Provokuojančią civilizacijos istoriją, patiektą su eretiško mąstymo ir netikėtų faktų pagardais, parašė 40-metis Oksfordo universiteto istorijos mokslų daktaras Yuvalis Harari. Jo knyga „Sapiens“ (išleido „Kitos knygos“) kvestionuoja didįjį mūsų pasaulio istorijos naratyvą, o akrobatiniai intelekto ir logikos kūlvirsčiai tiesiog gniaužia kvapą.
Kaip mūsų rūšiai pavyko užkariauti pasaulį? Kada ir kodėl atsirado religijos, valstybės ir pinigai? Kaip kūrėsi ir žlugo karalystės, miestai ir imperijos? Kaip mokslas ir kapitalizmas tapo dominuojančiomis religijomis? Ar žmonės atsispirs pagundai save tobulinti ir netaps kiborgais?
Pateikiame poleminę knygos ištrauką, pasakojančią apie žmogų garbinančias religijas.
Žmogaus garbinimas
Pastarieji 300 metų dažnai apibūdinami kaip augančio sekuliarizmo tarpsnis, kai religijos ilgainiui vis labiau praranda reikšmę. Teistinių religijų atžvilgiu šis apibūdinimas didžiąja dalimi teisingas. Tačiau panagrinėję būties dėsnio religijas suprasime, kad naujieji laikai yra intensyviausių religinių aistrų, sau lygių neturinčių misionieriškų pastangų ir kruviniausių religinių karų istorijoje epocha.
Naujaisiais laikais iškilo aibė būties dėsnio religijų, tokių kaip liberalizmas, komunizmas, kapitalizmas, nacionalizmas ir nacizmas. Šios įsitikinimų sistemos nemėgsta būti vadinamos religijomis, ir prisistato kaip ideologijos. Tačiau tai tik semantinė mankšta. Jeigu religija – tai žmogiškųjų normų ir vertybių sistema, paremta antžmogiškos tvarkos tikėjimu, tuomet sovietinis komunizmas buvo tokia pati religija, kokia yra islamas.
Savaime aišku, islamas skiriasi nuo komunizmo, nes, jo supratimu, antžmogiškoji pasaulį valdanti tvarka yra nustatyta visagalio dievo kūrėjo, o sovietinis komunizmas visus dievus atmetė. Budizmas taip pat su dievais nesiceremonijo, tačiau jį mes neabejodami priskiriame prie religijų kategorijos. Kaip ir budistai, komunistai tikėjo, kad egzistuoja prigimti ir nekintami dėsniai, kurių privalo laikytis žmonija. Budistai tiki, kad prigimtų dėsnių rinkinį atskleidė Sidharta Gautama, o komunistai įsivaizduoja, kad juos atrado Karlas Marxas, Friedrichas Engelsas ir Vladimiras Iljičius Leninas. Ir čia dar ne visi panašumai.
Kaip ir kitos religijos, komunizmas turi nuosavus šventraščius, kaip kad Marxo „Kapitalas“, pranašavęs, kad istorija netrukus baigsis neišvengiama proletariato pergale. Komunizmas turėjo savo šventes ir kitas reikšmingas datas, kaip antai gegužės 1-oji ir spalio revoliucijos metinės. Turėjo teologų, puikiai išmanančių Marxo dialektiką, o kiekviename sovietinės armijos dalinyje būdavo komisaru vadintas kapelionas, tirdavęs kareivių ir karininkų pamaldumą.
Komunizme nestigo kankinių, šventųjų karų ir erezijų, tarp kurių paminėtinas trockizmas. Sovietinis komunizmas buvo fanatiška ir misionieriška religija. Nuoširdus komunistas negalėjo tuo pat metu būti nei krikščionis, nei budistas ir Marxo bei Lenino evangeliją turėjo skleisti net savo gyvybės kaina.
Kai kuriuos skaitytojus tokie samprotavimai gali nuteikti nesmagiai. Jei jums nuo to bus geriau, galite ir toliau komunizmą vadinti ideologija, o ne religija. Išties skirtumo nėra. Įsitikinimų sistemas galime skirstyti į dievocentrines religijas ir bedieves ideologijas, kurios remiasi vienokiais ar kitokiais būties dėsniais. Tačiau norėdami būti nuoseklūs pastaruoju atveju bent dalį budizmo, daoizmo ir stoicizmo sektų turėsime priskirti ideologijoms, o ne religijoms. Be to, reikia pažymėti, kad dievo tikėjimas yra daugelio šiuolaikinių ideologijų dalis, o kai kurios iš šių ideologijų, ypač liberalizmas, be šio tikėjimo yra ne itin prasmingos.
Šioje knygoje nepajėgsime išnagrinėti visų šiuolaikinių įsitikinimų istorijos, o jei ir pamėgintume, užduotį mums labai sunkintų tai, kad šios įsitikinimų sistemos neturi aiškių ribų. Jie ne mažiau sinkretiški nei monoteizmas ir populiarusis budizmas. Kaip budistas gali garbinti hinduizmo dievybes, kaip monoteistas gali tikėti Šėtono egzistavimu, tipiškas nūdienos amerikietis yra ir nacionalistas (tiki, kad Amerika yra nacija, istorijoje turinti suvaidinti ypatingą vaidmenį), ir kapitalizmo šalininkas (mano, kad konkurencija ir savanaudiškumas yra geriausi pagalbininkai kuriant klestinčią visuomenę), ir liberalus humanistas (tiki, kad kūrėjas apdovanojo žmones tam tikromis nepaneigiamomis teisėmis).
Nacionalizmą aptarsime aštuonioliktame skyriuje. Pačiai sėkmingiausiai iš šiuolaikinių religijų – kapitalizmui – skirsime visą šešioliktą skyrių, kur smulkiai aiškinsimės pagrindinius jo tikėjimus ir ritualus. O humanizmu pasidomėsime likusiuose šio skyriaus puslapiuose.
Teistinės religijos susitelkusios į dievų garbinimą. Humanistinės religijos garbina žmoniją, ar, tiksliau, Homo sapiens. Humanizmas yra tikėjimas, kad Homo sapiens prigimtis yra unikali ir šventa, kad ji iš esmės kitokia nei visų kitų gyvūnų ir reiškinių prigimtis. Humanistų nuomone, ši unikali Homo sapiens prigimtis yra pats svarbiausias dalykas pasaulyje, ir būtent ji suteikia prasmę viskam, kas vyksta visatoje. Aukščiausiasis gėris yra Homo sapiens gerovė. Visa kita pasaulyje ir visos kitos būtybės egzistuoja šios vienos rūšies labui.
Visi humanistai garbina žmoniją, tačiau apibrėžia ją skirtingai. Humanizmas suskilo į tris besivaržančias sektas, kovojančias dėl tikslaus „žmonijos“ apibūdinimo, – reiškinys primena konkuruojančias krikščionių sektas, kovojusias dėl tikslaus Dievo apibūdinimo.
Šiandien svarbiausia humanistų sekta yra liberalusis humanizmas, teigiantis, kad „žmonija“ yra pavieniai žmonės, todėl individų laisvė yra šventa ir neliečiama. Pasak liberalų, kiekviename individualiame Homo sapiens slypi šventa žmonijos prigimtis. Paskirų žmonių vidinė šerdis suteikia pasauliui prasmę, ji yra bet kokio etinio ar politinio autoriteto šaltinis. Susidūrę su kokia nors etine ar politine dilema, privalome atsigręžti vidun ir įsiklausyti į savo vidinį balsą – žmonijos balsą. Pagrindinė liberaliojo humanizmo įsakymų paskirtis – apsaugoti šį vidinį balsą nuo bet kokio išorės kišimosi ar žalos. Šie įsakymai žinomi bendru „žmogaus teisių“ pavadinimu.
Štai kodėl liberalai pasisako prieš kankinimus ir mirties bausmę. Naujųjų laikų pradžioje Europoje buvo manoma, kad žudikai sutrikdo kosminę tvarką. Norint atkurti kosminę pusiausvyrą, reikia kankinti ir viešai nugalabyti nusikaltėlį: tuomet visi savo akimis galėdavo išvysti, kaip grąžinama tvarka.
Shakespearo ir Moliere’o epochos Londono ir Paryžiaus gyventojai noriai plūsdavo į šias baisias egzekucijas – tai buvo mėgstama laisvalaikio pramoga. Šiandienos Europoje žmogžudystė suprantama kaip nusikaltimas prieš šventą žmonijos prigimtį. Siekdami atkurti tvarką, nūdienos europiečiai nusikaltėlių nekankina ir negalabija. Jie žudiką baudžia, savo supratimu, pačiu „humaniškiausiu“ būdu, taip apsaugodami ar net atkurdami jo žmogišką šventumą. Gerbiant žmogiškąją žmogžudžio prigimtį, visiems primenamas žmonijos šventumas, o tvarka atkuriama. Gindami žmogžudį, atitaisome tą blogį, kurį jis padarė.
Nors liberalusis humanizmas sušventina žmones, jis taip pat neneigia Dievo buvimo ir, tiesą sakant, yra paremtas monoteistiniais tikėjimais. Liberalų tikėjimas laisva ir šventa kiekvieno individo prigimtimi yra aiškus palikimas tradicinės krikščionių doktrinos apie laisvas ir amžinas individualias sielas. Nubraukus amžinas sielas ir Dievą Kūrėją, liberalams tampa nepatogiai sunku paaiškinti, kuo toks ypatingas sapiens individas.
Kita svarbi humanizmo sekta yra socializmas. Socialistai tiki, kad „žmonija“ yra ne pavieniai individai, o kolektyvas. Šventas jiems yra ne vidinis kiekvieno individo balsas, bet Homo sapiens rūšis kaip visuma. Liberalusis humanizmas siekia išrūpinti kuo daugiau laisvių pavieniams žmonėms, o socialistinis humanizmas kovoja dėl visų žmonių lygybės.
Socialistų požiūriu, nelygybė yra baisiausia šventvagystė, išniekinanti žmonijos šventumą, nes taip antraeilės žmonių savybės sureikšminamos labiau už visuotinę kiekvieno žmogaus esmę, kuri tiek turtuolio, tiek vargšo yra vienoda. Socialistinio humanizmo, kaip ir liberaliojo humanizmo, pagrindas yra monoteizmas. Visų žmonių lygybės idėja yra perdirbtas monoteistinis tikėjimas visų sielų lygybe prieš Dievą.
Vienintelė humanistų sekta, atitrūkusi nuo tradicinio monoteizmo, yra evoliucinis humanizmas, kurį geriausiai reprezentuoja nacistai. Nacistai nuo kitų humanistų sektų skiriasi „žmonijos“ apibrėžimu, kurį stipriai paveikė evoliucijos teorija. Skirtingai nei kiti humanistai, nacistai žmoniją laikė ne universaliu ir amžinu reiškiniu, o tik kintančia rūšimi, kuri gali evoliucionuoti arba degraduoti. Žmogus gali tapti antžmogiu arba nužmogėti.
Nacistai visų pirma siekė apsaugoti žmoniją nuo degeneracijos ir paskatinti pažangią jos evoliuciją. Štai kodėl visų labiausiai jie siekė puoselėti ir ginti pažangiausią žmonijos formą, arijų rasę, o degeneravusius Homo sapiens atstovus – tokius kaip žydai, čigonai, homoseksualai ir psichikos ligoniai, – izoliuoti ir netgi išnaikinti.
Nacistų aiškinimu, pati Homo sapiens rūšis atsirado evoliucionuojant „pranašesnei“ senovinių žmonių populiacijai ir išnykus „žemesniųjų“ žmonių populiacijoms, pavyzdžiui, neandertaliečiams. Pasak nacistų teorijos, šios skirtingos populiacijos pradžioje viso labo buvo skirtingos rasės, bet vėliau jos nepriklausomai vystėsi savo keliais. Tai ir vėl gali nutikti.
Nacistų teigimu, Homo sapiens jau pasidalijo į keletą skirtingų rasių, kurių kiekviena pasižymi unikaliomis savybėmis. Viena iš šių rasių, arijai, išsiskiria puikiausiomis savybėmis – racionalumu, grožiu, dora ir darbštumu. Dėl to arijų rasė žmogų gali pakylėti iki antžmogio. Kitos rasės, kaip antai žydai ir juodžiai, yra šiandienos neandertaliečiai, pasižymintys prastesnėmis savybėmis. Jeigu jiems bus leista kryžmintis, ypač maišytis su arijais, jie sugadins visas žmonių populiacijas ir Homo sapiens bus pasmerktas išnykti.
Biologai jau seniai paneigė šią rasinę nacistų teoriją. Po 1945 m. atlikti genetiniai tyrimai parodė, kad žmonijos rasių skirtumai yra daug mažesni, nei tvirtino nacistai. Vis dėlto šios išvados santykinai naujos. Turint omenyje mokslo žinių būklę 1933 m., nacistų įsitikinimai neatrodė kaip nepagrįsti svaičiojimai.
Didžioji dalis Vakarų elito tikėjo skirtingų žmonių rasių egzistavimu, baltosios rasės viršenybe bei poreikiu saugoti ir puoselėti šią pranašesnę rasę. Pasitelkę tradicinius tų laikų mokslinius metodus, prestižinių Vakarų universitetų mokslininkai skelbė tyrimus, tariamai įrodančius baltosios rasės atstovų intelektinį, etinį ir profesinį pranašumą prieš afrikiečius ar indus.
Vašingtono, Londono ir Kanberos politikai laikė savo pareiga apsaugoti baltąją rasę nuo maišymosi ir degeneracijos: suvaržė imigraciją iš Kinijos ar net Italijos į tokias „arijų“ šalis, kaip JAV ir Australija.
Požiūris į šiuos dalykus pasikeitė ne vien dėl pasirodžiusių naujų mokslinių tyrimų. Socialiniai ir politiniai įvykiai patys sužadino dar rimtesnius pokyčius. Taigi galima sakyti, kad Hitleris šiuo atžvilgiu iškasė duobę ne tik pats sau, bet ir rasizmui apskritai. Pradėjęs Antrąjį pasaulinį karą, jis privertė savo priešus labai griežtai atskirti „save“ nuo „jų“.
Kadangi nacistų ideologija buvo itin persmelkta rasizmu, po šio karo rasizmas Vakaruose buvo diskredituotas. Tačiau tam prireikė laiko. Amerikos politikoje baltųjų viršenybės ideologija vyravo iki septintojo dešimtmečio. Baltos Australijos politika, varžiusi kitų rasių atstovų imigraciją, galiojo iki 1973 metų. Australijos čiabuviai lygių politinių teisių negavo iki septintojo dešimtmečio, ir dauguma negalėjo balsuoti rinkimuose, nes buvo nuspręsta, kad jie nesugeba būti piliečiais.
Nereikia manyti, kad nacistai nekentė žmonijos. Su liberalizmu, žmogaus teisėmis ir komunizmu jie kovojo būtent dėl to, kad žavėjosi žmonija ir tikėjo milžinišku žmonių rūšies potencialu. Tačiau vadovaudamiesi Darwino evoliucijos teorijos logika, jie tvirtino, kad būtina yra natūralioji atranka, pašalinanti netinkamus individus ir leidžianti gyvuoti ir daugintis tik tiems, kas pasižymi geriausiomis savybėmis.
Padėdamas silpniesiems, liberalizmas ir komunizmas ne tik leidžia jiems išlikti, bet ir suteikia galimybę daugintis; taip trukdoma natūralioji atranka. Tokiame pasaulyje geriausių savybių žmonės neišvengiamai paskęs degeneratų jūroje. Su kiekviena karta žmonija vis labiau degraduos – šis procesas gali privesti prie rūšies išnykimo.
Auštant III tūkstantmečiui evoliucinio humanizmo ateitis neaiški. Šešiasdešimt metų nuo karo prieš Hitlerį pabaigos sieti humanizmą su evoliucija ir pasisakyti už biologinių metodų taikymą Homo sapiens „patobulinti“ buvo tabu. Tačiau šiandien tokie projektai grįžta į madą. Niekas nebekalba apie žemesniųjų rasių ar prastesnėmis savybėmis pasižyminčių žmonių naikinimą, bet daug kas mąsto, kaip pasinaudoti vis augančiomis biologijos žiniomis kuriant antžmogius.
Tuo pat metu atsiveria milžiniška praraja tarp liberaliojo humanizmo doktrinų ir paskutinių gyvybę tiriančių mokslų atradimų – praraja, kurios ilgai ignoruoti nepavyks. Liberalios mūsų politinė ir teisinė sistemos yra paremtos tikėjimu, esą kiekvienas individas turi šventą nedalią ir nekintamą vidinę prigimtį, kuri suteikia pasauliui prasmę ir yra bet kokios etinės ir politinės valdžios šaltinis. Tai tradicinio krikščionių tikėjimo kiekviename individe glūdinčia laisva ir amžina siela reinkarnacija.
Per pastaruosius du šimtus metų gyvybę tiriantys mokslai nuodugniai paneigė šį tikėjimą. Vidinius žmogaus organizmo procesus analizuojantys mokslininkai viduje nerado jokios sielos. Jie vis tvirčiau teigia, kad žmonių elgseną lemia ne laisva valia, o hormonai, genai ir sinapsės – veiksniai, kurie elgseną taip pat diktuoja šimpanzėms, vilkams ir skruzdėms.
Mūsų teisinės ir politinės sistemos dažniausiai bando šiuos nepatogius atradimus paslėpti. Tačiau kiek dar aukšta siena biologiją būsime atskyrę nuo teisės ir politikos mokslų?
* * *
Yuval Noah Harari. Sapiens. Glausta žmonijos istorija. Iš anglų k. vertė Tadas Juras. K.: Kitos knygos, 2016.
