Nacių šėtoniškų darbų pradžia: nuo išpuolių prieš rašytojus iki knygų laužų

Andersas Rydelis – rašytojas ir žurnalistas, žurnalo „Konstnären“ vyriausiasis redaktorius. Knygų „Holivudą apvogę švedų piratai“ ir „Nulis, nulis – pasaulį pakeitęs dešimtmetis“ autorius. Rašo verslo, šių dienų aktualijų ir kultūros žurnalams „Veckans Affärer“, „Icon“ ir „Fokus“.

1933 metais naciai sudegino tūkstančius knygų.<br>Courtesy Everett Collection/ Vida Press
1933 metais naciai sudegino tūkstančius knygų.<br>Courtesy Everett Collection/ Vida Press
Daugiau nuotraukų (2)

Lrytas.lt

Apr 20, 2017, 3:08 PM, atnaujinta Apr 21, 2017, 11:44 PM

Knygos „Knygų vagys: dingusių bibliotekų paieškos“ („Tyto alba“) autorius seka vagių pėdsakais ieškodamas dingusių bibliotekų ir prapuolusių knygų.

Istorija pasakoja apie tai, kas vyko Berlyne, Prahoje, Paryžiuje ir kituose miestuose, tarp jų – ir Vilniuje. 

Pateikiame ištrauką apie knygų deginimą.

* * *

„Ten, kur deginamos knygos, vėliau bus deginami žmonės.“

Heinrichas Heinė (Heinrich Heine), 1820 m.

Šie žodžiai iškalti rausvoje aprūdijusioje metalinėje plokštėje, įspraustoje tarp grindinio akmenų Berlyno Bebelio aikštėje, plytinčioje tarp Brandenburgo vartų ir Muziejų salos. Pro šalį skuba įdomesnių lankytinų vietų ieškantys turistai. Aikštėje vis dar justi simbolinė atmosfera.

Viename jos kampe stovi Izraelio vėliava apsigobusi smarkiai pražilusi pagyvenusi moteris. Ant nugaros šviečia Dovydo žvaigždė. Gazos ruože prasidėjo naujas karas. Apie trisdešimt žmonių susirinko į demonstraciją prieš antisemitines nuotaikas, kurios vėl prabudo Europoje praėjus po karo septyniasdešimčiai metų.

Kitoje Unter den Linden gatvės pusėje priešais Humboltų universiteto vartus stovi dėžėmis su knygomis nukrautas stalas. Už kelis eurus galima įsigyti garsių Tomo Mano (Thomas Mann), Kurto Tucholskio (Kurt Tucholsky) ir Stefano Cveigo (Stefan Zweig) knygų. Šių rašytojų kūriniai 1933 m. gegužę buvo mėtomi į laužus.

Priešais stalą driekiasi dvidešimt grindinio trinkelės dydžio metalinių plytelių. Kiekvienoje jų įrašytas vardas: Maksas Bajeris (Max Baeyr), Mariona Boitler (Marion Beutler), Alicija Viktorija Berta (Alice Victoria Berta). Tai buvę universiteto studentai. Kiekvienas įrašas baigiamas data ir vietovardžiais, kurių nereikia aiškinti: „Mauthauzenas 1941 m.“, „Aušvicas 1942 m.“, „Terezinštadtas 1945 m.“

Dramoje „Almansoras“ (Almansor) ištarti Heinricho Heinės žodžiai po Antrojo pasaulinio karo atrodo kaip įžvalgi čionykščių įvykių ir juos lydėjusios katastrofos pranašystė. 1933 m. gegužės 10 d. Bebelio aikštėje, kuri tuo metu vadinosi Operos aikšte, suliepsnojo ryškiausi istorijoje knygų laužai. Šis įvykis vėliau tapo stipriu totalitarinės priespaudos, kultūrinio barbarizmo ir beatodairiško nacistų vykdyto ideologinio karo simboliu, o knygų laužų liepsnos – glaudžių kultūrinio naikinimo ir holokausto sąsajų ženklu.

Kiek anksčiau tą pavasarį nacistai užgrobė valdžią Vokietijoje. Pretekstas irgi buvo susijęs su ugnimi – 1933 m. vasarį liepsnojo Reichstagas. Nacistai tvirtino, kad tai komunistų darbas ir Vokietijai gresia „bolševikų sąmokslas“. Tas gaisras suteikė partijai progą paleisti pirmąją didelę teroro bangą: pradėta gaudyti komunistus, socialdemokratus, žydus ir kitus prijaučiančius politinei opozicijai.

Teroras buvo nukreiptas ir prieš rašytojus bei intelektualus. Iš tiesų literatūrą imta pulti daug anksčiau, nei nacistai atėjo į valdžią. Partijos laikraštis Völkischer Beobachter kelerius metus puldinėjo ir kabinėjosi prie žydiškos, bolševikinės, pacifistinės ir kosmopolitinės literatūros. Tuo pat metu daug iškilių Vokietijos rašytojų pakilo į kovą su nacistais.

1930 m. spalį prieš metus Nobelio premija apdovanotas Tomas Manas Bethoveno salėje Berlyne surengtoje atviroje paskaitoje puolė to laikotarpio dvasią. Iš tiesų planuota, kad Manas skaitys ištrauką iš savo tetralogijos „Juozapas ir jo broliai“ (Joseph und seine Brüder). Užuot tai daręs, rašytojas pasakė ugningą kalbą „Raginimas ateiti į protą“ (Ein Appell an die Vernunft). Jis įspėjo vokiečių tautą dėl to, kas laukia ateityje, jei žmonės leisis kvailinami nacistų šutvės (1).

Sužinojęs apie renginį, Jozefas Gebelsas (Joseph Goebbels) pasiuntė į paskaitą dvidešimt rudmarškinių iš SA smogikų padalinio. Šie buvo persirengę smokingais, kad geriau įsilietų į dalyvių minią. Vis dėlto sabotažininkų gretose buvo ne tik netašytų gatvės chuliganų, bet ir intelektualų dešiniųjų radikalų, pavyzdžiui, rašytojai Ernstas Jungeris (Ernst Jünger) ir Arnoltas Bronenas (Arnolt Bronnen). Tomo Mano kalbą lydėjo dalies publikos plojimai ir sabotažininkų baubimas, pašaipios replikos ir nacionalistiniai šūkaliojimai. Atmosfera taip įkaito, kad Manas turėjo palikti salę per šonines duris.

Nacistai sistemingai sabotavo kultūrinius renginius dar prieš 1933 m. Jų taikiklyje buvo atsidūrę viskas nuo neįtikusių filmų iki vadinamojo išsigimusio meno parodų. Likus iki Mano kalbos metams, lygiai taip pat nutrauktas renginys, kuriame knygos ištrauką skaitė jo duktė Erika. Dar dažniau pasitelkti grasinimai. Mano šeimą ir rašytojus Arnoldą Cveigą bei Teodorą Plevjė (Theodor Plievier) užplūdo grasinantys telefono skambučiai ir laiškai. Autorių namai buvo vandališkai aprašinėjami. Nemalonę užsitraukusius literatus stebėdavo SA patruliai, jie laukdavo prie namų ir sekdavo, kada ir kur šie eidavo.

Buvo sudaromi neįtikusios literatūros sąrašai. 1932 m. rugpjūtį nacistų partijos laikraštis Völkischer Beobachter publikavo juodąjį sąrašą, į jį patekusius autorius siūlyta uždrausti, kai partija ateis į valdžią (2). Anksčiau tais pačiais metais tame pačiame laikraštyje išspausdinta 42 vokiečių profesorių remta deklaracija, reikalaujanti, kad vokiečių literatūra būtų apsaugota nuo „kultūrinio bolševizmo“.

1933 m. pavasarį, kai nacistai užgrobė valdžią, išpuoliai prieš nepageidaujamą literatūrą persikėlė iš gatvių į valstybės aparatą. 1933 m. vasarį prezidentas Paulius fon Hindenburgas (Paul von Hindenburg) pasirašė Liaudies ir valstybės apsaugos įstatymą, kuriuo spausdintiems leidiniams taikyti dar didesni suvaržymai, o pavasarį priimti papildymai dar labiau apribojo žodžio laisvę. Pirmosiomis aukomis tapo komunistų ir socialdemokratų laikraščiai bei leidyklos. Hermanui Geringui pavesta vadovauti kovai su vadinamąja „purvo literatūra“ – marksistiniais, žydiškais ir pornografiniais leidiniais.

Šis išpuolis prieš literatūrą gegužę virto knygų laužais, tačiau tai buvo ne nacistų partijos, o vokiečių studentų asociacijos (Deutsche Studentenschaft) – skėtinės organizacijos, kuri vienijo vokiečių studentų sąjungas, – iniciatyva. Nuo trečio dešimtmečio nemažai studentų organizacijų ėmė vienaip ar kitaip atvirai remti nacistus.

Tarpukariu konservatyvių dešiniųjų pažiūrų vokiečių studentai buvo suplanavę knygų deginimo akciją ir anksčiau. 1922 m. šimtai studentų susirinko Tempelhofo laukuose Berlyne deginti „purvo literatūros“, o 1929 m. Hamburge jie paleido dūmais Versalio sutartį – kapituliacijos sąlygas, kurias Vokietija buvo priversta pasirašyti po Pirmojo pasaulinio karo.

Konservatyvūs dešinieji studentai tokius laužus laikė vokiečių atkaklumo ir pasipriešinimo tradicija, kurios šaknys siekė reformatoriaus Martyno Liuterio (Martin Luther) laikus. 1520 m. popiežius Leonas X nusiuntė Liuteriui bulę, kurioje grasino atskirti jį nuo Bažnyčios, jei šis neatšauksiąs savo 95 tezių ir kitų šventvagiškų raštų. Popiežiaus bulėje buvo nurodyta juos sudeginti.

Atsakydamas į tai, Liuteris Vitenberge sukvietė studentus, pats užkūrė laužą ir supleškino viduramžių katalikų raštus ir kanonų teisę – Katalikų bažnyčios įstatymus. Sakoma, kad Martynas Liuteris pats metė į laužą popiežiaus bulę ir sakė: „Jie sudegino mano knygas, todėl aš deginu jų.“ (3) Knygų laužas simbolizavo Martyno Liuterio ir Katalikų bažnyčios lūžį.

Vokiečių romantizmo laikais tas veiksmas interpretuotas naujai ir laikytas ne bažnytine schizma, o nacionalinio pobūdžio įvykiu. Liuteris buvo ne tik bažnyčios reformatorius, bet pirmiausia vokietis.

1814–1815 m. Vienos kongrese nugalėtojai po Napoleono karų bandė atstatyti nusiaubtą Europą. Po jo reakcingos jėgos sudaužė naujas nacionalistines svajones, kad galima sukurti vieningą vokiškai kalbančią karalystę. Vokietija toliau liko suskaldyta į kunigaikštystes.

1817 m. vokiečių studentai surengė festivalį prie Vartburgo pilies, kurioje gyveno popiežiaus nuo Bažnyčios atskirtas Liuteris. Renginiu norėta paminėti 300 metų sukaktį nuo tos dienos, kai Liuteris prikalė savo tezes. Vis dėlto esmė buvo vokiečių nacionalizmas – skatinti vokiškų universitetų studentus bendrai siekti vokiečių valstybės. Remdami tai, ką Liuteris padarė – sudegino bulę, studentai pleškino lauže prancūzų literatūrą ir su to meto nacionalistinėmis nuotaikomis nesutinkančių autorių kūrinius.

Štai tokiame istoriniame kontekste vokiečių studentų asociacija 1933 m. gegužę paskelbė akciją prieš „nevokišką literatūrą“. Adolfą Hitlerį jie vaizdavo kaip naują Liuterį. Studentų sąjunga taip pat publikavo savo „tezes“ laikraštyje Völkischer Beobachter – dvylika tezių „prieš nevokišką dvasią“ (Wider den undeutschen Geist!).

Studentai teigė, kad kalba yra tikroji liaudies siela, todėl vokiečių literatūrą reikia „išvalyti“ ir išvaduoti nuo svetimos įtakos. Jų teigimu, didžiausi vokiečių kalbos priešai yra žydai: „Žydas gali mąstyti tik žydiškai. Jei jis rašo vokiškai, vadinasi, meluoja. Vokiškai rašantis, bet ne vokiškai galvojantis vokietis yra išdavikas.“ (4) Studentai reikalavo „išnaikinti iš viešųjų bibliotekų nevokišką dvasią“. Pasak jų, vokiečių universitetai turėjo tapti „vokiečių liaudies tradicijų tvirtovėmis“.

Kvietimas virto visą šalį apėmusia nevokiškos literatūros valymo akcija. Vokiečių studentų asociacijai pavaldi studentų sąjunga universitetuose įsteigė „kovos komitetus“, kurie turėjo organizuoti knygų laužus visoje Vokietijoje. Siekta, kad knygų laužai virstų šventinėmis iškilmėmis, komitetai skatinti reklamuoti renginį, kviesti pranešėjus, rinkti malkas laužams, ieškoti kitų studentų organizacijų ir nacistų vadovų paramos. Pasipriešinusiems šiam darbui, pirmiausia dėstytojams, imta grasinti. Kovos komitetai net iškabino plakatus su šūkiu: „Šiandien rašytojai, rytoj – profesoriai!“ (5)

Vis dėlto pagrindinė kovos komitetų užduotis buvo rinkti deginimui „nešvarią literatūrą“. Studentai skatinti išvalyti savo pačių privačias bibliotekas. 1933 m. pavasarį pradėta sudarinėti visuotinį juodąjį knygų ir rašytojų sąrašą. Dar trečiame dešimtmetyje į dešiniesiems ekstremistams priklausančių studentų gretas įsiliejęs bibliotekininkas Volfgangas Hermanas (Wolfgang Herrmann) kelerius metus rengė „vertos sudeginti literatūros“ sąrašą. Pirmame variante buvo tik dvylika pavardžių, bet netrukus sąrašas papildytas dar 131 rašytojo pavardėmis. Autoriai suskirstyti į įvairias kategorijas.

Hermano sąraše atsidūrė daugelis tarptautinio pripažinimo sulaukusių Veimaro respublikos laikų vokiečių rašytojų, tačiau jame buvo ir užsienio autorių knygų. Komunistinė Rozos Liuksemburg (Rosa Luxemburg), Levo Trockio ir Lenino literatūra laikyta pačia pavojingiausia. Turėti tokių knygų vėliau buvo prilyginama rimtai išdavystei.

Į sąrašą taip pat pateko pacifistas Erichas Marija Remarkas (Erich Maria Remarque), visuomenės kritikas Kurtas Tucholskis, antinacistai Tomas Manas ir Erichas Kestneris (Erich Kästner) bei žydų intelektualai Stefanas Cveigas ir Valteris Benjaminas (Walter Benjamin).

Ypatingas dėmesys skirtas žurnalistui ir rašytojui Karlui fon Oseckiui (Carl von Ossietzky) ir jo leidžiamo žurnalo „Die Weltbühne“ aplinkai. Pacifistas fon Oseckis buvo krislas akyje jau šlubuojančios Veimaro respublikos laikais. Jis tapo ir karinio elito priešu, kai jo bendradarbis Valteris Kreizeris (Walter Kreiser) 1929 m. išsiaiškino, kad Vokietijos karinė vadovybė reichsveras Tarybų Sąjungoje slapta treniravo oro pajėgas. Informacija pasirodė esanti itin neparanki, nes tai prieštaravo Versalio sutarčiai, pagal kurią Vokietijai buvo draudžiama turėti karinių lėktuvų.

Be žinomų nacionalsocializmo kritikų, juodajame sąraše atsidūrė ir istorikai, kurių nuomonė istorijos klausimais nesutapo su nacistų. Pirmiausia tai taikyta knygoms apie Pirmąjį pasaulinį karą, Tarybų Sąjungą ir Veimaro respubliką. Taip pat nemalonę užsitraukė mąstytojai, nuo kurių pasaulėžiūros nacistai visiškai atsiribojo, pavyzdžiui, Zigmundas Froidas (Sigmund Freud) ir Albertas Einšteinas (Albert Einstein). Abu buvo puolami už „žydiškų mokslų“ skleidimą.

Studentai ne tik „valė“ savo pačių bibliotekas, bet ir prašė viešųjų bibliotekų bei vietinių knygynų prisidėti prie akcijos aukojant jai „purvo literatūrą“. Valydami mokymo įstaigų bibliotekas daug kur susivienijo universitetų vadovybė, dėstytojai ir studentai.

Padedami SA smogikų ir vietinės policijos, studentai taikė ir labiau smurtinius būdus, kaip gauti knygų. Gegužės pradžioje, likus iki knygų deginimo akcijos kelioms dienoms, jie užpuolė išsinešti knygas skolinančias bibliotekas ir komunistinius knygynus. Pirmosios buvo itin nekenčiamos konservatyvių jėgų. Volfgangas Hermanas jas vadino „literatūros viešnamiais“, brukančiais paprastiems žmonėms purviną, žydišką ir dekadanso literatūrą.

Po Pirmojo pasaulinio karo bibliotekos Vokietijoje labai išpopuliarėjo. Tarpukariu dėl ekonomikos depresijos ir infliacijos vis mažiau vokiečių išgalėjo pirkti knygas. Tradicinės bibliotekos nebepajėgė tenkinti didžiulės knygų paklausos, todėl ėmė veikti daugiau nei 15 000 mažesnių, kurios skolindavo knygas išsinešti. Šios imdavo mažesnį mokestį ir dideliais kiekiais pirkdavo to meto bestselerius, pavyzdžiui, Tomo Mano kūrinius.

Tokios „liaudies bibliotekos“ tapo lengvu grobiu studentams, o SA būriai rengė reidus į privačias bibliotekas. Dėmesio vertas išpuolis įvykdytas prieš daugiabutį Berlyne, kuris priklausė Vokiečių rašytojų apsaugos organizacijai (Schutzverband deutscher Schriftsteller), kovojusiai su cenzūra ir kitokiu valstybės kišimusi į literatūrą. Apieškota ir nusiaubta daugiau nei 500 asociacijos narių butų. Įtartinos knygos konfiskuotos arba sunaikintos vietoje, o autoriai, pas kuriuos rasta „socialistinės literatūros“, sulaikyti.

Liūdniausiai pagarsėjęs reidas įvykdytas likus porai dienų iki knygų deginimo akcijos. Apie šimtas studentų įsiveržė į Tyrgarteno parke Berlyne įsikūrusį Seksualinių mokslų institutą (Institut für Sexualwissenschaft). Gydytojų Magnuso Hiršfeldo (Magnus Hirschfeld) ir Artūro Kronfeldo (Arthur Kronfeld) įkurtas institutas buvo seksualinių tyrimų pradininkas ir kovojo dėl didesnių moterų, homoseksualų ir transseksualų teisių.

Įtūžę studentai tris valandas siautėjo pastate, laistė kilimus dažais, daužė langus, tepliojo sienas, niokojo paveikslus, indus ir kitus daiktus. Paskui jie pasiėmė knygas, instituto archyvą ir didelę nuotraukų kolekciją kartu su įkūrėjo Magnuso Hiršfeldo biustu (6).

Jau 1932 m., kai darėsi aišku, kur link pučia politiniai vėjai, daug žydų ir komunistų pradėjo valyti privačias savo bibliotekas bei naikinti nuotraukas, adresų knygeles, laiškus ir dienoraščius. Komunistai išsiuntinėjo saviškiams informaciją, kad tie, kas nešiojosi „pavojingus“ dokumentus, turi būti pasirengę juos praryti.

Taip dar prieš suliepsnojant knygų laužams daugybėje vietų žmonės židiniuose, krosnyse ir namų kiemuose sukurtuose laužuose patys degino savo bibliotekas. Jie greitai suprato, kad pasakyti yra lengviau nei padaryti – deginti knygas atimdavo daug laiko, tad dauguma išmesdavo savo bibliotekas miškuose, upėse arba apleistose gatvėse. Kiti anonimiškai išsiųsdavo išgalvotiems adresatams (7).

Po 1933 m. daugybė vokiečių rašytojų išvyko iš šalies patys arba buvo priversti tai padaryti. Tarp jų buvo ir Tomas Manas, jo brolis Henrikas Manas (Heinrich Mann), Bertoldas Brechtas (Bertolt Brecht), Alfredas Deblinas (Alfred Döblin), Ana Zėgers (Anna Seghers), Erichas Marija Remarkas ir šimtai kitų.

Iki 1939 m. iš nacistinės Vokietijos ir Austrijos išvyko daugiau nei 2 000 rašytojų ir poetų. Dauguma niekada negrįžo. Vis dėlto buvo ir tokių, kurie nusprendė likti. Tie, kas nerodė politinių savo pažiūrų, pasirinko tai, kas vėliau pavadinta „vidine tremtimi“. Jie liko Heimat (tėvynėje), tačiau nebepublikavo savo kūrinių.

Kaip alternatyvą leido cenzūrai tinkančias knygas: vaikų literatūrą, poeziją ir istorinius romanus. Kiti negalėjo spausdinti savo kūrybos, nes tam reikėjo priklausyti valstybinei rašytojų sąjungai, kuri buvo pavaldi Jozefo Gebelso propagandos ministerijai.

Tačiau buvo ir kita, režimą parėmusių, autorių kategorija. 1933 m. spalį keli Vokietijos laikraščiai išspausdino 88 vokiečių rašytojų pasirašytą proklamaciją, tam tikrą ištikimybės priesaiką „Pažadas ištikimai tarnauti“ (Gelöbnis treuester Gefolgschaft).

Vos prieš dvi dienas, spalio 21 d., Vokietija paskelbė pasitraukianti iš po Pirmojo pasaulinio karo įsteigtos Jungtinių Tautų pirmtakės Tautų Sąjungos. Proklamacija buvo reiškiama tiesioginė parama tokiai politikai. Tarp pasirašiusiųjų buvo Valteris Bloemas (Walter Bloem), Borisas fon Miunhauzenas (Börries von Münchhausen), Hansas Jostas (Hanns Johst) ir Agnes Mygel (Agnes Miegel).

Šiandien šių beveik visiškai pamirštų autorių iškilimas ir kritimas buvo glaudžiai susijęs su režimu, kuriam jie prisiekė ištikimybę. Aklo lojalumo fiureriui priesaikos nebuvo unikalus, tik rašytojams būdingas reiškinys. To reikalauta iš visų svarbesnių profesijų atstovų. Panašią proklamaciją pasirašė 900 universitetų profesorių. Nacionalsocializmą šlovinančių rašytojų laukė dosnus apdovanojimas.

Anksčiau menkai dėmesio sulaukę autoriai užėmė vietas Vokietijos literatūros akademijose, valdybose ir sąjungose, kurios tapo laisvos emigravus tikrosioms šalies literatūros žvaigždėms. Režimui ėmus kontroliuoti didžiausius knygų klubus, jie rado ir naujų skaitytojų.

1933 m. nacistų kontroliuojamas knygų klubas – Gutenbergo knygų gildija (Büchergilde Gutenberg) – turėjo 25 000 narių, o po poros metų jų pagausėjo iki 330 000. Per milijonus skaitytojų vienijančius knygų klubus režimas galėjo veiksmingai platinti pačią įvairiausią literatūrą nuo Gėtės (Goethe) ir Šilerio (Schiller) iki konservatyvių nacionalistinių ir nacistinių pažiūrų autorių.

Propagandos ministerija ėmėsi literatūrinės ir politinės veiklos, kuri neturi precedento nei Vokietijos, nei, tikėtina, ir šių laikų istorijoje. Ji kasmet išdalydavo daugiau nei penkiasdešimt įvairių literatūros prizų.

* * *

1 Kontje, Todd: „The Cambridge Introduction to Thomas Mann“, p. 73–74, Cambridge University Press, 2011.

2 Hill, E. Leonidas: „The Nazi Attack on „Un-German“ Literature, 1933–1945“, p. 12: The Holocaust and the Book (red. Jonathan Rose), University of Massachusetts Press, 2001.

3 Bainton, Herbert Roland: Here I Stand: A Life of Martin Luther, p. 160, Abingdon Press, 2013.

4 Volkischer Beobachter, 1933 m. balandžio 14 d.

5 Hill, E. Leonidas: „The Nazi Attack on „Un-German“ Literature, 1933–1945“, p. 14: The Holocaust and the Book (red. Jonathan Rose), University of Massachusetts Press, 2001.

6 Knuth, Rebecca: Libricide: The Regime-Sponsored Destruction of Books and Libraries in the Twentieth Century, p. 97, Praeger, 2003.

7 Hill, E. Leonidas: „The Nazi Attack on „Un-German“ Literature, 1933–1945“, p. 14: The Holocaust and the Book (red. Jonathan Rose), University of Massachusetts Press, 2001.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.