Lenkijoje – muziejų atgimimo laikotarpis. Čia juos aktyviai lanko ne tik turistai, bet ir vietiniai žmonės, moksleiviai. Daugelyje šalies muziejų ir kitų lankytinų vietų tenka brautis pro didžiules turistų ar mokinių grupes, belaukiančias savo eilės patekti į vidų.
Žešovas – Markova
Iš Vilniaus keliaujame tik kelias valandas: persėsdami Varšuvos oro uoste nustembame šiuo vietinio skrydžio populiarumu: orlaivis kyla pilnutėlis. Vėliau sužinome, kad Varšuvą ir Žešovą (Rzeszów) skiria daugiau nei 5 valandų kelionė automobiliu, o skrydis įgalina žmones gerokai į pietryčius nutolusį miestą pasiekti daug greičiau ir patogiau.
Modernaus architektūrinio dizaino Žešovo oro uosto pastatas ir jo infrastruktūra rodo, kad klesti ne tik didieji Lenkijos miestai: gyvenimas verda ir mažesniuose, kur duris atveria ne tik komercinės paskirties pastatai, bet ir nauji muziejai. Įdomu tai, kad Žešovo oro uostą 1940 m. įkūrė nacistinės Vokietijos kariai, nutiesdami čia pirmąjį nusileidimo taką. Visoje Lenkijos teritorijoje gausu Antrojo pasaulinio karo pėdsakų: karo paliktus randus (nacių ar sovietų „palikimą“) dabar įamžina atmintinos vietos – statomi paminklai, muziejai, restauruojami kultūros paveldo pastatai, pritaikomi dabartinės visuomenės reikmėms.
Greičiau nei per keturiasdešimt minučių automobiliu pasiekiame Markova gyvenvietėje įsikūrusį Ulmų šeimos vardo Žydus Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjusių lenkų muziejų. Jau šiame miestelyje gan simboliškai susiduriame su architekto Miroslavo Nizio vadovaujamos įmonės Nizio Design International kūryba. Įmonės sukurtas ekspozicijų dizainas tapo ne vieno istorinio muziejaus Lenkijoje vizitine kortele ir lydėjo mus lankant didžiausius muziejus Varšuvoje: Lenkijos žydų istorijos muziejų (POLIN) bei Varšuvos sukilimo muziejų.
2016 m. kovą duris atvėrusio Ulmų šeimos muziejaus pastatą taip pat projektavo M. Nizio vadovaujama įmonė, čia pasižymėjusi ne tik kaip ekspozicijų dizaino kūrėja, bet ir visos architektūrinės pastato – neabejotinai vieno konceptualiausių tarp Vidurio ir Rytų Europos muziejų – idėjos sumanytoja.
Ulmų šeimą Katalikų bažnyčia paskelbė Antrojo pasaulinio karo kankinių šeima, o Tautos atminimo institutas Izraelyje (Jad Vašem) jau 1955 m. šiai šeimai suteikė Pasaulio tautų teisuolių titulą. Antrojo pasaulinio karo metu Ulmai slėpė dvi žydų šeimas: Šalius ir Goldmanus. 1944 m. kovo 24 d. naktį liudytojų akivaizdoje vokiečių žandarmerija su mėlynaisiais policininkais (baltaraiščių atitikmuo Lenkijoje) brutaliai sušaudė šeimos tėvą Jozefą Ulmą, jo devintą mėnesį nėščią žmoną Viktoriją, šešis jų mažamečius vaikus ir aštuonis slepiamus žydus.
Markovoje gyvenęs Jozefas Ulma buvo neeilinė asmenybė: aktyvus visuomenės veikėjas, agronomas, pats sukonstravęs savadarbį fotoaparatą: jautrūs šeimos tėvo užfiksuoti namiškių portretai – tikri meno kūriniai, atskleidžiantys dar vieną J.Ulma talentą. Kraupi žudynių istorija Ulmų šeimos muziejuje pasakojama ne tik istoriniame ekspozicijos kontekste: ją byloja pats pastatas: minimalistinė konstrukcija: atšiauraus betono sienos, metalo elementai, daug tamsių spalvų didžiojoje ekspozicinėje salėje perteikia istorinių aplinkybių sąlygotą blogį, kurio fone išsiskiria šviesi Ulmų namo instaliacija.
Tai amžinosios šviesos (gėrio) kapsulė iš viršaus savo forma primenanti sarkofagą. Ulmų name „vartant“ skaitmeninį šeimos fotografijų albumą atmosferą kuria ir garsiniai efektai: nors viršuje atvira erdvė, nuolat girdime nematomas pėdas vaikštant girgždančiom palėpės lentoms, girdisi prislopintas besislapsčiusių žydų bruzdesys. Vienas iš jautriausių ekspozicijos elementų – Ulmų šeimos biblija, atversta ties pabraukta ištraukta apie gerojo samariečio pavyzdį.
Ulmų šeimos vardo Žydus Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjusių lenkų muziejus gelbėtojų istoriją pasakoja ir atviroje erdvėje (aikštėje priešais muziejų), grindinyje šviečia 100 lenkų, gelbėjusių žydus Pakarpatės regione ir dėl šio kilnaus poelgio praradusių gyvybę, pavardės, o muziejaus šoninio fasado siena – atminimo erdvė likusiems gelbėtojams.
Lancutas ir Dąbrova Tarnovska
Kelias link Krokuvos veda pro Dąbrovos Tarnovskos miestelį ir Lancutą – didesnį vaivadijos centrą, kur stovi žymioji Lancuto pilis, statyta XVII a. I pusėje. Visai šalia jos ir 1761 m. sinagoga, kurios statybą finansavo princas Stanislavas Liubomirskis, tuo metu valdęs Lancuto miestą. Po Antorojo pasaulinio karo ši sinagoga perėjo Kultūros departamento žinion, aštuntame dešimtmety jai buvo suteiktas žydų muziejaus titulas, ji tapo Lancuto pilies muziejaus padaliniu ir buvo restauruota 1983-1990 m.
Lenkijoje, ypač pietuose, sinagogų puošyboje aiškiai atsispindi chasidų – kabalistų simboliai: aplink kupolą rikiuojasi Zodiako ženklai, sienos dekoruojamos stebukliniais gyvūnais (pvz. elniais su žuvų uodegomis, leviatanais), ar žydams gilią simbolinę prasmę turinčiais liūtais, tigrais, ereliais, augaliniais ornamentais, išrašomos žodinėmis kompozicijomis – dažniausiai Švento Rašto citatomis, maldomis, dedikacijomis įkūrėjams. Dekoras itin išmoningas: šventraščių scenos perteikiamos nenaudojant žmonių figūrų, kurių vaizdavimą itin griežtai draudžia Tora: „Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ir kas yra čia, žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme“ (Iš 20:4).
Prieš pasiekdami Krokuvą sustojame Dąbrova Tarnovską miestelyje, kur kyla neseniai atrestauruotos Dąbrovą Tarnovską sinagogos sienos: XIX a. vid. pastatas dabar tarnauja miestelio bendruomenės kultūrinėms reikmės: ten veikia kultūrų centras, skirtas žydų ir lenkų kultūros sambūviui, mokymuisi vieniems iš kitų. Tai vienas iš naujausių su Europos sąjungos struktūrinių fondų pagalba restauruotų pastatų, prikeltų naujam gyvenimui. Įdomiausia, kad su pastato istorija jau galima susipažinti belaukiant šalia buvusių maldos namų esančioje autobuso stotelėje, besišliejančioje į sinagogą juosiančią sieną, kurioje įtaisytas liečiamas ekranas, suteikiantis galimybę pagilinti regiono istorijos žinias čia pat gatvėje.
Sinagogos rūsyje glaudžiasi ir Lenkijos kaimo instaliacija, atkartojanti žymiuosius baltus medinius gėlėmis margintus namus, pro kurių langą televizorius rodo autentišką XX a. lenkų kaimo gyvenimą. Pagrindinėje erdvėje atkurta sinagogos maldų salė, kur įkurta Mažosios Lenkijos istorinio regiono (Malopolska) lenkų ir žydų istoriją atspindinti ekspozicija.
Jos autentiška dalis – atrestauruotos simbolinės freskos. Viršutiniame aukšte, moterų galerijoje, įrengta ekspozicija, skirta miestuose gyvenusiems sekuliariems žydams. Įspūdingiausia – vidinė erdvi vyrų maldų salė, su viduryje kylančiu kupolu, dekoruotu didžiuliu savo uodegą ryjančiu leviatanu. Aplink jį skliautuose rikiuojasi dvylikos Zodiako ženklų atvaizdai: didelės išmonės reikalauja Mergelės ir Dvynių pavaizdavimas: dekoruotojas pasirenka du gaidžius, perteikti Dvynių oro stichijos charakterį, o vietoj Mergelės – kad būtų išvengta žmogaus kūno vaizdavimo – tik moters ranka su gėlių puokšte.
Zodiako ženklai sinagogų dekore verti atskiro aptarimo, jų simbolika keliaropa: visų pirma kabalistai ypač domisi astrologija (visos žydų religinės šventės apskaičiuojamos pagal mėnulio kalendorių), 12 Zodiako ženklų simbolizuoja ir dvylika Izraelio genčių, o taip pat tarnauja kaip mokomieji simboliai (pvz. Dvyniams patariama „nekibti vieni kitiems į atlapus“ kaip gaidžiams). Kabaloje 12 Zodiako ženklų simbolizuoja ir 12 pagrindinių žmogaus organų, kurie yra viso pasaulio atspindys. Talmude horoskopai yra Izraelio istorijos ir žmogaus gyvenimo bei jo nuolatinės transformacijos simbolis.
Krokuva Tos pačios dienos vakare pasiekiame Krokuvą. Senokai baigėsi turistinis sezonas, tačiau senamiestyje įsikūrę restoranai pilni vietinių ir turistų, o valgiaraščiai tenkina kiekvieno skonį: išalkusieji gali rinktis autentiškus vietos patiekalus, Europinę ar azijietišką virtuvę. Pavakarieniavę pasijuntame atgavę jėgas ir pasiruošę kitos dienos turui po Krokuvos miestą, neoficialiai vadinamą muziejumi po atviru dangumi. Krokuvos miesto istorinis muziejus turi net 14 padalinių, išsimėčiusių po didelę miesto teritoriją.
Mūsų dėmesys krypsta į Oskaro Schindlerio emalio gaminių fabriką – muziejų, kurio pagrindinėje ekspozicijoje pasakojama apie 1939 – 1945 m. Krokuvą nacių okupacijos metu, nepamirštamas ir žymusis O. Schindleris. Vokietis pramonininkas iš Čekoslovakijos įdarbindamas žydus savo gamykloje saugojo juos nuo koncentracijos darbo stovyklų ir tiesaus kelio į mirtį. 1993 metais Stivenas Spilbergas pagal jo biografiją sukūrė žymų filmą „Šindlerio sąrašas“.
Pastate išlikęs originalus pramoninko biuras, papuoštas didžiuliu karo metu stiuko technika kurtu Eurazijos žemėlapiu, su vietovardžiais vokiečių kalba, o taip pat ir Michalo Urbano kurta instaliacija – didžiuliu stikliniu kubu, pripildytu metaliniais indais, skirtais emaliuoti.
Muziejus drąsiai naudoja istorinius ženklus ar istorinių asmenybių portretus: salėje, skirtoje nacių okupuotai Krokuvai – Lenkijos vakarinių žemių generalgubernijos centrui, grindų ornamentas dėliojamas iš svastikų, sienos „dekoruojamos“ nacių vėliavomis, besisukančiose kolonose „žygiuoja“ Trečiojo reicho kariai, tačiau šalia pateikiama ir unikali istorinė medžiaga, pasakojanti apie „vokietizacijos“ procesą: foto-kadrai liudija, kaip buvo verčiami paminklai, skirti žymioms Lenkijos asmenybėms (pvz. 1940 m. nuverstas paminklas Adomui Mickevičiui), o pagridinė miesto Turgaus aikštė pervadinama Adolfo Hitlerio aikšte.
Vėliau lankytojus pasitinka „įspūdingas“ Josifo Stalino portretas, reprezentuojantis sovietinio laikotarpio pradžią, kiek keistai pozityviai ir didingai eksponuojamas prieš pat ekspozicijos pabaigą. Nacių okupuotos Krokuvos istorijoje ir 1941 – 1943 m. veikęs Krokuvos getas, kurį juosiančios sienos lakios nacių vaizduotės dėka buvo mūrijamos žydų antkapių (matzevah) formos: apie 17 000 tūkstančių žydų ten gyveno iš visų pusių apsupti „antkapių“.
Nepamiršta ir vaistinės „Po Ereliu“ istorija: buvusiai geto vaistinei, dabar muziejui („Bohaterów Getta“ aikštė 18, Krokuva) vadovavo Tadeuszas Pankiewiczius, vienintelis lenkas, gyvenęs gete nuo jo įkūrimo iki pabaigos. Jis buvo žydų ryšiu su pasauliu, o vaistinė tapusi pasislėpimo vieta.
Krokuvos Kazimiero kvartalas, esantis miesto senamiestyje – tai Krokuvos žydų kvartalas, garsėjantis užeigų ir karčemų gausa. Čia galima aplankyti blusų ar tradicinį turgų, pamatyti net 6 sinagogas. Senojoje sinagogoje veikia Judaikos muziejus – dar vienas Krokuvos miesto istorinio muziejaus padalinys. Krokuvos istorinis centras, kurį sudaro Senamiestis, Vavelio kalva ir Kazimiero kvartalas, yra įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Netoliese įsikūręs ir Galicijos žydų muziejus – moderni erdvė ne tik muziejų ekspozicijų mylėtojams, bet ir nuo lankytinų objektų gausos pavargusiems turistams: čia veikia nemažas judaistikos knygynėlis – suvenyrų parduotuvė bei moderni kavinukė.
Ekspozicijos orientuotos į dabartį: šiuolaikinės fotografijos pasitelkiamos perteikti kontempliatyvias ir aktualias temas: lenkų ir žydų santykiai visais amžiais buvo komplikuoti, ir čia drąsiai keliamas šis klausimas. Fotografijose iš įvairių regiono vietų atspindimi stereotipai: visa Lenkija kaip didžiulės žydų kapinės, aptrupėję žydų kultūrinio paveldo vietos, etc. Šalia esančiose fotografijose jau paneigiamas egzistuojantis stereotipas: čia užfiksuoti konkretūs pavydžiai, kaip rūpinamasi žydų paveldu šalyje: tvarkomos kapinės, statomi paminklai, restauruojami pastatai.
Galicijos žydų muziejuje aktyviai reaguojama į vis didesnį visuomenės susidomėjimą žydų kultūra: kiekvienais metais vis daugiau ne žydų kilmės lankytojų domisi muziejaus ekspozicijomis, vis daugiau žydų grįžta gyventi į Lenkiją. Prieš dvyliką metų, atidarius muziejų, ten apsilankydavo vos 4 proc. lenkų, o 2015 m. – jau 40 proc. visų Galicijos žydų muziejaus lankytojų sudarė lenkai.
Varšuva
Varšuvoje Antrojo pasaulinio karo istorija įvairiais pjūviais pasakojama ne vieno muziejaus ekspozicijoje. Kiekvienas jų atranda savo istorinį naratyvą. Vienas tokių istorinių muziejų – 2004 m. Lenkijoje iškilęs Varšuvos sukilimo muziejus, atidarytas minint 60-ąsias Varšuvos sukilimo metines. Ekspozijų dizainą čia sukūrė jau minėta įmonė Nizio Design International. Fenomenali sėkmė, kurios sulaukė šis muziejus (ir dabar moksleivių grupės gido vedamo turo čia laukia kelis mėnesius), nutiesė M. Nizio įmonei kelius tolesnių muziejinių projektų įgyvendinimui.
Varšuvos sukilimo muziejus – 3000 kv.m. eskpozinės erdvės – skiriama 60 dienų trukusiam sukilimui, kuris dabar lenkams yra jų valstybingumo simbolis, paminklas tūkstančiams lenkų, padėjusių galvas už nepriklausomą Lenkiją su laisva sostine Varšuva. Platesniame istoriniame kontekste Varšuvos sukilimas vertinamas nevienareikšmiškai: jo kaina buvo didžiulė: sunaikintas miestas, žuvusi jauna lenkų karta.
Sukilimo muziejuje sukurta unikali erdvė, nukelianti į 1944 m. Varšuvą: ekspozicijose nuotaiką kuria garsiniai efektai: skrenda lėktuvai, krenta bombos, dunda traukiniai, griaudi šūviai. Panašus garsinis fonas jau girdėtas Oskaro Schindlerio emalio gaminių fabrike ir vėliau dar kartą bus sutinkamas Lenkijos žydų istorijos muziejuje.
Sukilimo muziejaus ekspozicijos skiriamos visoms pagrindinėms žmonių grupėms, lemtingaisiais 1944 m. rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais (istorikų duomenimis sukilimas tęsėsi 63 ar 66 dienas, nelygu koks istorinis faktas laikomas kaip galutinis), karo sąlygų įkalintoms Varšuvoje: lenkams, žydams (Varšuvos getas buvo ir sudegintas jau 1943 m. gegužę, po Varšuvos geto sukilimo) ir vokiečiams.
Raudonosios armijos karių buvimas taip pat neužmirštas: jie buvo kitoje Vyslos pusėje laukę stebėtojai, tie, kurie galėjo laiku suteikti pagalbą prieš vokiečius sukilusiems lenkams, tačiau to nepadarė, o vėliau įžengė į visiškai nuniokotą Varšuvą.
Viena konceptualiausių parodos ekspozicijų – 4 kg svorio plastiko luitai, kuriuose įlydyti sukilėlių mirties protokolai. Paėmus perregimą luitą nustebina jo svoris: pasirodo tiek sveria 1 sudeginto žmogaus kūno pelenai. Muziejuje taip pat telpa ir itin autentiškai atrodanti Liberator B-24 bombonešio kopija. Šis lėktuvas – tai Varšuvos namų armijos sulaukta pagalba iš sąjungininkų oro pajėgų.
Antras tą pačią dieną aplankytas muziejus Varšuvoje – Lenkijos žydų istorijos muziejus (POLIN). Tai dar 4000 kv.m. ekspozicijų, aštuoniose didelėse salėse pasakojama tūkstantis metų žydų istorijos Lenkijoje. Įspūdingą teatrališką erdvę čia taip pat kūrė Nizio Design International. Scenografiją jungė su architektūra ir grafika. Tuo būdu tūkstantmetis istorijos iškyla prieš lankytojų akis vien vizualinių, šviesos ir garsinių efektų pagalba, per visą ekspoziciją teeksponuojant vos kelis autentiškus eksponatus.
Antra vertus, toks muziejus suteikia galimybę lankytojams patiems liečiamo kompiuterio monitoriuje „nusikaldinti“ vardinę viduramžių monetą, inscenizuotoje renesanso laikų spaustuvėje atsispausdinti patikusios kygos titulinį lapą. Taip moksleiviams ir plačiajai auditorijai pasakojama, kokius verslus ir amatus žydai plėtojo senųjų laikų Lenkijoje.
Žydų istoriją viduramžiais lydi ir tam tikroje salės vietoje giedamas grigališkasis choralas (klausantis šios muzikos galima perskaityti, koks buvo katalikų bažnyčios ir judaizmą išpažįstančių žydų santykis). XIX a. muzikinis elementas – autentiškas kantoriaus Gershono Sirotos įrašas: klausantis šios muzikos galima apžvelgti Tlomackie gatvėje stovėjusios Didžiosios sinagogos maketą. Ši sinagoga buvo pasaulietiškų žydų, kurie integravosi į Lenkijos visuomenę simbolis. Žydai save identifikavo kaip Mozaikinio tikėjimo lenkus, ir visokeriopai palaikė lenkų XIX a. tautinį judėjimą.
Ši 1878 m. iškilusi Varšuvos Didžioji sinagoga tuo laiku buvo didžiausiai sinagoga ne tik Lenkijoje, bet ir pasaulyje. Pastatas buvo susprogdintas iki pat pamatų 1943 m. gegužės 16 d., taip nacistinės Vokietijos valdžia galutinai „atkeršijo“ žydams už Varšuvos geto sukilimą. Įdomu, jog po tokio sprogimo išliko beveik nepaliestas šalia stovėjęs Žydų istorijos institutas (prieš karą Judaizmo studijų institutas ir Judaikos biblioteka), kurio fojė iki dabar galima matyti akmens mąsės grindyse išlikusias liepsnų žymes.
Mūsų laikais institute veikia meno ekspozicija, o pagrindinė Emanuelio Ringelblumo archyvui – pogrindiniam Varšuvos geto archyvui – skirta erdvė renovuojama. Unikali pačių autentiškiausių dokumentų, liudijančių, kaip buvo naikinami Lenkijos žydai, kolekcija (gete paslėpta pieno bidonuose) čia taip pat bus pristatyta lankytojams naujomis muziejininkystės formomis.
Pačioje Varšuvoje žydų kultūrinio paveldo vietos, o kartais ir naujai susikūrusios žydų bendruomenės susibūrimo vietos tampa nebe uždaromis tik pačius žydus dominančiomis vietomis, bet pamažu buria aplink save miesto gyventojus ir svečius: pačiame Lenkų žydų istorijos muziejuje veikia savitarnos kavinė, ir pasak mūsų gidės varšuvietės, ten verdama kava – viena geriausių Varšvoje. Ji mielai į POLIN veikiančią kavinukę užveža kava pasivaišinti į Lenkiją atvykusius turistus.
Kita jauki, šviesi ir novatoriška erdvė – Varšuvos žydų bendruomenės centras, įsikūręs Varšuvos miesto centre. Centras (kurio logotipe žymusis Varšuvos miesto simbolis – Undinės skulptūra, su skydą puošiančia šešiakampe žvaigžde) vienija šiuolaikiškas žydų šeimas, dažnai iš naujo ieškančias savo tapatybės Lenkijoje. Jaunesni nariai ten gali lankyti jogą, eiti į kūdikių auginimo kursus, o senjorai rinktis popiečio arbatos. Bet kuris į Varšuvos žydų bendruomenės centrą užsukęs praeivis gali paragauti kavos ar kito karšto gėrimo, savo skoniu prilygstančio ar net pranokstančio POLIN kavinės verdamus gėrimus.
Štai tokia dabartinė Lenkijos kultūros scena – su moderniais muziejais, stipriu istoriniu naratyvu, restauruojamomis sinagogomis ir puikia kava.
