Provokuojančią civilizacijos istoriją, patiektą su eretiško mąstymo ir netikėtų faktų pagardais, neseniai parašė 40-metis Oksfordo universiteto istorijos mokslų daktaras Yuvalis Harari. Jo knyga „Sapiens“ kvestionuoja didįjį mūsų pasaulio istorijos naratyvą, o akrobatiniai intelekto ir logikos kūlvirsčiai tiesiog gniaužia kvapą.
Kaip mūsų rūšiai pavyko užkariauti pasaulį? Kada ir kodėl atsirado religijos, valstybės ir pinigai? Kaip kūrėsi ir žlugo karalystės, miestai ir imperijos? Kaip mokslas ir kapitalizmas tapo dominuojančiomis religijomis? Ar žmonės atsispirs pagundai save tobulinti ir netaps kiborgais?
Susipažinkite su polemine knygos ištrauka, pasakojančia apie valstybės ir laisvosios rinkos įtaką šeimai ir bendruomenei.
* * *
Šeimos ir bendruomenės suirimas
Gyvenimas šeimos ir bendruomenės prieglobstyje toli gražu nebuvo tobulas. Šeimos ir bendruomenės engti savo narius sugebėdavo ne švelniau, nei tai daro šiuolaikinės valstybės ir rinkos, o vidinė jų dinamika dažnai būdavo kupina įtampos ir smurto, tačiau kito pasirinkimo žmonės neturėjo.
Šeimą ir bendruomenę apie 1750 m. praradusi moteris buvo pasmerkta liūdnam galui. Ji neturėjo darbo, išsilavinimo, o ligos ar nelaimės atveju niekas nebūtų jos slaugęs ar ja rūpinęsis. Niekas jai nebūtų skolinęs pinigų ar gynęs jos bėdoje. Nebuvo nei policininkų, nei socialinių darbuotojų, nei privalomo švietimo. Norėdama išgyventi, ji turėjo kuo greičiau susirasti kitą šeimą ar bendruomenę. Iš namų pabėgę vaikinai ar merginos geriausiu atveju galėjo įsitaisyti tarnais kokioje naujoje šeimoje. Blogiausiu atveju jų laukė kariuomenė arba viešnamis.
Per du pastaruosius amžius padėtis iš esmės pasikeitė. Pramonės revoliucija suteikė rinkai milžiniškų naujų galių, parūpino valstybei naujų susisiekimo ir transportavimo priemonių, pavedė vyriausybių žinion visą armiją tarnautojų, mokytojų, policininkų ir socialinių darbuotojų.
Pradžioje rinkai ir valstybei kelią buvo užkardžiusios tradicinės šeimos ir bendruomenės, anaiptol nedžiūgavusios įsikišimu iš išorės. Tėvai ir bendruomenių vyresnieji nenorėjo, kad jaunesnės kartos mąstymą formuotų valstybinės švietimo sistemos, kad ją šauktų į kariuomenę ar paverstų savo šaknis praradusiais miesto darbininkais.
Laikui bėgant, valstybės ir rinkos naudojosi augančia savo galia, kad nusilpnintų tradicinius šeimos ir bendruomenės ryšius. Valstybė siuntė policininkus, kad šie stabdytų giminių kraujo kerštą, ir pakeitė jį teismo sprendimais. Rinka siuntė prekeivius, kad šie sunaikintų senas vietines tradicijas ir pakeistų jas nuolatos kintančiomis komercinėmis madomis. Tačiau to nepakako. Norint iš tiesų sugriauti šeimos ir bendruomenės galią, valstybei ir rinkai reikėjo penktosios kolonos pagalbos.
Valstybė ir rinka kreipėsi į žmones su pasiūlymu, kuriam atsispirti nebuvo įmanoma. „Tapkite individualybėmis“, – sakė jie. Tuokitės su kuo tik norite, neklausdami savo tėvų leidimo. Imkitės bet kokio darbo, kuris tik jums ateis į galvą, net jei bendruomenės vyresnieji žiūrės į tai suraukę antakius. Gyvenkite kur tik norite, net jei dėl to kas savaitę negalėsite atvykti į bendrus šeimos pietus. Jūs nebesate priklausomi nuo šeimos ar bendruomenės. Jumis pasirūpinsime mes, valstybė ir rinka. Mes jus maitinsime, suteiksime pastogę, išsilavinimą, rūpinsimės jūsų sveikata, gerove ir įdarbinimu. Mokėsime jums pensijas, draudimą, visaip jus saugosime.
Romantinė literatūra dažnai vaizduoja individualybę, kovojančią prieš valstybę ir rinką. Sunku ir įsivaizduoti didesnę netiesą. Valstybė ir rinka yra individualybės tėvas ir motina, be jų individualybė apskritai negalėtų egzistuoti. Rinka mums duoda darbo, apdraudžia mus ir aprūpina pensija.
Jeigu norime įgyti kokiai nors profesijai reikiamą kvalifikaciją, valstybinės mokyklos pasirengusios mus mokyti. Jeigu norime pradėti verslą, bankas skolina mums pinigų. Jeigu norime statytis namą, statybų bendrovė uoliai puola mums į pagalba, bankas duoda tam paskolą, o kai kuriais atvejais ją dar subsidijuoja ar apdraudžia valstybė.
Jeigu iškyla grėsmė mūsų saugumui, mus gina policija. Jei keletą dienų pasiligojame, mumis rūpinasi sveikatos draudimas. Jeigu mūsų būklė pašlyja ilgesnį laiką, įsiterpia socialinė apsauga. Jeigu mums prireikia nuolatinės priežiūros, rinkoje galime pasisamdyti slaugytoją – paprastai visiškai nepažįstamą asmenį iš kito pasaulio krašto, kuris šokinės aplinkui mus su atsidavimu, kurio nebesitikime iš savo pačių vaikų.
Jei esame pakankamai pasiturintys, auksinius metus galime praleisti vyresnių piliečių namuose. Mokesčių inspekcija žvelgia į mus kaip į individualybes ir nesitiki, kad sumokėsime kaimynui priklausančius mokesčius. Individualybėmis mus laiko ir teismai – jie niekada nenubaus mūsų už pusbrolio prasižengimus.
Individualybėmis laikomi ne tik suaugę vyrai, bet taip pat moterys ir vaikai. Bet kurioje kitoje epochoje moterys dažniausiai būdavo suvokiamos kaip šeimos ar bendruomenės nuosavybė. Šiuolaikinės valstybės žvelgia į moteris kaip į asmenybes, kurios yra ekonomiškai ir teisiškai nepriklausomos nuo savo šeimos ir bendruomenės. Jos gali turėti nuosavas banko sąskaitas, pačios išsirinkti vyrą, o paskui netgi nuspręsti skirtis ir gyventi be jo.
Vis dėlto už tokią asmenybės laisvę teko sumokėti nemažą kainą. Dauguma mūsų liūdi dėl stiprios šeimos ir bendruomenės subyrėjimo, jaučia susvetimėjimą, o beasmenių valstybės bei rinkos galių valdžia mūsų gyvenimui mus gąsdina.
Valstybėms ir rinkoms, kurias sudaro susvetimėję individai, kištis į savo narių gyvenimą daug lengviau nei į tas, kurios sudarytos iš stiprių šeimų ir bendruomenių. Jeigu daugiabučio namo kaimynai nesugeba susitarti, kiek mokės durininkui, kiek šansų jie turi pasipriešinti valstybei?
Valstybių, rinkų ir individų sandoris – ne iš lengvųjų. Valstybė ir rinka nesutaria dėl abipusių teisių ir pareigų, o individai skundžiasi, kad abi jos reikalauja per daug, bet duoda per mažai. Labai dažnai rinkos išnaudoja individus, o valstybės pasitelkia kariuomenes, policijos pajėgas ir biurokratines sistemas, kad persekiotų individus, o ne juos gintų. Nors sandoris toli gražu netobulas, stulbina tai, kad jis gyvuoja. Nes jis sulaužė per begalę žmonijos kartų susiformavusią socialinę tvarką.
Per milijonus evoliucijos metų įpratome gyventi ir mąstyti kaip bendruomenės nariai. Vos per du šimtmečius tapome susvetimėjusiais individais. Geresnio nuostabios kultūros galios paliudijimo rasti nepavyks.
Nuklearinė šeima iš šiuolaikinio peizažo visiškai nepasitraukė. Atėmusios iš šeimos daugumą ekonominių ir politinių jos vaidmenų, valstybės ir rinkos paliko jai kai kurias svarbias emocines funkcijas. Šiuolaikinė šeima vis dar turėtų tenkinti intymius poreikius, kurių valstybė ir rinka (kol kas) negali patenkinti.
Tačiau net ir čia į šeimos reikalus vis labiau kišamasi. Rinka vis platesniu mastu formuoja žmonių romantinį ir seksualinį gyvenimą. Tradiciškai pagrindinis piršlys būdavo šeima, o nūdien mūsų romantinį ir seksualinį skonį formuoja rinka, kuri vėliau – už padorų mokestį – pasirengusi šiuos mūsų poreikius patenkinti.
Anksčiau jaunoji ir jaunikis susitikdavo šeimos svetainėje, o pinigai vieno tėvo būdavo perduodami kitam tėvui. Šiandien kandidatai į jaunikius merginoms meilinasi baruose ir kavinėse, o pinigai iš įsimylėjėlių rankų keliauja padavėjoms.
Dar daugiau pinigų suplaukia į banko sąskaitas mados dizaineriams, sporto salių valdytojams, dietologams, kosmetologams ir plastinės chirurgijos specialistams, padedantiems mums atvykti į kavinę kuo panašesniems į rinkos kuriamą grožio idealą.
Valstybė taip pat įdėmiai seka šeimos santykius, ypač tėvų ir vaikų. Tėvai privalo siųsti savo vaikus į mokyklas, kad valstybė juos lavintų. Valstybė gali sudrausminti tėvus, kurie su vaikais elgiasi itin užgauliai ar šiurkščiai. Prireikus valstybė gali net įkalinti tėvus ar perduoti jų vaikus kitoms šeimoms.
Dar visai neseniai pasiūlymas, kad valstybė turėtų neleisti tėvams mušti ar kitaip žeminti savo vaikų, būtų tučtuojau atmestas kaip absurdiškas ir niekam tikęs. Daugumoje visuomenių tėvų autoritetas buvo šventas. Pagarba tėvams ir jų klausymas buvo vienos svarbiausių vertybių, o tėvai su vaikais galėjo elgtis kaip panorėję – netgi žudyti naujagimius, parduoti vaikus į vergiją ir ištekinti dukteris už dukart vyresnių už jas vyrų.
Šiandien tėvų autoritetas galutinai partiestas ant menčių. Kuo toliau, tuo vis mažiau vaikai ir paaugliai privalo klausyti vyresniųjų, o tėvai kaltinami už bet kokius vaikų savo gyvenime patiriamus sunkumus ir negeroves. Froidistinėje teismo salėje Mamytė ir Tėvelis išsisukti nuo nuosprendžio turi tiek pat šansų, kiek kaltinamieji stalinistiniame parodomajame teisme, kur viskas būdavo iš anksto nuspręsta.
Įsivaizduotos bendruomenės
Rinkos ir valstybės šiandien tenkina daugumą mūsų materialių poreikių, kuriais kadaise rūpindavosi bendruomenės, tačiau taip pat privalo patenkinti mūsų poreikį jausti gentinius ryšius.
Šitai rinkos ir valstybės išpildo puoselėdamos iš milijonų nepažįstamų individų susidedančias „įsivaizduotas bendruomenes“, kurios, beje, puikiai pritaikytos nacionaliniams ir komerciniams poreikiams. Įsivaizduota bendruomenė yra bendruomenė žmonių, kurie nepažįsta vienas kito, tačiau įsivaizduoja, kad yra pažįstami.
Tokios bendruomenės nėra naujas išradimas. Senovės Kinijoje dešimtys milijonų žmonių suvokė save kaip narius vienos šeimos, o imperatorių – kaip visų jų tėvą. Viduramžiais milijonai pamaldžių musulmonų įsivaizdavo, kad visi jie yra didžiosios islamo bendruomenės broliai ir seserys.
Vis dėlto bet kurioje kitoje epochoje tokios įsivaizduotos bendruomenės negalėjo nė lygiuotis su intymiomis puikiai vienas kitą pažįstančių žmonių bendruomenėmis. Intymios bendruomenės tenkino emocinius savo narių poreikius ir buvo būtinas kiekvieno jos nario išlikimo ir gerovės laidas. Per pastaruosius du šimtmečius tokios intymios bendruomenės nunyko, o emocinį vakuumą užpildė įsivaizduotosios.
Du patys svarbiausi tokių įsivaizduotų bendruomenių pavyzdžiai yra tauta ir vartotojų gentis. Tauta yra įsivaizduota valstybės bendruomenė. Vartotojų gentis yra įsivaizduota rinkos bendruomenė. Abi šios bendruomenės yra įsivaizduotos, nes visiems rinkos pirkėjams ar visos tautos nariams neįmanoma pažinoti vienam kito taip, kaip vienas kitą praeityje pažinojo kaimiečiai. Nė vienas vokietis negali artimai pažinoti kitų 80 milijonų vokiečių tautos narių ar kitų 500 milijonų pirkėjų, gyvenančių bendroje Europos rinkoje (kuri pradžioje virto Europos Bendrija, o galiausiai tapo Europos Sąjunga).
Vartotojiškumas ir nacionalizmas triūsė ilgus viršvalandžius, kad įtikintų mus, jog milijonai nepažįstamų žmonių priklauso tai pačiai bendruomenei kaip ir mes, kad mes visi turime bendrą praeitį, bendrus interesus ir bendrą ateitį. Tai ne melas, tai vaizduotė. Kaip pinigai, ribotos atsakomybės bendrovės ir žmogaus teisės, tautos ir vartotojų gentys yra intersubjektyvios tikrovės. Jos egzistuoja tik kolektyvinėje mūsų vaizduotėje, vis dėlto jų galia – milžiniška.
Kol milijonai vokiečių tiki vokiečių tautos egzistavimu, susijaudina išvydę Vokietijos nacionalinius simbolius, perpasakoja vokiečių nacionalinius mitus ir yra pasirengę aukoti pinigus, laiką ir galūnes vokiečių tautai, Vokietija išliks viena didžiausių pasaulio galių.
Tauta visomis išgalėmis stengiasi nuslėpti savo įsivaizduotą prigimtį. Dauguma tautų tvirtina, kad jos – natūralios ir amžinos esybės, sukurtos kurioje nors pirmykštėje epochoje sumaišant tėvynės žemę su žmonių krauju. Vis dėlto tokie tvirtinimai paprastai yra perdėti. Tiesa, tautos egzistavo tolimoje praeityje, tačiau jų vaidmuo buvo daug menkesnis nei šiandien, nes menkesnis buvo valstybės vaidmuo.
Įmanoma, kad viduramžių Niurnbergo gyventoja jautė šiek tiek lojalumo vokiečių tautai, bet daug stipresni jausmai ją siejo su šeima ir vietos bendruomene, kuri rūpinosi dauguma jos poreikių. Be to, kad ir kokios svarbios galėjo būti senovinės tautos, iki šių dienų išliko tik maža jų dalis. Dauguma dabar egzistuojančių tautų išsivystė tik po pramonės revoliucijos.
Pakankamai pavyzdžių rasime Vidurio Rytuose. Sirijos, Libano, Jordanijos ir Irako tautos atsirado po to, kai Prancūzijos ir Britanijos diplomatai atsitiktinai nubraižė šių valstybių sienas, nėmaž neatsižvelgdami į vietos istoriją, geografiją ir ekonomiką.
1918 m. šie diplomatai nulėmė, kad nuo tol Kurdistano, Bagdado ir Basros gyventojai bus „irakiečiai“. Būtent prancūzai nusprendė, kas nuo šiol vadinsis sirais ir kas – libaniečiais. Saddamas Husseinas ir Hafezas el-Asadas negailėjo prakaito stengdamiesi puoselėti ir stiprinti anglų bei prancūzų iškeptą nacionalinę sąmonę, tačiau pompastiškos jų kalbos apie tariamai amžinas Irako ir Sirijos tautas nesužadino nuoširdaus atsako.
Nėra ko nė sakyti, kad tautų neįmanoma sukurti iš oro. Tie, kas uoliai stengėsi konstruoti Iraką ar Siriją, naudojosi realiomis istorinėmis, geografinėmis ir kultūrinėmis žaliavomis – dalis jų yra šimtmečių ir tūkstantmečių amžiaus.
Saddamas Husseinas prie Irako istorijos priskyrė Abasidų kalifato ir Babilonijos imperijos paveldą, netgi pavadino vieną iš savo pirmarūšių padalinių Hamurabio divizija. Tačiau visa tai nepavertė Irako tautos senovine esybe. Jei iškepsiu pyragą iš miltų, aliejaus ir cukraus – produktų, kurie gulėjo mano podėlyje pastaruosius dvejus metus, – vis viena negalėsiu tvirtinti, kad mano pyragui jau dveji metai.
Pastaraisiais dešimtmečiais tautines bendruomenes vis labiau temdė gentys pirkėjų, kurie artimai nepažįsta vienas kito, bet turi vienodus vartojimo įpročius ir interesus, – šie įpročiai ir interesai padeda jiems jaustis tos pačios vartotojų genties nariais ir tapatinti save su jais.
Kad ir kaip keistai galėtų skambėti ši tiesa, jos pavyzdžių toli ieškoti neprireiks. Antai vieną vartotojų gentį sudaro Madonnos gerbėjai. Didžia dalimi jų tapatybę apibrėžia pirkimas. Jie perka bilietus į Madonnos koncertus, kompaktines plokšteles, plakatus, marškinėlius ir telefono skambučių melodijas.
„Manchester United“ aistruoliai, vegetarai ir gamtosaugos šalininkai yra kiti pirkėjų genčių pavyzdžiai. Jas taip pat visų pirma apibrėžia tai, ką jie vartoja. Vartojami objektai yra kertiniai jų tapatybės akmenys. Vegetarė vokietė greičiausiai mieliau tekėtų už vegetaro prancūzo nei vokiečio mėsėdžio.
* * *
Yuval Noah Harari. Sapiens. Glausta žmonijos istorija. Iš anglų k. vertė Tadas Juras. K.: Kitos knygos, 2016.
