Buvome įtraukti į Antrąjį pasaulinį karą. Tapo aišku, kad jis truks labai ilgai ir mums teks tvirtai laikytis“, – taip II pasaulinio karo pradžią atsimena vokiečių kareivis Heinzas Guderianas, kurio knygą „Kareivio atsiminimai“ išleido leidykla „Briedis“.
Pateikiame ištrauką iš šios knygos.
* * *
1939 m. rugpjūčio 22 d. gavau įsakymą vykti į Pomeranijoje (Pommern), Groß-Borne esančią mokomąją stovyklą, į neseniai suformuotą XIX armijos korpuso štabą, pavadintą Pomeranijos fortifikacijos štabu.
Šis štabas buvo atsakingas už lauko įtvirtinimų įrengimą palei Reicho sieną. Jis turėjo ginti Vokietiją nuo Lenkijos galimos agresijos. Į XIX armijos korpusą buvo įtraukta: 3-ioji tankų divizija, 2-oji ir 20-oji motorizuotosios pėstininkų divizijos, taip pat korpuso daliniai. 3-ioji tankų divizija buvo sustiprinta mokomuoju tankų batalionu, aprūpintu mūsų naujaisiais tankais Pz III ir Pz IV.
Korpuso daliniuose tarp kitų buvo ir mokomasis žvalgybos batalionas, atvykęs iš Döberitz-Krampnitzo. Šie mūsų mokomieji padaliniai, man pasiūlius, buvo įtraukti, kad pirmieji galėtų įgyti praktinių įgūdžių. Tai turėjo padėti jiems patobulinti savo gebėjimus, kurie galėjo praversti vėliau.
Tik po Oberzalcberge Hitlerio pasakytos kalbos armijų vadų pasitarime, kuriame aš nedalyvavau, 4-osios armijos vadas generolas pulkininkas von Klugė pranešė, kokia yra man skirta užduotis. Sužinojau, kad mano XIX armijos korpusas priklauso 4-ajai armijai. Piečiau manęs (dešinėje) buvo generolo Straußo II korpusas. Šiauriau (kairėje) – sienos apsaugos daliniai, vadovaujami generolo Kaupischo, kuriam prieš pat kovos veiksmų pradžią perduota 10-oji šarvuočių ir tankų divizija. Tų metų kovą ji dar buvo Prahoje ir jos apylinkėse. Už mano korpuso armijos rezerve buvo 23-ioji pėstininkų divizija iš Potsdamo.
Mano užduotis buvo forsuoti Brahės upę tarp Zempolno (dešinėje) ir Konitzo (kairėje), greitai pasiekti Vyslą, atkirsti ir sunaikinti lenkų dalinius, kurie buvo dislokuoti vadinamajame lenkų koridoriuje. Buvo numatyta toliau judėti gavus naują įsakymą. Straußo korpusas, veikdamas man iš dešinės, taip pat turėjo pasiekti Vyslą, o generolo Kaupischo junginys, veikiantis kairiau, pulti Danzigą.
Buvo manoma, kad koridoriuje lenkų pajėgos sudarytos iš trijų pėstininkų divizijų, kavalerijos brigados „Pomorska“ ir nedidelio skaičiaus tankų „Fiat-Ansaldo“. Siena iš Lenkijos pusės buvo su lauko įtvirtinimais. Iš mūsų pusės buvo puikiai matomi iškasti apkasai. Buvo matyti ir vienas užnugario gynybinis ruožas palei Brahės upę.
Pulti buvo numatyta rugpjūčio 26-osios rytą.
Tomis dienomis, pasirašęs slaptą susitarimą su Sovietų Rusija, Hitleris užsitikrino būtiną karui užnugario saugumą. Dėl Vakarų valstybių reakcijos jis pasikliovė pražūtinga Ribbentropo nuomone, patikėjo iliuzija, kad Vakarams įsikišti į karą beveik neįmanoma.
Bet kokiu atveju, išgyvenęs tą etapą, žvelgdamas iš dabarties pozicijų, galiu patvirtinti, kad tuo metu kariuomenėje vyravo nepalankios nuotaikos, ir, nesant pakto su Rusija, tikriausiai būtų buvę dar sunkiau nuspėti kariuomenės reakciją.
Sunkia širdimi pradėjome karą ir nebuvo nė vieno generolo, kuris būtų jo norėjęs. Seni vyresnieji karininkai ir daugelis tūkstančių mūsų kareivių, dalyvavusių Pirmajame pasauliniame kare, žinojo, ką reiškia karas. Jie suprato, kad karas, labai tikėtina, neapsiribos vien Lenkija.
Reikėjo bijoti kitų valstybių įsikišimo, nes Anglija dar kovo mėnesį, kai buvo sukurtas Bohemijos protektoratas, pasiūlė Lenkijai savo pagalbą. Kiekvienas iš mūsų mąstė apie vokiečių karių motinas ir žmonas, apie aukas, kurios, net palankiai susiklosčius karo baigčiai, bus didelės.
Kariuomenėje tarnavo mūsų pačių vaikai. Mano vyresnysis sūnus Heinzas Günteris buvo 35-ojo tankų pulko adjutantas, o jaunesnysis sūnus Kurtas, rugsėjo 1 d tapęs leitenantu, pradėjo tarnybą 3-iosios tankų divizijos tankų žvalgybos batalione, tarnavo mano korpuse.
Paskutinė vieta, kurioje gyvenau prieš karą, buvo Dobrine, netoli Preußisch Friedlando. Ten mumis rūpinosi labai malonūs šeimininkai Wilkensai.
Naktį iš rugsėjo 25-osios į 26-ąją paskutinę akimirką puolimas buvo atidėtas. Beveik pasiekusius pradines pozicijas dalinius vos spėjome atitraukti. Suprantama, diplomatinės derybos vyko visu tempu. Įsižiebė šiokia tokia vilties kibirkštėlė išsaugoti taiką. Tačiau karui parengti daliniai gerų žinių nesulaukė. Rugpjūčio 31 d. buvo paskelbtas pavojus, šįkart – tikras kovinis pavojus. Divizijos užėmė pradines pozicijas išilgai sienos.
(...)
Rugsėjo 1 d. 4 val. 45 min. išsiskleidęs kovos grandinėmis korpusas peržengė sieną. Tirštas rūkas dengė žemę. Todėl iš pradžių karo aviacija negalėjo mums pagelbėti. Aš pirmajame ešelone lydėjau 3-iąją tankų brigadą iki pat šiaurinio Zempelburgo pakraščio, rajono, kuriame prasidėjo pirmieji nedideli susidūrimai.
Gaila, bet 3-iosios tankų divizijos sunkiosios artilerijos karininkai pamanė, kad, esant tokiai situacijai, reikia pradėti apšaudymą, nors buvo įsakyta nešaudyti. Pirmasis sviedinys sprogo 50 m priešais mano mašiną, antrasis 50 m už jos. Nusprendžiau, kad trečias sviedinys pataikys tiesiai į mašiną, ir įsakiau vairuotojui pasukti į dešinę. Tačiau neprityręs karys visu greičiu įlėkė į tranšėją.
Priekinė pusiau vikšrinės mašinos ašis buvo sugadinta ir mašina tapo nevaldoma. Taip baigėsi mano kelionė tikslo link. Nuėjau į korpuso vadavietę, paėmiau kitą automobilį ir pasakiau porą žodelių pernelyg uoliems artileristams. Turbūt turiu galimybę priminti, kad buvau galbūt pirmasis vadas generolas, šarvuotuoju automobiliu lydėjęs savo tankus į mūšio lauką. Jie buvo aprūpinti radijo aparatūra, tai leido palaikyti nuolatinį ryšį su korpuso vadaviete ir pavaldžiomis divizijomis.
Šiauriau Zempelburgo, prie Groß-Klonios, prasidėjo pirmasis rimtas mūšis. Tai įvyko netikėtai išsisklaidžius rūkui. Išsiskleidę kovos rikiuote atakuojantys tankai išniro tiesiai priešais lenkų gynybos frontą. Besiginantiesiems pavyko keletą kartų taikliai iššauti iš prieštankinių pabūklų ir pataikyti tiesiog į mūsų mašinas. Žuvo vienas karininkas, vienas fanenjunkeris ir aštuoni kareiviai.
Groß-Klonioje buvo mano prosenelio barono Hillerio von Gärtringeno valdos. Ten ir jo kapas, ten palaidotas mano senelis Guderianas. Ten gimė ir mano tėvas. Pirmą kartą gyvenime pamačiau apylinkes, kurias kadaise taip mėgo mano artimieji.
Sėkmingai pakeitęs mašiną, vėl grįžau į 3-iąją tankų diviziją, pirmieji jos padaliniai jau buvo pasiekę Brahę.
Pagrindinės divizijos pajėgos, esančios tarp Pruszczo ir Klein-Klonios, rengėsi poilsiui. Divizijos vadas buvo išvykęs į pasitarimą pas armijų grupės vadą generolą pulkininką von Bocką. Aš paprašiau 6-ojo tankų pulko karininkus mane informuoti apie padėtį Brahės rajone, kurią jie matė savo akimis. Pulko vadas manė, kad šiandien forsuoti upę nėra galimybės, ir norėjo su džiaugsmu įvykdyti gautą įsakymą sustoti poilsio.
Korpuso vado įsakymas forsuoti Brahę pirmąją puolimo dieną buvo užmirštas. Sudirgęs nuėjau į šalį, norėjau apgalvoti, kokiomis priemonėmis galima pakeisti šią nemalonią padėtį. Staiga prie manęs priėjo jaunas leitenantas Felixas. Jis buvo be munduro, marškinių rankovės aukštai atraitotos. Veidas ir rankos pajuodusios nuo parako dūmų.
„Pone generole, – pasakė jis, – aš atvykau nuo Brahės. Priešo pajėgos prie upės kranto labai silpnos. Lenkai mėgino padegti tiltą ties Hammermühle, bet aš jiems sutrukdžiau pradėjęs šaudyti iš tanko. Per tiltą galima pervažiuoti. Puolimas sustojo tik dėl to, kad nėra kam vadovauti. Ponas generolas turėtų būti ten.“
Nustebęs žvelgiau į šį jauną žmogų, kuris paliko puikų įspūdį, jo akys sakė, kad juo galima tikėti. Gal būtent toks jaunas leitenantas ir buvo tas žmogus, kuris įspėjo Kolumbo mįslę apie kiaušinį? (sudėtingos užduoties sprendimas paprastu būdu – vert. pastaba).
Aš paklausiau jo patarimo ir pravažiavau pro lenkų ir vokiečių mašinų sangrūdą siauru smėlėtu miško keliuku, vedančiu į Hammermühlę, ten atvykau tarp 16 ir 17 val. Už storo ąžuolo, apytiksliai per 100 metrų nuo upės, stovėjo keletas štabo karininkų. Mane jie pasitiko šūktelėjimu: „Pone generole, bet juk čia šaudoma!“ Žinoma, tai nebuvo galima paneigti, nes 6-ojo pulko tankų ir 3-iojo pulko šauliai iš savo vamzdžių intensyviai šaudė.
Priešo nebuvo matyti, nes jis pasislėpė priešingame krante esančiose tranšėjose. Įsakiau nutraukti šį kvailą beprasmį šaudymą. Atsitiktinai ten buvęs 3-iosios šaulių brigados vadas pulkininkas Angernas energingai padėjo man tai padaryti. Paskui leidau nusigauti iki lenkų gynybos ruožo.
Dar nedalyvavęs mūšyje 3-iasis motociklininkų batalionas gavo įsakymą forsuoti upę pripučiamosiomis valtimis priešo neapšaudomame rajone. Motociklininkams pavykus sėkmingai įveikti upę, pasiunčiau tankus per tiltą. Į nelaisvę jie paėmė besiginančią dviratininkų kuopą. Nuostoliai buvo minimalūs.
(...)
20-oji motorizuotoji divizija, susidūrusi su šiokiu tokiu pasipriešinimu, vis tiek užėmė Konitzą, bet toliau šio miesto prasiveržti nepavyko. Jai buvo įsakyta kitą dieną tęsti puolimą.
Pirmųjų karo dienų nervingumas naktį dar sustiprėjo. 2-osios motorizuotosios šaulių divizijos vadas pranešė, kad po vidurnakčio, užpuolus lenkų kavalerijai, jis buvo priverstas atsitraukti. Aš netekau žado, paskui susivaldęs divizijos vadą paklausiau, ar jis yra girdėjęs, kad Pomeranijos grenadieriai kada nors bėgo nuo priešo kavalerijos? Jis atsakė neigiamai ir užtikrino, kad išlaikys užimtas pozicijas. Kitą rytą dėl visa ko nusprendžiau nuvažiuoti į šią diviziją.
5 val. atvykęs į divizijos štabą, pamačiau, kad pakrikusi divizija vis dar yra toje pačioje vietoje. Aš pats stojau naktį išvesto pulko priešakyje ir nuvedžiau jį prie perkėlos per Kamionkos upę, šiauriau Groß-Klonios, kad iš ten jis pajudėtų Tuchelio kryptimi. 2-oji motorizuotoji pėstininkų divizija greitai įveikė upę. Pirmųjų karo dienų panika taip pat buvo įveikta.
Naktį 3-iosios tankų divizijos žvalgybos batalionas pasiekė Vyslą. Gaila, bet pasielgę pernelyg neapdairiai, jie prie netoli Schwetzo esančio Poledno dvaro patyrė nemažų karininkų nuostolių.
Pagrindinės 3-iosios tankų divizijos pajėgos prie Brahės upės pasidalijo pusiau. Susidarius tokiai padėčiai, priešpiet rytiniame upės krante juos atakavo lenkai. Tik vidurdienį, kontratakavusi per upę, divizija kovodama įstengė pasistūmėti per mišką. 23-ioji pėstininkų divizija veržliai tęsė žygį paskui 3-iąją tankų diviziją. Abi motorizuotosios pėstininkų divizijos, įveikusios Tuchelio dykvietę, padarė nemažą pažangą.
Rugsėjo 3 d. tarp puolančios Vyslos link 3-iosios tankų divizijos bei 20-osios motorizuotosios pėstininkų divizijos į mūšį stojusiai generolo grafo Brockdorffo vadovaujamai 23-iajai pėstininkų divizijai, po sunkių mūšių ir daugelio nesėkmių pavyko visiškai apsupti priešą, esantį priešais mus, miškingoje vietovėje šiauriau Schwetzo ir vakariau Graudenzo.
Lenkų kavalerijos brigada „Pomorska“, nenusimanydama apie mūsų tankų modelius ir galimybes, juos atakavo plikais kardais ir patyrė siaubingų nuostolių. Tankai lenkų artilerijos pulką pavijo mūsų žygio kryptimi Vyslos link ir visiškai sunaikino – iššauti spėjo tik du jų pabūklai. Lenkų pėstininkai patyrė milžiniškų nuostolių. Dalis besitraukiančių tiekimo kolonų ir gurguolių buvo užkluptos ir sunaikintos.
Rugsėjo 4 d. priešo apsupties žiedas užsiveržė. Kova lenkų koridoriuje buvo beveik baigta. Laikiną krizę 23-iojoje pėstininkų divizijoje pavyko nugalėti padedant vienam Straußo korpuso 32-osios pėstininkų divizijos pulkui.
Kariuomenė puikiai kovėsi, jos nuotaika buvo labai gera. Kareivių nuostoliai buvo menki, karininkų – neįprastai dideli; jie kovėsi su didžiausiu pasiaukojimu. Generolas Adamas, valstybės sekretorius baronas von Weizsäckeris ir pulkininkas baronas von Funkas neteko savo sūnų.
Rugsėjo 3 d. aš aplankiau 23-iąją pėstininkų bei 3-iąją tankų divizijas, taip pat aplankiau savo sūnų Kurtą ir pasigėrėjau Vyslos rytiniame krante esančio Kulmo miesto, kuriame gimiau, saulės spinduliuose žėrinčiais bokštais.
Rugsėjo 4 d. stebėjau mūšius miškuose, kuriuose dalyvavo 2-oji ir 20-oji motorizuotųjų pėstininkų divizijos, o kelionę baigiau vakariau Graudenzo senoje vokiečių padalinio mokomojoje bazėje. Naktį vėl buvau 3-iojoje tankų divizijoje, kuri, už nugaros palikusi Vyslą, baigė apsupti priešą rytuose.
Lenkų koridorius buvo pralaužtas. Mes galėjome imtis naujų užduočių. Tuo metu, mums užsiėmus savo reikalais, politinė padėtis tapo labai rimta. Anglija, spausdama Prancūziją, kartu su ja paskelbė karą Reichui; mūsų viltys greitu laiku sudaryti taikos sutartį žlugo. Buvome įtraukti į Antrąjį pasaulinį karą. Tapo aišku, kad jis truks labai ilgai ir mums teks tvirtai laikytis.
* * *
Leidykla „Briedis“ išleido serijos „II pasaulinis karas“ naujieną – Vermachto generolo Heinzo Wilhelmo Guderiano (1888–1954) „Kareivio atsiminimus“ – knygą, kurią būtina turėti kiekvienam karo istorijos mėgėjui.
H.Guderiano pavardė simbolizuoja „žaibo karo“ filosofiją. Tankų naudojimo kovos lauke strategija jis pradėjo domėtis iškart po Pirmojo pasaulinio karo. Nors Versalio taikos sąlygų suvaržytai Vokietijai buvo uždrausta turėti sunkiosios šarvuotosios technikos, 1933 m. į valdžią atėję nacistai griežtai atmetė visus apribojimus. H.Guderianas buvo paskirtas vadovauti naujų tankų junginių formavimui.
Jis buvo įsitikinęs, kad pergales su mažiausiais nuostoliais galima pasiekti naudojant mobiliuosius motorizuotuosius junginius, kurių judėjimo greitis, netikėtumo veiksnys bei glaudi sąveika su kitomis kariuomenės rūšimis kaip tik ir lemia puolamųjų operacijų sėkmę. Jau kare su Lenkija aviacijos remiami Guderiano tankų pleištai išardydavo priešo kovos rikiuotę, dažnai užklupdavo jo kariuomenę nepasirengusią gintis.
Taip pat viskas klostėsi ir 1940 m. Vakarų fronte, kai žaibiškai atakuojantiems Guderiano tankams pavykdavo išsklaidyti, visiškai demoralizuoti prancūzų kariuomenę. Gegužės pabaigoje pasiektas puolimo spartos rekordas – 90 km per parą! Pats Guderianas paprastai būdavo savo kolonų priešakyje, ryšio priemonėmis aprūpintame tanke, dėl ko pramintas Greituoju Heincu. Tad bebaimiu, didvyrišku vadu kariai besąlygiškai pasitikėjo.
1941 m. birželio 22 d. prasidėjo „Barbarosos“ operacija – vokiečių įsiveržimas į slapčia karui besirengusią Sovietų Sąjungą. Dieną naktį slenkančios šarvuotosios Guderiano tankų „žnyplės“ supo milžiniškas raudonarmiečių pajėgas, tiksliais smūgiais įveikdavo jų gynybą. Už kelių šimtų kilometrų esanti Maskva jau atrodė nesunkiai pasiekiama, bet staiga įsikišęs Hitleris įsakė pasukti tankus Ukrainos ir Leningrado kryptimis.
Per tą laiką sovietai smarkiai sustiprino sostinės gynybą, o rudens darganos ir netrukus užgriuvusi nepaprastai šalta žiema sutrukdė pasiekti pergalę. Iš esmės vėliau jau nebuvo sąlygų pademonstruoti Guderiano propaguoto „žaibo karo“ pranašumus. Dėl nesutarimų su feldmaršalu G. von Kluge Hitleris jį atšaukė iš Rytų fronto į kariuomenės rezervą. Genialiojo karvedžio pagalbos fiureriui prireikė tik 1943 m. pradžioje. Tada jis buvo paskirtas tankų pajėgų generaliniu inspektoriumi, o 1944 m. viduryje – sausumos pajėgų generalinio štabo viršininku.
Guderianui einant šias pareigas, kaip tik ir įvyko keli garsūs jo konfliktai su vis labiau nuo realybės tolstančiu fiureriu. Po vieno iš tokių konfliktų drąsusis tankų kariuomenės strategas buvo pasiųstas neribotų atostogų ir kare daugiau nedalyvavo.
1945 m. liepą H. Guderianas pateko į amerikiečių nelaisvę, kurioje praleido trejus metus. Buvo kalinamas, Niurnbergo procese, nepaisant visų sovietų mėginimų neteisingai apkaltinti jį belaisvių žudymu, dalyvavo kaip liudytojas. Atgavęs laisvę, aktyviai prisidėjo prie Vakarų Vokietijos kariuomenės – Bundesvero – kūrimo.
* * *
Heinz Guderian. Kareivio atsiminimai. Iš vokiečių kalbos vertė Rimvydas Užukukis. – Vilnius: Briedis. – 656 p.
