgė aukštyn, palingavo ir tarė:
– Karštai meldžiasi, gal jam ką nors velniškai skauda.
Ir sena škaplierininkė Ivanova iš Lukiškių atsisuko, rimtai (ne prijuoste) nusišluostė nosį, ir pritarė:
– Kažkoks nabagas, gal iš kurio nors dvaro, nes tvarkingai apsirengęs, gal jo laukia kokia bausmė, nes prašo Dievo Motinos gailestingumo.
O galerijoje klūpodamas ir verkdamas užlaužęs rankas meldėsi tas pats ponas Brožekas. (...)
Ponui Brožekui taip meldžiantis, o sargybiniui numanant daugiau, negu yra iš tikrųjų, nuo Aštriojo galo pusės Medininkų vieškeliu prie vartų atšuoliuoja kažin kokie raiteliai. Sargybinis atsigręžė į juos visu kūnu. Jų buvo keliolika, o jojo risčia stambiais arkliais, ir ko gero, skubėjo, kad vartų jiems prieš nosį neužvertų. Kai tik pamatė sargybinį, sušuko jam:
– Sargyba! Neužverkite vartų!
– Nes kas? – paklausė sargybinis, siekdamas kepurės, nes pagal raitelius spėjo, kad tai kokio nors įžymaus pono dvaras.
– Tuoj po mūsų atvažiuoja Jo didenybės karaliaus pasiuntiniai. Ponai senatoriai iš Varšuvos!
Sargybinis nusilenkė, jie įjojo, nusivožė kepures prieš paveikslą ir sustojo gatvėje, dairydamiesi atgal.
Sargybinis buvo smalsus, tad nuėmęs kepurę ir nutaisęs malonų veidą prisiartino prie jų ir paklausė:
– O ar negalima būtų sužinoti, kokie tai ponai senatoriai?
– Kas tau iš to, – atsakė vienas, – jeigu ir žinosi?
– Išnešios naujieną po miestą, – pridūrė kitas.
– Argi paprastas žmogus negali bent truputį pasmalsauti, – pasakė sargybinis šypsodamasis ir įsiteikdamas. – Juk kiekvienam rūpi, kiekvienas mielai žinotų daugiau, nei žino kiti. O nunešęs naujieną į rotušę dar ir ką nors gaučiau iš ponų tarėjų.
Raiteliai į tai nieko jam neatsakė, tik žiūrėjo į vartus, o tuo metu prie jų priėjo smagurininkė su savo pintine ir pasiūlė skanumynų, prie kurių jie godžiai puolė ir vienas per kitą ėmė dėl jų derėtis.
O miestietė, savaip koketuodama iš šypsodamasi ponų senatorių dvariškiams, po truputį pradėjo jų klausinėti. Viena, kai klausia moteris, ir visai kas kita, jei tai daro vyras, juo labiau, jeigu moteris dar jauna ir patraukli; tad dvariškiams nejučiomis atsivėrė lūpos, kai tik juos užkalbino smagurininkė, pataisydama savo juodus plaukus, iš eilės šaudydama į juos savo mėlynomis akimis.
– Kiek gi bus tų ponų pasiuntinių, – paklausė, – ir kur jie važiuoja?
– Atvažiuoja čia, į Vilnių, – atsakė stovėjęs arčiausiai, slėpdamas palaidinio kišenėje nupirktus meduolius, – tiesiai ir specialiai pas jus, pas ponus vaivadą ir kaštelioną, kad juos nuginkluotų, neleistų, kad tarp jų kiltų karas.
– O, ačiū Dievui, – atsakė miestietė, – tai karo jau nebus?
– Žinoma, nebus! – pareiškė antras.
– Ir mieste liks ramybė! Ačiū Tau, Viešpatie! – pridūrė sargybinis.
– O kokie tai ponai? – vėl paklausė smagurininkė.
– Jo Ekscelencija Žemaičių vyskupas, – tarė vienas, – mano ponas...
– Ponas Vitebsko vaivada, – atsiliepė antras.
– Ponas Lietuvos maršalka, – pasakė trečias.
– Ir ponas valstybės iždininkas, – pridūrė pirmas. – Bet tylos! Ša! Iš kelio! Nes jau atvažiuoja!
Kai jis tai pasakė, priemiesčio gatvėje pasirodė artyn prie vartų judanti juoda vora. Kai jos galva smuko į vartus, visi pasitraukė į šalis nuo kelio ir tylėdami žiūrėjo. Ten važiavo puošnios karietos, jojo raiteliai, buvo dvariškių, tarnų ir didelių kailiais dengtų brikų, kuriose vežė virtuvę ir ryšulius. Du ponai senatoriai, kuriuos buvo lengva atpažinti iš prabangių apdarų ir rimtų veidų, jojo raiti; du kiti karietose pro vartus patraukė tiesiai į rotušės pusę ir toliau į pilį.
Kol tai vyksta, ponas Brožekas meldžiasi galerijoje prie paveikslo, o pasimeldęs paima ąsotį ir lėtu žingsniu susimąstęs traukia namo. Ir jis buvo pasiuntinių įvažiavimo liudininkas, sužinojo apie ponus senatorius, tad, maldos kiek nuramintas, eina atgal.
* * *
Juzefas Ignacas Kraševskis. Paskutinė iš Slucko kunigaikščių. Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila. – Vilnius: Briedis [2016]. – 240 p.
Leidykla „Briedis“ visus Vilniaus miesto, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos mėgėjus kviečia sugrįžti į XVI–XVII a. sandūros Vilnių ir pristato pirmą kartą lietuvių kalba išleistą realiais faktais pagrįstą Juzefo Ignaco Kraševskio romaną „Paskutinė iš Slucko kunigaikščių“.
1841 m. šį istorinį romaną lenkų kalba išleido Vilniaus leidėjai ir spaustuvininkai Adomas ir Juozapas Zavadskiai. Daugelis kūrinyje aprašytų įvykių vėliau ne kartą minėti įvairiuose leidiniuose. Ilgainiui juos imta laikyti vos ne tikrais istoriniais faktais, kurie tapo visuomenės istorinės savimonės dalimi.
Knygos pasakojimas nukelia į 1599–1600 m. Vilnių: „Tai jau buvo nemažas miestas, jo priemiesčiuose už gynybinės sienos vartų grūdosi daugybė skurdesnių miestiečių namelių, kur ne kur juos puošė ir skyrė baltuojantys, raudonuojantys mūrai. Neries krantus jau jungė iškilęs Žaliasis tiltas, Lukiškėse mėnuliu žibėjo totorių mečetė, senas Vytauto laikų statinys .“ Tuo metu Lietuvos visuomenėje plito protestantizmas, daugėjo neramumų, kruvinų konfliktų.
J. I. Kraševskis rašo: „Vilnius, Lietuvos sostinė, nuo jėzuitų atvykimo tapo kovos lauku. Iki jų čia vyravo kitatikiai, bet jau prie Stepono ir nuo pat Zigmanto III viešpatavimo pradžios įsigalėjo ir pirmuoju smuiku pradėjo griežti jėzuitų vadovaujami katalikai. Kai į Vilnių atvyko pirmieji jų ordino atstovai, priešais Šv. Jono arkipresbiterijos bažnyčią riogsojo krūvos šiukšlių ir mėšlo, o psalmių giedojimas kaimynystėje esančioje evangelikų bažnyčioje užgoždavo nedrąsius katalikų kunigų giedamų grigališkųjų kantų balsus.“
Mirus paskutiniam Slucko kunigaikščiui Jurgiui Olelkaičiui, jo duktė Sofija paveldėjo Slucko ir Kapyliaus kunigaikštystes. Našlaitę globoja garsių LDK didikų Chodkevičių šeima. Radvilų giminė, trokšdama perimti šias kunigaikštystes, pasiekia, kad dar nepilnametė Sofija būtų pažadėta Jonušui Radvilai.
Įtampa tarp Chodkevičių ir Radvilų giminių auga, nes Jonušo Radvilos tėvas, Vilniaus vaivada Kristupas Radvila Perkūnas, vadovauja protestantams, o Chodkevičių giminė – uolūs katalikai. Jie atsisako išleisti Sofiją už Jonušo. Radvilos nusprendžia siekti kunigaikštytės ginklu. Abi šalys pradeda rengtis karui.
„Vasario pirmą dieną Vilniaus apylinkės ir pats miestas įgavo visiškai karinį pavidalą; jeigu kas važiuotų čia iš toli ir nežinotų visų aplinkybių, pagalvotų, kad tie kariuomenių būriai ruošiasi atremti bedievių pagonių agresiją ar kaimyninės Rusijos užpuolimą.“
Į XVI–XVII a. sandūros LDK laikus nukeliantis istorinis romanas „Paskutinė iš Slucko kunigaikščių“ neprarado aktualumo ir šiandien. Knygoje vaizdingai atskleidžiama to meto Vilniaus ir jo apylinkių panorama, realūs istoriniai įvykiai, ginkluoti konfliktai dėl religijos ir valdžios, žmonių santykiai, emocijos, buities detalės.
