Kas kaltas, kad griūva Gedimino kalnas, ir kaip įmanoma šį procesą sustabdyti?
Tai svarstė šią savaitę Lietuvos nacionaliniame muziejuje susirinkę architektai, gamtosaugininkai, turizmo verslo ir kitų sričių atstovai.
Grėsmė buvo visada
Humanitarinių mokslų daktarė, dailės istorikė Birutė Rūta Vitkauskienė, viena geriausiai įsigilinusių į istorinę Vilniaus aukštutinės pilies kalno šlaitų kaitą, patikino, kad dėl šlaito slinkimo nėra kalta vien dabartinė karta.
Aukštutinės pilies kalnui griūtis grėsė nuolat, kalne visada būta nuošliaužų.
1546–1547 metais Žygimantui Augustui nusprendus pradėti statybas Žemutinės pilies teritorijoje žiemą nuslinkęs šlaitas apgriovė rūmus bei atraminę kalno sieną.
1838 metais ant vakarinio bokšto pastatytas medinis dviaukštis optinio telegrafo antstatas irgi nuolat blogino kalno būklę, o 1843 metų kariškių raportuose paminėta ir tai, kad nuo kalno nuslinko didžiulė nuošliauža.
Istorikės teigimu, panašūs pranešimai apie nuošliaužas kartodavosi nuolatos, per visą XIX amžių.
Kartą šlaito slinkimas netgi sutapo su vienu didžiausių XIX amžiaus Vilniaus potvynių, kai dėl didelio kritulių kiekio Vilnios vandenys pakilo daugiau nei 5 metrus.
Tada ne juokais sunerimta, kad bokštas gali nugarmėti, todėl 1845–1846 metais buvo sustiprinti jo pamatai, sumūryti kontraforsai.
Slėptuvė – ne į naudą
XIX amžiaus pabaigoje ant kalno nuspręsta įrengti miesto parką. Čia imta sodinti medžius, nutiestas pėsčiųjų takas, išlikęs iki dabar, pastatytos atraminės tvorelės.
1930 metais nuo bokšto pagaliau buvo nuimtas telegrafo antstatas.
Tačiau 1933–1937 metais, atkasus Kunigaikščių rūmus, vėl sujudinta kalno ramybė. Lenkų archeologai, istorikai ir menotyrininkai pradėjo ieškoti būdų, kaip atstatyti Gedimino bokštą, tad visą laiką vykdė archeologinius kasinėjimus.
„Tarpukario fotografijos rodo, kiek daug didelių kasimo darbų vyko ant kalno aikštelės ir kalno šlaituose. Buvo judinamas gruntas, formavosi žemių nuošliaužos, žemyn ritosi akmenys. Nuolat kilo grėsmė ir Gedimino bokšto pamatams“, – pasakojo B.R.Vitkauskienė.
1942 m. vokiečiai kalne iškasė 200 metrų ilgio slėptuvę. Po karo darytose nuotraukose matyti įėjimas, kuris, kaip spėjama, vedė į šią slėptuvę. Vėliau slėptuvę sovietai užvertė.
Kalno niekas rimtai netvarkė
1950 metais du architektai su studentais nusprendė iškasti 500 duobių kalno šlaituose ir pasodinti medžius. Tačiau tam pasipriešino tuomečio Istorijos instituto darbuotojai ir planas apželdinti šlaitus buvo sustabdytas supratus, kad tai gali labai pakenkti kalno struktūrai.
Tik 1959 m. atlikti pirmieji profesionalūs kalno geologiniai tyrinėjimai. Tai liudija ir palyginti juokingas ano meto piliečio miesto Vykdomajam komitetui atsiųstas raštas su reikalavimu „neleisti kažkokiai moteriai kasinėti su lopeta po kalną“.
1959 metais atlikus inžinerinius-geologinius kalno tyrimus nustatyta, kad 1,5–4,5 metro šlaitų sudaro supiltinis gruntas, sudarytas iš statybinių atliekų, žvirgždo, sumaišyto su smėliu. Ši kalno dalis ir slenka.
„Nepaisant visų specialistų išvadų, XX amžiaus 6–9 dešimtmečiais šlaitai tvarkyti tik užpilant žemių“, – pasakojo B.R.Vitkauskienė.
Medžiai erozijos nestabdė
Dabar, vėl pradėjus slinkti kalno šlaitui, spėliojama, kad galbūt tai atsitiko dėl iškirstų medžių. Tačiau B.R.Vitkauskienė abejoja, ar medžiai būtų sustabdę kalno eroziją.
„Gerus 100 metų, nuo XIX amžiaus antrosios pusės, augalijos ant kalno būta tikrai daug, bet tai niekuo nepadėjo, niekam nepavyko kalno suvaldyti.
Jis visada turėjo problemą. Ji kyla dėl žmogaus veiklos. Kuo mažiau veiklos, kuo mažiau apkrovos, tuo geriau“, – pažymėjo mokslininkė.
Darbus pradės gegužę
Tad koks gi likimas laukia Gedimino kalno ir kada, kaip jis bus tvarkomas?
Lietuvos nacionalinio muziejaus atstovas Arminas Šileikis sakė, kad šių metų vasario pabaigoje jau buvo sutvirtinti ir grandinėmis prie atraminio poliaus pritvirtinti rostverkai. Taip sumažinta avarijos grėsmė.
Jau parengti ir projektiniai pasiūlymai visam šiaurės vakarų šlaitui. Planuojama tvarkyti tris kalno dalis: aikštelę, šlaitą ir papėdę, kiekvienai pritaikant techninius inžinerinius sprendimus.
Vienas pateiktų pasiūlymų – pagrindinį šlaitą sutvirtinti tinkladėžėmis – gabionais. Taip sutvirtinti vieno netoli Utenos esančio kalno šlaitai. Pasiūlymų yra ir daugiau.
Iki balandžio pabaigos žadama baigti rengti tvarkybos darbų projektą, o gegužę imtis darbų.
