Kaip Bernardas Bučas pravirkdė Salomėją Nėrį

Panevėžyje susitikę ir įsimylėję poetė Salomėja Bačinskaitė ir skulptorius Bernardas Bučas kartu buvo neilgai, bet – labai laimingi. Trečioji skulptoriaus žmona Onutė Kondrotaitė mena vyro ašaras vos prabilus apie poetę, bet jai tai širdies neskaudina – priešingai, pati panoro vyro likimą aprašyti.

B.Bučas net 10 metų kūrė S.Nėries skulptūrą.<br>Nuotr. iš O.Bučienės archyvo
B.Bučas net 10 metų kūrė S.Nėries skulptūrą.<br>Nuotr. iš O.Bučienės archyvo
Daugiau nuotraukų (1)

Lina Rušėnienė (www.panskliautas.lt)

Jan 2, 2017, 12:35 PM, atnaujinta Feb 9, 2018, 7:50 PM

Knygą rašyti pasiūlė O.Bučienė

„Pasiūlymas rašyti knygą man buvo Dievo dovana“, – kalbėjo knygą „Skulptorius Bernardas Bučas“ parašiusi žurnalistė, rašytoja, poetė Saulutė Genovaitė Markauskaitė.

Šioje knygoje susipina artimųjų prisiminimai, nuotraukos, istoriniai šaltiniai, laiškai, dienoraščiai, biografiniai faktai apie Panevėžio rajone, Smilgių seniūnijoje, gimusį skulptorių B.Bučą.

Vienas panevėžiečiams geriausiai žinomų jo darbų – „Nevėžis“ Papušių kaime, prie valymo įrenginių.

B.Bučo artimieji autorei papasakojo, kad skulptorius iki pat mirties mylėjo pirmą savo žmoną poetę S.Bačinskaitę-Nėrį ir jųdviejų sūnų Saulių, negalėdavo kalbėti apie juos neašarodamas. Vis dėlto po poetės mirties jis vedė bei su meile ir atsidavimu gyveno su dar dviem moterimis, o su viena iš jų – O.Kondrotaite-Bučiene susilaukė dviejų dukterų: Rasa Karaškienė – muzikė, Aušra Dabrišienė – dailininkė.

Kaip tik O.Bučienė ir paskatino S.G.Markauskaitę parengti knygą apie jos vyrą.

Moterys susitiko lyg ir atsitiktinai, bet jųdviejų pokalbis buvo lemtingas.

Panevėžio rajone, Krekenavoje, gimusi, užaugusi, mokyklą baigusi ir tėvus čia palaidojusi S.G.Markauskaitė rinko medžiagą savo knygai „Krekenava laiko tėkmėje“.

Ji aprašinėjo nykstančius kaimus, gyventojus ir taip, ieškodama įdomesnių detalių, sutiko netoli Krekenavos, Rabikėlių kaime, gimusią O.Bučienę.

Sugrįžimas buvo lemtingas

Moterys susitiko Kaune, O.Bučienė papasakojo prisiminimus apie gimtinę.

„Esu Onutė Kondrotaitė, Bernardo Bučo žmona. Apie jį, talentingą skulptorių, tiek mažai parašyta“, – tuomet apgailestavo O.Bučienė, rodydama savo šeimos nuotraukas.

Sutikusi parengti knygą apie B.Bučo gyvenimą ir kūrybą, S.G.Markauskaitė nesitikėjo, kad skulptoriaus ir jo mylimų žmonių likimai taip įtrauks ją pačią, kad niekam kitam neliks laiko – tiktai knygai.

O juk likimas galėjo pasisukti kita vaga, ir niekas nebūtų užrašęs O.Bučienės prisiminimų. Mat moters gyvenimas po skulptoriaus mirties nesustojo vietoje. Slegiama vienatvės, ji susipažino su tokio pat likimo žmogumi – lietuvių kilmės našliu Hansu Obrikatu iš Vokietijos. Ištekėjo ir išvyko gyventi pas jį į Vokietiją. Bet vyras sunkiai susirgo.

„Antrąkart likusi našle O.Bučienė grįžo į Kauną. Jeigu ji būtų likusi Vokietijoje, niekas iš jos lūpų nebūtų išgirdęs pasakojimų apie B.Bučą“, – kalbėjo S.G.Markauskaitė.

O.Bučienė dabar gyvena Kaune, džiaugiasi septyniais anūkais. B.Bučo šeimą iš viso pratęsė 13 anūkų, 6 proanūkiai.

Antroji B.Bučo žmona Sofija Kinaitė su meile augino jo sūnų Saulių, bet savo vaikų nesusilaukė. Ji jau mirusi.

Žadėjo vėliau viską papasakoti

Paklausta, ar bent nujautė, kokias B.Bučo ir S.Nėries gyvenimo peripetijas jai teks išnarplioti, autorė nusijuokė, kad ne. Užtat ir buvo įdomu keliauti nuo vieno fakto iki kito, ieškoti dokumentų, kurie pagrįstų artimųjų prisiminimus.

„Vyniojau tarsi virvelę. Į priekį mane vedė B.Bučo asmenybė – jis buvo gražus ne tiktai išvaizda, bet ir labai tolerantiškas, rūpestingas, atidus. Ir daug iškentęs. Didžiulė gėla dėl S.Nėries mirties jo niekad nepaleido“, – kalbėjo S.G.Markauskaitė.

O.Bučienė už vyrą buvo jaunesnė net 32 metais. Skulptorius jai žadėdavo apie S.Nėrį kada nors papasakoti viską, bet kol kas ji esanti per daug jauna, kada nors vėliau, vėliau... Be to, buvo dar gilus sovietmetis. Taip tas laikas ir neatėjo.

Paklausta, ar O.Bučienės žvilgsnyje niekad nepastebėjo pavydo kibirkščių, S.G.Markauskaitė patikino, kad priešingai – skulptoriaus naujos šeimos namuose S.Nėries atminimas buvo bemaž šventai saugomas. Matomiausioje vietoje stovėjo poetės biustas, prie jo – gėlių puokštė.

Pasipiršdamas gailiai pravirkdė

S.G.Markauskaitė džiaugėsi, kad jai pavyko aprašyti iki šiol niekur neskelbtus faktus. Vienas jų – kaip B.Bučas piršosi tuomet Panevėžio mergaičių gimnazijoje dėsčiusiai S.Nėriai – greičiausiai irgi pasakojamas pirmąkart.

Lemtingąją akimirką skulptorius sumanė pajuokauti – pagąsdinti mylimąją. „Gal baikime?“ – paklausė jis.

S.Nėris, išsigandusi, kad B.Bučas ketina nutraukti su ja draugystę, gailiai apsiverkė. Tai įvyko po dvejų jų draugystės metų.

B.Bučui dar iki pažinties buvo įspūdį padaręs S.Nėries poezijos rinkinys „Per lūžtantį ledą“, o ypač giliai į širdį paėmė žodžius: „Pavasaris žemę veda, o mane kas ves?“

Taip skulptorius panoro susipažinti su vieniša našlaite. Juos supažindino Aldona Didžiulytė su vyru Antanu Kazanavičiumi.

„Salomėja su Bernardu buvo labai laiminga, ypač per tuoktuves Paryžiuje. Kai norėjo apkabinti ir pirmąkart pabučiuoti savo teisėtą vyrą, turėjo pasistiebti – tokia mažutė ji buvo šalia B.Bučo“, – pasakojo S.G.Markauskaitė.

Bet Panevėžyje juodu kartu neliko gyventi, po vedybų persikraustė į Palemoną šalia Kauno, skubiai statėsi namą, nes jau laukėsi Sauliuko.

Dėl vedybų tik numodavo

S.G.Markauskaitė mano, kad periodas Panevėžyje – pažintis ir meilė B.Bučui, vedybos – buvo vienas laimingiausių S.Nėries gyvenime. Tik kad laimė truko neilgai, juos išskyrė karas, o po to – mirtis.

Tremtyje S.Nėris, gavusi žinią, neva B.Bučas sušaudytas, buvo ištekėjusi už Piotro Veržbylovskio, kad gautų pasą.

„Bet B.Bučas nesiklausė, kas ką kalba apie jos vedybas Sibire, tik ranka numodavo. Net minties tokios neprisileisdavo. O kai Salomėja su Sauliuku buvo tremtyje, jų nuotrauką nešiojo įsisiuvęs į beretę, kol jie sugrįžo“, – pasakojo S.G.Markauskaitė.

Autorė prašo neskubėti smerkti S.Nėries už jos poemą, šlovinančią Staliną. Liepiami išliaupsinti „tautos tėvą“, kiti rašytojai atsikalbinėjo, esą jie – ne poetai, o geriausiai sueiliuotų S.Nėris.

„Įsivaizduokime patekę į tokią padėtį. Augino sūnų, buvo užspeista į kampą. Ar turėjo kitokį pasirinkimą? Užtat kokia skaudi buvo jos atgaila ir koks likimas – prabilusi, kaip klaikiai apsiriko patikėjusi „šviesiu rytojumi“, – kalbėjo S.G.Markauskaitė.

Mąstydavo, kiek atsiverti

B.Bučas netikėjo oficialia versija, kad S.Nėris mirė susirgusi kepenų vėžiu. Jis nuolat užsimindavo, jog greičiausiai ji buvo Maskvoje aukščiausiosios tarybos sesijos metu nunuodyta arbatėlėmis, nes savo įsitikinimais nebeįtiko sovietų valdžiai. Jokiu būdu nebuvo galima leisti prabilti žymiai poetei.

Tai tvirtino ir B.Bučo viena iš dukterų – Kaune gyvenanti R.Karaškienė. Galbūt todėl, anot jos, tėvas taip skaudžiai išgyveno pirmosios žmonos mirtį.

O kaipgi jautėsi jos mama, pasakodama apie B.Bučo meilę S.Nėriai? Ar tai jos neskaudino?

„Knygos autorė daugiausia ryšį palaikė su mama. Manau, tai nebuvo paprasta. Norisi nuoširdžiai, atvirai papasakoti, bet po to susimąstai – ar ne per daug asmeniška, kiek tinka atsiverti, ar neperžengei ribos. Lyg ir nejauku“, – prisipažino R.Karaškienė.

Vis dėlto ji stengėsi savęs netramdyti vardan tėvo – lyg kelrodės žvaigždės, paties išmintingiausio, gražiausio, nuoširdžiausio, labiausiai mylinčio – atminimo. Ir apgailestavo, kad sodybos Naurašilių kaime nebėra išlikusios.

Priminė moterišku trapumu

Knygoje rašoma, jog B.Bučas įsimylėjo O.Kondrotaitę galbūt todėl, kad šioji juodais plaukais, baltu veidu, mąsliu žvilgsniu – jam labai priminė S.Nėrį.

R.Karaškienė tikino neįžiūrinti didelių išvaizdos panašumų, bet gal nulėmė tai, kad abi – moteriškai jautrios, trapios?

„Skaičiau tėvelio dienoraštyje, jog skausmas dėl S.Nėries netekties jį lydi nuolat, bet manau, kad su mano mama jiedu taip pat buvo labai laimingi“, – kalbėjo R.Karaškienė.

Meilė jos motinai skulptoriui buvęs tarsi naujas žydėjimas pavasarį. Dukroms jis niekad neatrodė senas – net pražilęs, net sirgdamas, niekad nebuvo nei sukiužęs, nei nusivylęs.

„Tėvelį palaikė nežmoniškai tvirta dvasia. Susirgo kitą dieną, kai baigė savo darbą „Nevėžis“, – pasakojo R.Karaškienė.

Kūrė popiežiaus skulptūrą?

R.Karaškienė sakė, kad ją labai sujaudino S.G.Markauskaitės prisipažinimas per knygos pristatymus, jog ir ji pati įsimylėjo B.Bučą, kad gulėsi ir kėlėsi su mintimis apie jo likimą.

Knygą rašyti skatino ir redagavo poetas Robertas Keturakis.

„Bandžiau įsivaizduoti, kaip jaučiasi žmogus, pradėjęs narplioti svetimą gyvenimą nuo nulio. Įdėta tikrai daug darbo, bet paslapčių vis viena liko“, – kalbėjo R.Karaškienė.

Viena jų – ar tikrai B.Bučas kūrė popiežiaus skulptūrą? Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centro direktorius Valdas Kubilius skambino į patį Vatikaną, bet išsiaiškinti taip ir nepavyko.

R.Karaškienė pamena akimirkas prieš pat pasirodant knygai.

„Susirinkome visi, dėkojome už darbą, už atvirumą. Buvo taip gera, taip šviesu, net mistiška – atrodė, kad šalia – tėvelis“, – kalbėjo R.Karaškienė.

Po knygos apie B.Bučą S.G.Markauskaitė jau išleido ir eilėraščių rinktinę „Ilgesio paukščiai“ apie meilę ir gyvenimo prasmę.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.