JAV Ramiojo vandenyno laivyno, dislokuoto Perl Harbore, užpuolimas 1941 m. gruodžio 7-ąją iki šiol yra viena skausmingiausių Jungtinių Valstijų istorijos temų. Japonijos pajėgų galinga ataka sunaikino keturis linijinius laivus, tris eskadrinius minininkus, apie 250 lėktuvų, žuvo daugiau kaip 2400 amerikiečių karių. Perl Harboras užpultas nepaskelbus karo, amerikiečių laivynas buvo visiškai nepasirengęs atremti atakos.
JAV prezidentas Franklinas D.Rooseveltas 1941 m. gruodžio 7-ąją pavadino diena, kuri įeis į istoriją kaip gėdos simbolis, ir pareikalavo Kongreso paskelbti karą Japonijai. Šis reikalavimas nedelsiant įvykdytas.
Per visą karą amerikiečius vedė pirmyn mintis atkeršyti už Perl Harborą. Keršijo ir tiems, kurie tiesiogiai buvo atsakingi už ataką, ir tiems, kurie su tuo neturėjo nieko bendra. Netgi Hirosimos ir Nagasakio atominį bombardavimą kai kas traktavo kaip kerštą už 1941-ųjų gruodžio 7-ąją.
Likviduoti admirolą
Tarp tų, kuriuos amerikiečių keršytojai medžiojo asmeniškai, pirmasis buvo Japonijos imperijos jungtinio laivyno vyriausiasis vadas admirolas I.Yamamoto. 1943 m. balandį amerikiečių žvalgybai pavyko perimti ir iššifruoti informaciją apie admirolo I.Yamamoto planuojamas keliones. Tai padėjo parengti specialiąją japonų vyriausiojo vado likvidavimo operaciją. Šią akciją palaimino pats JAV prezidentas F.D.Rooseveltas, paprašęs karinių jūrų pajėgų sekretoriaus Franko Knoxo „surasti Yamamoto“.
Operacija buvo numatyta balandžio 18-ąją ir pavadinta ne itin išradingai – „Kerštas“.
Sunku patikėti, bet žmogus, tapęs svarbiausiu amerikiečių taikiniu, buvo vienas atkakliausių ir nuosekliausių karo su JAV priešininkų. 1904 metais Japonijos karinio jūrų laivyno akademijos auklėtinis pateko į patį Rusijos ir Japonijos karo pragarą. Per pergalingąjį japonams Cusimos mūšį I.Yamamoto buvo sužeistas, neteko dviejų kairės rankos pirštų. Sužeidimas nepakeitė jo noro tęsti karinę tarnybą, bet galbūt suformavo neigiamą požiūrį į apskritai karinius konfliktus.
Balta varna tarp militaristų
I.Yamamoto manė, kad visus konfliktus būtina spręsti prie derybų stalo. Po studijų Japonijoje jis mokėsi Harvarde, po to ėjo karinio jūrų atašė pareigas Japonijos ambasadoje JAV.
1930 m. jis dalyvavo antrojoje Londono jūrų konferencijoje kaip kontradmirolas, o 1934 m. Londono navigacijos konferencijoje – jau kaip viceadmirolas.
Tuo metu Japonijoje stiprėjo militaristinės nuotaikos, bet I.Yamamoto liko balta varna – jis priešinosi ir Mandžiūrijos okupacijai, karui su Kinija, neigiamai vertino Vokietijos ir Japonijos bendradarbiavimo paktą. I.Yamamoto pozicija erzino karo šalininkus – jie ėmė jam atvirai grasinti.
„Žūti už Imperatorių ir Tėvynę – didžiausia garbė kariui. Gėlės pražysta lauke, kuriame vyko atkaklus mūšis. Net mirties akivaizdoje karys liks ištikimas Imperatoriui ir jo žemei. Vieno žmogaus gyvenimas ir mirtis nieko nereiškia. Svarbiausia – imperija... Jie gali sunaikinti mano kūną, bet niekada nepajėgs palaužti mano valios“, – į visus grasinimus atsakydavo Y.Yamamoto.
1939 m. jis paskirtas Jungtinio laivyno vyriausiuoju vadu. Šis paskyrimas, be kita ko, susijęs ir su noru atitraukti I.Yamamoto iš Tokijo, kur militaristai jau atvirai jam grasino mirtimi.
Japonijos laivyno vyriausiasis vadas numatė karo baigtį
Kai 1941 m. faktiškai jau buvo apsispręsta dėl karo su JAV, daugelis manė, kad admirolas I.Yamamoto neteks savo pareigų, bet taip neatsitiko.
Jo priešininkai žinojo – admirolas ištikimas priesaikai ir, kad ir kokios būtų jo pažiūros, vykdys įsakymus. Be to, laivyne I.Yamamoto turėjo labai aukštą autoritetą.
I.Yamamoto išties įvykdė gautą įsakymą, parengė Perl Harboro užpuolimo planą. Sykiu admirolas numatė, kaip toliau klostysis įvykiai.
„Pusmetį ar net metus aš būsiu nesulaikomas, bet visiškai negarantuoju dėl antrų ir trečių metų“, – atsakydavo admirolas į klausimus apie karo perspektyvas.
I.Yamamoto nuomone, norėdama nugalėti JAV, Japonijos armija „turi nužygiuoti iki pat Vašingtono ir pasirašyti Amerikos kapituliacijos aktą Baltuosiuose rūmuose“. „Abejoju, ar mūsų politikai, kurie taip nerūpestingai kalba apie Japonijos ir Amerikos karą, tikri dėl pergalės ir pasirengę aukoms“, – kalbėjo japonų admirolas.
I.Yamamoto prognozės buvo visiškai tikslios. Po sėkmingų pirmųjų mėnesių puolimų Japonijos pajėgos prarado iniciatyvą, jų pozicijos sparčiai silpnėjo. Nepaisydamas to, Jungtinio laivyno vyriausiasis vadas toliau bandė taisyti padėtį. Sėkme jis nelabai tikėjo, bet vykdė savo pareigą.
Medžiotojai ir auka
1943 m. vasarį Japonija pralaimėjo mūšį dėl Gvadalkanalio ir visiškai prarado strateginę iniciatyvą. Admirolas I.Yamamoto, suprasdamas, kad po šios nesėkmės kareiviams ir karininkams psichologiškai sunku, nutarė pats aplankyti Ramiojo vandenyno pietuose dislokuotus karius. Inspekcija buvo numatyta 1943 m. balandį, informaciją apie tai pavyko perimti amerikiečių žvalgybininkams.
Amerikiečiai sužinojo, kad balandžio 18-osios rytą I.Yamamoto iš Rabaulo skris į Balalajės aerodromą Bugenvilio saloje (Saliamono salos). Operacijai pasirinkta JAV 13-osios oro armijos 347-osios naikintuvų grupės 339-oji naikintuvų eskadrilė, nes jų lėktuvai P-38 „Lightning“ galėjo nuskristi pakankamai toli. Amerikiečių pilotai buvo informuoti, kad turės perimti „svarbų vyresnįjį karininką“, tačiau nežinojo savo taikinio vardo.
Japonai nežinojo, kad priešai turi informacijos apie jų vyriausiojo vado maršrutą, tačiau baiminosi dėl jo saugumo. Admirolui I.Yamamoto siūlė atšaukti skrydį, bet jis griežtai atsisakė. Įsitaisęs šalia bombonešio „Betty“ piloto, admirolas tiksliai pagal grafiką leidosi į 319 mylių kelionę.
Atakuoti lėktuvo su admirolu iš Gvadalkanalio salos turėjo išskristi devyniolika P-38 su papildomais degalų bakais. Pakilti sugebėjo aštuoniolika, vėliau vienas grįžo dėl gedimo, o dar du nukrito į jūrą. Likusieji skrido nedideliame aukštyje ir nepalaikė radijo ryšio beveik visą 430 mylių kelią, kad nebūtų aptikti.
„Kileriai“ atakuoja
Iš pradžių amerikiečių lėktuvų būrys buvo padalytas į „kilerių grupę“ ir „priedangos grupę“. Buvo numatyta, kad pirmąją sudarys keturi lėktuvai, kurių pilotai turėjo bet kokia kaina sunaikinti admirolo I.Yamamoto lėktuvą, o kiti turėjo susikauti su japonų priedangos naikintuvais.
„Kilerių grupę“ sudarė leitenantai Thomas Lanphieras, Rexas Barberis, Joe Moore’as ir Jimas McLanahanas. Tačiau J.Moore’as nepakilo dėl gedimo, o J.McLanahanas grįžo dėl degalų tiekimo sistemos sutrikimų. Į „kilerius“ staiga buvo pervesti leitenantai Besby Holmesas ir Raymondas Hine’as, kurie vis dėlto nusileido J.Moore’ui ir J.McLanahanui meistriškumu.
Apie 9 val. 30 min. Tokijo laiku amerikiečių ir japonų lėktuvai susitiko danguje virš Bugenvilio salos. Japonų grupę sudarė du bombonešiai „Betty“ (viename sėdėjo admirolas I.Yamamoto, kitame – jį lydintys karininkai) ir šeši priedangos naikintuvai „Zero“. Pagrindinė P-38 grupė įvėlė naikintuvus į mūšį, o „kileriai“ gavo komandą atakuoti bombonešius. Tačiau T.Holmeso lėktuve pastebėtas techninis nesklandumas ir jis kartu su R.Hine‘u pasitraukė iš mūšio. Galiausiai bombonešius atakavo du pilotai – Th.Lanphieras ir R.Barberis.
Užduotį jie įvykdė – pirmasis „Betty“ nukrito į džiungles, antrasis avariniu būdu nusileido ant vandens. Pribaigti nutūpusio lėktuvo amerikiečiai neturėjo galimybės, nes reikėjo skubėti atgal į bazę dėl degalų trūkumo.
Per tiesioginę ataką amerikiečiai nuostolių nepatyrė, bet grįžtančius į bazę juos užpuolė japonų naikintuvai. Per šią ataką buvo numuštas R.Hine‘o lėktuvas.
Apdovanojo po mirties
Ant vandens nutūpusiu bombonešiu „Betty“ išsigelbėjo trys asmenys. Vienas jų – viceadmirolas Matome Ugaki, kuris taps „kamikadzių karo“ propaguotoju, o 1945 metų rugpjūtį ir pats kaip lakūnas mirtininkas žus per amerikiečių laivų ataką Okinavos rajone.
Lėktuvas, kuriuo skrido admirolas I.Yamamoto, nukrito į džiungles. Gelbėjimo būrys, vadovaujamas armijos inžinieriaus leitenanto Hamasunos, iki avarijos vietos nusigavo kitą dieną. Niekas, skridęs tuo lėktuvu, neišliko gyvas. Admirolo I.Yamamoto kūnas rastas po medžiu prisegtas prie sėdynės. Žuvusiojo ranka spaudė katanos rankeną – admirolas mirė, kaip ir dera tikram kariui, su ginklu rankose. Ekspertizė parodė, kad I.Yamamoto žuvo prieš nukrisdamas ant žemės nuo kulkų per lėktuvo apšaudymą.
Admirolo palaikus kremavo, pargabeno į Japoniją ir pagarbiai palaidojo. Po mirties I.Yamamoto buvo suteiktas laivyno admirolo laipsnis, jis apdovanotas aukščiausiu Japonijoje – Chrizantemos – ordinu.
Žuvusio admirolo „kailį“ dalijosi kelis dešimtmečius
Admirolo I.Yamamoto likvidavimo operacija padarė ypač slogų įspūdį japonų kariniuose sluoksniuose. Nors admirolas buvo nusiteikęs prieš karą, manyta, kad jis vos ne vienintelis, gebantis efektyviai kovoti su amerikiečiais. Jo žūtis sudavė stiprų smūgį Japonijai ir pakėlė JAV armijos kovinę dvasią.
Operacijos „Kerštas“ dalyviai buvo apdovanoti, bet tarp Th.Lanphiero ir R.Barberio kilo konfliktas, kuris truko tris dešimtmečius. Kiekvienas pilotas tvirtino, kad I.Yamamoto nukovė būtent jis. Tik 1975 metais vienas japonų pilotas iš priedangos grupės tiksliai aprašė viską, kas tuomet vyko, ir iš aprašo paaiškėjo, kad „Betty“, kuriuo skrido admirolas, numušė R.Barberis.
Parengė Milda Augulytė
