Rusnėje (Šilutės r.) jau pradėtas statyti laivas, kuriuo birželio pabaigoje į naują žygį leisis istoriko Alfredo Bumblausko vadovaujamos Nacionalinės ekspedicijos dalyviai.
Pernykščio televizijos projekto (LRT televizija) autoriai užsimojo šiemet upėmis apiplaukti istorines Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos žemes Lenkijoje. Naujojo maršruto kontūrai jau nubrėžti, Rusnėje statomas kur kas didesnis ir talpesnis laivas, kuriuo plauks ekspedicijos dalyviai.
Planuojamas televizijos projektas truks ilgiau negu pernykštis – žygeiviai Lenkijos upėmis plauks apie tris savaites.
Jau statoma plokščiadugnė vytinė
Ankstesnės kelionės buvo skirtos Nemunui, o šįkart žygeiviai nutarė plaukti Vysla. Nacionalinė ekspedicija prasidės buvusiųjų Rytprūsių teritorijoje – į Vyslą įtekančioje Narevo upėje, kurios pakrantėje dunkso kryžiuočių pastatyta galinga Malborko pilis. Finišas numatytas Aistmarėse - Kuršių marias primenančiame vandens baseine.
Praėjusią vasarą ekspedicijos dalyviai per Nemuną plaukė kurėnu – tradicine Kuršių marių žvejų burvalte, kurią prieš keliolika metų atkūrė Lietuvos jūrų muziejaus istorikai. Šįkart planai kitokie – Rusnėje specialiai statomas naujas plokščiadugnis medinis laivas - vytinė. LDK laikais tokiais laivais Nemunu ir Vysla buvo plukdomos įvairios prekės.
Vytinės konstruktorius rusniškis Simas Knapkis – vienas garsiausių Lietuvoje istorinių laivų specialistų. Pastatęs ne vieną venterinę valtį ir kurėną jis prieš keletą metų atkūrė ir tradicinę lietuvišką vytinę, eksponuojamą Trakų nacionaliniame parke prie Galvės ežero.
Naujas iššūkis S.Knapkiui – pastatyti dar vieną ne muliažą, o tikrą vytinę primenantį, galinti plaukioti upių laivą.
S.Knapkio, kuris ir pats plaukioja etnografiniais laivais, patarimai pravertė pernykštės ekspedicijos dalyviams. Prieš aštuonerius metus jis nedideliu laiveliu „Marių šuo“ iš Vilniaus Nerimi, o paskui ir Nemunu parplaukė namo į Rusnę.
„Laiveliui parinkau neįprastą vardą, kad būtų linksmiau plaukti. Pagalvojau, jeigu vandenynus garlaiviais raižantys kapitonai vadinami „jūrų vilkais“, tai ir Kuršių mariomis arba Nemunu burvaltėmis plaukiojančius laivininkus galima kažkaip įvardinti - pavyzdžiui, mažesniųjų vilkų brolių vardu“, - šypsojosi S.Knapkis.
Modelis - atrasto laivo griaučiai
Vytinė – tradicinis burinis upių laivas, gyvavęs apie 500 metų – nuo XV iki XIX amžiaus vidurio. Nacionalinės ekspedicijos užsakymu statoma vytinė bus didesnė nei laikoma Trakuose – jos ilgis sieks 13, o plotis – 2,7 metro. Tiesa, ji neprilygs didžiausioms LDK vytinėms, kurių korpusas būdavo ištįsęs net iki 50 metrų.
„Lietuvos upių dugne dunkso nemažai nuskendusių vytinių liekanų. Kai kurios buvo statomos tik vieninteliam reisui - iki Nemuno žemupio. Kol kas archeologai atrado tik vienos Merkio ir Nemuno santakoje gulėjusios senovinės vytinės griaučius. Pagal ją statomas Nacionalinei ekspedicijai skirtas burlaivis“, - pasakojo S.Knapkis.
Vytinės kontūrai jau ryškėja – iš pušies lentų sukaltas dugnas, priekyje ir gale pritvirtinti ragai, išlenktos pirmosios bortų lentos. Vėliau bus iškeltas eglinis 11 metrų aukščio stiebas, buomai burėms, kitokia tekelažo įranga. Vytinėje vairą atstos ilgas ir sunkus irklas. Medinis burlaivis svers apie tris tonas, jame sutilps 20 ekspedicijos dalyvių.
Dirbtuvėje plušantis rusniškis Viktoras Belokopytovas – bene vienintelis laivadirbys, išmokęs statyti plokščiadugnius upių ir marių laivus bendraudamas su „šišioniškiais“ - senaisiais Nemuno žemupio gyventojais. Tradicijos nutrūko, nes beveik visi vietiniai gyventojai po Antrojo pasaulinio karo repatriavo į Vokietiją.
Nagingam laivadirbiui V.Belokopytovui, kurio motina yra tikroji iš Rusnės apylinkių kilusi „šišioniškė“, vytinės statyba ekspedicija – irgi naujas iššūkis, nauja patirtis.
Žygeiviams patogumų nežada
S.Knapkis ir jo kamanda tikisi, kad masyvus burlaivis bus baigtas iki birželio pabaigos: „Vytinę nuvešime į Marijampolę, iš ten pergabenę į Lomžą nuleisime Narevo upėje, kur startuos istoriko profesoriaus Alfredo Bumblausko vadovaujama ekspedicija“.
Ne tik S.Knapkis, bet ir kiti ekspedicijos dalyviai šiek tiek baiminasi dėl navigacijos sąlygų – pastaraisiais metais Narevas, Vysla ir kitos Lenkijos upės smarkiai nuseko. Maršrutai ir upių vagos, kuriomis prekių pritutintos LDK vytinės plaukdavo prieš kelis šimtmečiu, pasak S.Knapkio, per tą laiką neatpažįstamai pasikeitė.
Nacionalinės ekspedicijos dalyvių, regis, tyko pavojai – anksčiau Lietuvos ir Lenkijos upėse knibždėjo vytinių, bet kelionės tikslą pasiekdavo kas šešta. Plokščiadugniai, irklais sunkiai valdomi upių burlaiviai subyrėdavo užplaukę ant seklumų, atsitrenkę į akmenis.
Rusnėje statomos vytinės bortų aukštis sieks daugiau kai metrą, o grimzlė – 40-45 centimetrų. Toks laivas turėtų įveikti Vyslos seklumas, bet jeigu upė bus smarkiai nusekusi, gali kilti problemų – iškeltą į krantą vytinę reikės pergabenti ten, kur daugiau vandens.
S.Knapkis žygeiviams jokių išskirtinių patogumų nežada: „Vytinė – ne prabangi jachta. Bus įrengtas antstatas – patalpos, kur upeiviai galėtų pasislėpti nuo žvarbaus vėjo šuorų, lietaus, kepinančios saulės, susikrauti savo bagažą. Plaukdamos upe vytinių įgulos kaisdavo ant dugne įrengto ugniakuro, bet mūsų laive jį pakeis krosnelė“.
Vytinę išbandys ir Aistmarėse?
Laivadirbys šiek tiek apgailestavo, kad bures teks siūdintis ne iš lino audinio, o iš medvilnės: „Kiekviena vytinė kuo nors skirdavosi. Ir mūsiškė bus kitokia – pritaikyta ne kroviniams plukdyti , o mokslinei etnografinei ekspedicijai senaisiais vandens keliais“.
Rusniškis ekspedicijos dalyviams siūlo vytinę išbandyti ir Aistmarėse: „Nusigavus iki Vyslos žiočių ties Gdansku, upeiviams atsiveria kiti įdomūs turistiniai maršrutai – per Aistmares galima nusigauti į Koperniko miestą Fromburgą, aplankyti Štuthofo stovyklą, kur Lietuvą užgrobę Vokietijos naciai buvo įkalinę rašytoją Balį Sruogą“.
S. Knapkis yra atkūręs daug istorinių plokščiadugnių valčių. Tokių, kokius Nemuno žemupio žmonės šimtmečiais naudojo įvairioms reikmėms – žvejoti, prekiauti. Į svečius ar bažnyčią jie taip pat plaukdavo laiveliais. Taip anais laikais gyveno kraštas, kur burvalčių, irklinių laivelių būta daugiau nei arklių.
Atsiradus motoriniams laivams, laivadirbystė, kaip tradicins amario žvejų amatas, buvo pamiršta. Sovietmečiu niekam nebereikalingi Kuršių nerijos kurėnai, kiti buriniai ir irkliniai laivai, pasak S.Knapkio buvo skandinami ir deginami. Tik plokščiadugnes dores dar kurį laiką statė prie Nemuno Kriūkų miestelyje (Šakių r.) įkurta nedidelė įmonėlė.
S.Knapkis tikisi, jog planuojama ekspedicija primins tuos laikus, kai vytinės upėmis nusigaudavo į tolimiausius LDK, Abiejų Tautų Respublikos ir Prūsijos karalystės kampelius, paskatins žmonės domėtis Lietuvos upeivystės praeitimi, istoriniais laivais, laivadirbyste.
