„Reliktų sendinimo manija“, – įsitikinęs D.Pocevičius, prieš kelias dienas paskelbęs fotografo Mariaus Baranausko 1960 metų nuotrauką. Joje – granito rutulys Žaliojo tilto parapeto dešiniajame Neries krante.
Kitoje upės pusėje matyti gyvenamieji namai K.Poželos ir Dujų gatvėse (dabar – A.Goštauto ir A.Vienuolio gatvės).
D.Pocevičiaus nuomone, per anksti skelbti, kad 2014-ųjų rugsėjį iš upės ištrauktas kryžiuočių laikus menantis radinys. Gali būti, kad jam ne daugiau nei pusšimtis metų.
Bedė pirštu į nuotrauką
XX amžiaus 6-ajame dešimtmetyje Žaliasis tiltas buvo papuoštas ne tik keturiomis skulptūrų kompozicijomis, kurios dar neseniai kėlė daug aistrų.
Ant tilto specialių parapetų buvo ir du dekoratyviniai granito rutuliai.
Knygos „100 istorinių Vilniaus reliktų“ autorius D.Pocevičius 1960 metų liepos mėnesio laikraščio „Tėvynės balsas“ viename numeryje rado M.Baranausko nuotrauką, kurioje užfiksuotas vienas rutulys.
Anot D.Pocevičiaus, šie dekoratyviniai elementai pasirodė ne itin praktiški.
Vieną jų turbūt nuplovė pakilęs Neries vanduo, kitas atsidūrė prie Rusų dramos teatro Mindaugo ir J.Basanavičiaus gatvių sankryžoje.
Tad skelbti, kad iš Neries ištrauktas kryžiuočių katapultos sviedinys, D.Pocevičiaus žodžiais, neteisinga. Jis apgailestavo, kad sviedinys greičiausiai atsidurs muziejuje ir liudys pagoniškojo Vilniaus istoriją.
„Toks reliktų sendinimas yra simptomiškas tautinės Lietuvos istoriografijos ir archeologijos praktikoje. Panašiai pasendintas vadinamasis Žvėryno akmuo su Gediminaičių stulpais ir vadinamasis Ragučio akmuo prie Šv.Paraskevės cerkvės“, – tvirtino D.Pocevičius.
Surasti padėjo nuošliauža
Tačiau sviedinys rastas aukščiau Neryje nei Žaliasis tiltas. Nejaugi jį, sveriantį šimtus kilogramų, kažkas sugebėjo nunešti ir įmesti į vandenį?
Be to, 2016 metų pavasarį nuo Gedimino kalno nuslinkus nuošliaužai, geologas Vytautas Minkevičius po gruntu aptiko kitą panašų sviedinį.
Gali būti, kad Gedimino kalne yra ir daugiau sviedinių. Neabejojama, kad ne vienintelis radinys mena XIV amžių, kai Vilniaus pilis puolė kryžiuočiai.
Iš pradžių manyta, kad Gedimino kalnas slėpė patrankos arba haubicos sviedinį. Tačiau vėliau specialistai nusprendė, kad tai katapultos sviedinys.
Panašių aptiko ir kitur
Dar vienas panašus sviedinys, dėl kurio ginčijasi D.Pocevičius, iš Neries dugno ištrauktas 2014 metų rudenį. Beje, tokių sviedinių archeologai rado ir kasinėdami Trakų pilies prieigas.
Archeologas Kęstutis Katalynas tvirtino, kad šio sviedinio kalibras bombardai yra per didelis.
Sviedinys daugiau nei per pusę buvo įsmigęs į dumblą.
Tokių stambaus kalibro sviedinių rasta nedaug – apie dvidešimt. Jiems pagaminti reikėjo daug darbo, todėl kryžiuočiai tokius sviedinius tausojo. Po apgulos likusius panašius sviedinius susirinkdavo pilių gynėjai ir panaudodavo savo reikmėms.
Panašius, tik šiek tiek mažesnius, keturis sviedinius K.Katalynui 1999 metais buvo pavykę rasti Katedros aikštėje. Jie toje vietoje buvo išmesti XVI amžiaus pradžioje, kai pereita prie metalinių sviedinių.
Sveria tokie radiniai tikrai nemažai. Vieną 42 centimetrų skersmens sviedinį vyrai mėgino įkelti į neštuvus. Tai pavyko. Bet kai neštuvus pakėlė keturi vyrai, visos keturios jo rankenos nulūžo.
Kryžiuočiai taikėsi į Gedimino pilį
Akmens sviedinius kryžiuočiai naudodavo puldinėdami Vilnių. 1377 metų vasarį jie apgulė Vilniaus pilį ir sudegino didžiąją miesto dalį.
1390 metų lapkritį stipri kryžiuočių kariuomenė, kurios sudėtyje buvo Derbio (Anglija) grafas Henrikas, Vytauto pulkai, o iš rytų žygiavo Livonijos ordino pajėgos, vėl puolė Vilniaus pilį. Buvo užimta ir sudeginta sena Kreivoji pilis, bet pagrindinės pilies gynėjų užpuolikams nepavyko įveikti.
1394 metų antroje vasaros pusėje kryžiuočiai vėl užpuolė Vilnių. Tuo metu Žemutinė pilis jau buvo mūrinė.
Persikėlę per Vilnią atėjūnai užėmė priešais pilį esantį kalną, nuo kurio bombardomis apšaudė pilį. Po aštuonių dienų apgulties atvykus Livonijos ordino pastiprinimui pradėtas pilies puolimas nuo Neries pusės. Buvo griaunami ir deginami bokštai, vyko kovos dėl tiltų, mėginta iškasus naujus griovius nuleisti vandenį iš pilies griovių.
Po 12 dienų šturmo apgulėjai atsitraukė. Vilniaus pilį kryžiuočiai nesėkmingai puolė ir 1402-aisiais.
