Kai 1929–1930 m. Stalinas pradėjo puolimą prieš valstietiją, jis taip pat atnaujino atakas ir prieš Ukrainą bei jos nacionalinę kultūrą, kurios buvo kiek pristabdytos trečiojo dešimtmečio pradžioje.
Akademikas Sacharovas rašė apie „Stalinui būdingą ukrainofobiją“; tačiau vertinant padėtį komunistiniu požiūriu, ši ukrainofobija neatrodo iracionali. Didžiulę šalį užvaldė komunistai. Tačiau su sistema nesitaikstė ne tik ukrainiečių tauta: nacionalinės kultūros atstovai, netgi daugelis komunistų, pripažino Maskvos valdžią tik su tam tikromis išlygomis. Partija laikėsi nuomonės, kad tokia padėtis yra ne tik smerktina, bet ir labai pavojinga, turint galvoje ateitį.
1929–1930 m., sutriuškinęs partijos dešiniuosius ir pradėjęs aktyvią kolektyvizacijos bei išbuožinimo kampaniją, kuri Ukrainoje įgavo ypač žiaurias formas ir sukėlė ten patį atkakliausią pasipriešinimą, Stalinas buvo pagaliau beveik pasiruošęs įgyvendinti savo priešiškumą visoms analogiškoms išcentrinėms tendencijoms.
1930 m. nuo kovo 9 d. iki balandžio 20 d. buvo sufabrikuota ištisas ciklas bylų prieš žinomus ukrainiečius, kurių kulminacija tapo parodomasis teismo posėdis Charkovo operos teatre. Jame buvo nagrinėjama 45 tariamų SVU narių byla.
Dauguma teisiamųjų – buvę paleistų plotinių partijų veikėjai, kurie dabar buvo tapę mokslininkais, kritikais, rašytojais, kalbininkais, studijų vadovais, teisininkais ir ypač šventikais.
(...)
Valymo užmojis buvo labai platus. Studentai iš Kijevo ir kitų Ukrainos miestų po šio proceso, kuriame juos kaltino dalyvavimu sufabrikuotame sąmoksle, buvo įkalinti Solovkų stovykloje. Pažymėtina, kad dauguma sąmokslininkų „kuopelių“ veikė kaimuose; taip pat pranešama, kad 1930 m. kovą ukrainiečiai, tarnavę Pirmajame Sibiro kavalerijos korpuse, buvo suimti arba už išdavystę, arba už antisovietinę propagandą.
1931 m. vasarį nuvilnijo dar viena intelektualų areštų banga – daugiausia buvo suiminėjami žinomi veikėjai, grįžę iš tremties 1924-aisiais ar 1925 m. Jie buvo kaltinami tuo, kad suformavo „Ukrainos nacionalinį centrą“, kuriam vadovavo vienas iškiliausių respublikos veikėjų – istorikas Hruševskis, taip pat buvęs nepriklausomos Ukrainos ministras pirmininkas Holubovyčius – tuo metu vienas svarbiausių sąmokslininkų.
Hruševskis buvo puldinėjamas ilgiau nei metus. Turime duomenų, kad trečiojo dešimtmečio viduryje, kai jo knygą „Ukrainos istorija“ tik buvo ketinama uždrausti, OGPU agentams skirtame aplinkraštyje buvo nurodyta atkreipti dėmesį į visus asmenis, kurie domėjosi šia knyga.
Dauguma šio „Ukrainos nacionalinio centro“ narių praeityje priklausė socialistų revoliucionierių partijai. Taip pat jiems buvo priskiriamas didelis žemesnio rango bendrininkų būrys. Šįkart nebuvo jokių viešų procesų. Dauguma kaltinamųjų buvo išsiųsti į pataisos stovyklas, o pats Hruševskis buvo išsiųstas iš Ukrainos, jam buvo skirtas namų areštas.
Šios priemonės buvo lemiamos ukrainizacijos puolime. Jomis buvo siekiama sunaikinti senąją inteligentiją, kuri taikstėsi su sovietiniu režimu tol, kol šis leido plėtoti Ukrainos kultūros savitumo išsaugojimo programą.
1931 m. atėjo eilė Ukrainos komunistinei inteligentijai, ir prasidėjo naujas griovimo etapas, kai buvo naikinama viskas, kas suklestėjo trečiojo dešimtmečio pabaigoje.
* * *
Pirmasis Ukrainos inteligentijos puolimas įvyko kiek anksčiau nei visuotinis valstietijos puolimas. Stalinas aiškiai suprato, kad Ukrainos valstybingumo esmė glūdi ne tik inteligentijoje, kuri ją nedviprasmiškai deklaravo, bet ir valstiečių masėse, kurios ištisus šimtmečius buvo svarbi jos atrama.
Kai kurie duomenys rodo, kad pasipriešinimas kolektyvizacijai Ukrainoje buvo stipresnis ir gerokai kovingesnis nei pačioje Rusijoje. Jeigu, pavyzdžiui, generolas Grigorenka mano, kad pirmojo kolektyvizacijos vajaus nesėkmė buvo daugiausia susijusi su masiniu pasipriešinimu Ukrainoje ir Šiaurės Kaukaze, tai Stalinas priėjo prie išvados, kad būtent šių sričių gyventojai yra nenuolaidūs ir užsispyrę, todėl juos būtina sunaikinti. (Vienas iš apžvalgininkų mano, kad viena svarbiausių ypatingo ukrainiečių priešiškumo kolektyvizacijai priežasčių – kolūkių dydis: Ukrainoje kolūkiai buvo kur kas didesni nei Rusijoje ir dėl to dar labiau nuasmeninti ir biurokratizuoti.)
Be to, Ukrainoje kolektyvizacija buvo daug platesnio masto nei RSFSR: iki 1932 m. vidurio 70 % Ukrainos valstiečių jau buvo tapę kolūkiečiais, o Rusijoje buvo kolektyvizuota 59,3 % valstiečių.
Stalinas keletą kartų perspėjo apie pavojų, slypintį „kolūkių idealizavime“. Jis tvirtino, kad jų egzistavimo faktas toli gražu negarantuoja klasinio priešo išnykimo. Priešingai, klasių kova, anot jo, dabar vyksianti kolūkių viduje.
Lig tol visi žmonės, kuriuos, pritaikius bent kiek logiškesnę analizę, buvo galima pavadinti buožėmis, jau buvo pašalinti. Dabar teroras badu turėjo būti primestas visiems kolektyvizuotiems eiliniams valstiečiams ir išlikusiems pavieniams ūkininkams, kurie gyveno dar vargingiau.
Kitaip tariant, teroras badu nebuvo sudedamoji kolektyvizacijos kampanijos, kuri iki tol buvo faktiškai įvykdyta, dalis. Vis dėlto, net neįtikėtina, buožės išliko, nors dabar jie atvirai kolūkiams nesipriešino: „Šiandien, – aiškino Stalinas, – antisovietiniai elementai – tai „ramūs“ ir „malonūs“ žmonės, beveik „šventieji“.“ Ir pridurdavo, kad „buožė jau nugalėtas, bet dar galutinai nesunaikintas“.
(...)
1931 m. iš Ukrainos buvo pareikalauta pristatyti 7,7 mln. tonų grūdų, kai jos visas derlius siekė vos 18,3 mln. tonų, t. y. 42 % (apie 30 % grūdų buvo prarasta dėl kolektyvinės pjūties neefektyvumo). Pranešama, kad Ukrainos vadovai mėgino įtikinti Maskvą sumažinti grūdų pristatymo normas, tačiau nesėkmingai. Buvo mėginama derėtis ir su pavieniais Maskvos lyderiais; kai 1931 m. Mikojanas apsilankė pietinėje Ukrainoje, jam buvo pasakyta, kad jau nebegalima surinkti daugiau grūdų iš valstiečių.
Faktiškai buvo surinkta tik 7 mln. tonų. Ir tai jau reiškė, kad, remiantis ankstesniais standartais, link Ukrainos 1932 m. pavasario pabaigoje ėmė artintis badas, nes šios respublikos kaimo gyventojams liko vos po 250 svarų grūdų vienam žmogui.
(...)
Liepą buvo priimti gyvybiškai svarbūs nutarimai, kurie vedė prie kitus aštuonis mėnesius trukusio genocido. Stalinas dar kartą nurodė į grūdų pristatymo planą įtraukti 7,7 mln. tonų grūdų – iš derliaus, kurį kolektyvizacijos sąlygos sumažino iki dviejų trečdalių 1930 m. derliaus (14,7 mln. tonų), nors prastas oras taip pat turėjo įtakos derliaus sumažėjimui kai kuriuose rajonuose.
Kai kuriose šalies srityse kilo sausra, tačiau vienas svarbiausių sovietinių specialistų sausrų klausimu pastebi, kad ji nebuvo tokia baisi kaip 1936 m., kai nebuvo jokio bado, o ir jo centras buvo ne pačioje Ukrainoje.
Tačiau ir šis 1932 m. derlius apibūdinamas kaip galėjęs būti ganėtinai neblogas (pavyzdžiui, jis buvo aukštesnis nei 1928 m. derlius), jeigu ne jo savavališkas konfiskavimas.
Akivaizdu, kad Ukrainos vadovai puikiai suprato, kad siūlomos rekvizicijos normos ne tik pernelyg aukštos, bet ir visiškai neįvykdomos. Po ilgų įrodinėjimų ir ginčų ukrainiečiai galiausiai pasiekė, kad šis skaičius būtų sumažintas iki 6,6 mln. tonų, tačiau ir šio kiekio surinkti buvo toli gražu neįmanoma.
(...)
Taigi, Stalinui primygtinai reikalaujant, buvo išleistas įsakas, kuriam įsigaliojus Ukrainos valstiečiai buvo faktiškai pasmerkti badui. Apie tai Maskvai garsiai pareiškė ir pačios Ukrainos komunistų partijos vadovai. Tačiau, nepaisant stipraus pasipriešinimo, Kremlius per visus kitus mėnesius primygtinai reikalavo, kad šis įsakas būtų besąlygiškai vykdomas, ir visi vietinių valdžios organų mėginimai jį apeiti ar sušvelninti galiausiai buvo numalšinti.
1932 m. liepą padėtis kaime sparčiai prastėjo. Ukrainos valdžia kartkartėmis mėgindavo vienokiomis ar kitokiomis priemonėmis pagerinti situaciją: pavyzdžiui, siekdamas išsaugoti žmonių darbingumą, Ukrainos komunistų partijos centro komitetas įsakė tiekti duoną ir žuvį rajonams, kurie jau buvo nukentėję nuo bado, ir išdalinti jų davinius tik laukuose triūsiantiems darbininkams. Apie tuos kaimo valdžios atstovus, kurie dalindavo maistą visiems badavusiems žmonėms, oficialiame pranešime buvo pasakyta, kad jie „švaisto duoną ir žuvį“.
Siekiant priversti vykdyti įsaką dėl „socialistinės nuosavybės apsaugos“, daugelyje vietovių laukuose buvo pastatyti stebėjimo bokštai. „Jeigu laukas būdavo plynas ir lygus, jame į žemę įkasdavo keturis aukštus stulpus, o ant jų viršaus įtaisydavo kabiną stebėtojui, uždengtą mediniu arba šiaudiniu stogu. Stebėtojas į kabiną užlipdavo aukštomis kopėčiomis.
Jeigu lauke augdavo aukštas medis, tuomet po juo įkasdavo du stulpus, į kuriuos remdavosi tarp medžio šakų įrengta stebėtojo kabina. Panašius stebėjimo bokštelius įrengdavo pamiškėse. Kartais tokias kabinas įrengdavo tarp seno ąžuolo ar kito stambaus medžio šakų, be jokių papildomų atramų. Bokštuose budėdavo sargybiniai, dažniausiai ginkluoti medžiokliniais šautuvais.“
Pirmosios grūdų siuntos buvo pristatytos rugpjūtį, ir daugelyje sričių pristatymo normos didelėmis pastangomis buvo įvykdytos. Tačiau tai visiškai išsekino kaimą. Nuo tada dvidešimties tūkstančių Ukrainos kaimų gyventojai gyveno baugiai žvelgdami į nenumaldomai artėjančią neapibrėžtą ir grėsmingą ateitį. Sovietiniame Chruščiovo laikotarpio romane aprašyti pirmieji šios bauginančios ateities požymiai:
„Ankstyvas 1932 m. ruduo Kochanovkoje buvo nepanašus į ankstesnius rudenis. Nesimatė moliūgų, kurių pavargusios galvos nusvirdavo per žiogrius iki pat žemės. Niekur ant takų nesimatė nei prikritusių kriaušių, nei obuolių. Ant ražienų niekur nesimatė vištoms paliktų kviečių varpų ar prinokusių kukurūzų burbuolių. Iš trobų kaminų nerūko dvokiantys dūmai, nes niekas nevarė naminės degtinės. Nesimatė jokių kitų ženklų, bylojančių apie ramią valstiečio būtį ir ramų žiemos, kupinos gerovės, laukimą.“
Maskva, siekdama sustiprinti komunistų partijos pozicijas Ukrainoje, 1932 m. spalio 12 d. atsiuntė į respubliką du aukštas pareigas einančius rusų tautybės funkcionierius: OGPU viršininko pavaduotoją A.Akulovą ir vieną uoliausių stalininės kolektyvizacijos vykdytojų Pavolgyje M.M.Chatajevičių – pirmuosius didelių nelaimių pranašus.
Tuo pat metu buvo pranešta apie naują derliaus rekvizavimo vajų, nors dabar valstiečiai faktiškai neturėjo ko atiduoti. Iki lapkričio 1 d. pristatymo planas buvo įvykdytas tik 41 %.
Žmonės kai kur jau merdėjo. Tačiau nepasotinamo godumo apimta Maskva vis smarkiau suko pragarišką teroro badu karuselę.
* * *
Robert Conquest. Sielvarto derlius: sovietinė kolektyvizacija ir teroras badu. Iš anglų kalbos vertė Ovidijus Stokys. – Vilnius: Briedis [2017]. – 480 p.: iliustr.
Po 1917 m. spalio perversmo valdžią užgrobę bolševikai troško visiškai pertvarkyti valstietijos gyvenimą: visi iki vieno žemdirbiai turėjo būti suvaryti į kolektyvinius ūkius. Tačiau radikaliau šis planas pradėtas įgyvendinti tik pačioje XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje, kartu panaikinant gana sėkmingą, dar V.Lenino laikais pradėtą Naujosios ekonominės politikos (NEPˋo) kursą.
J.Stalino sankcionuotas valstybinis teroras valstiečius užgriuvo iškart iš kelių pusių. Masiškai vykdytas „išbuožinimas“ – labiau pasiturinčių valstiečių represavimas ar naikinimas, o kartu ir kolektyvizacija – paskutinių privačių žemės sklypelių nusavinimas verčiant valstiečius stoti į kolūkius. Po to sekė sunkiai įgyvendinamos grūdų pristatymo normos ir prievartinis „slepiamų“ maisto produktų, laikomų galvijų nusavinimas. „Buožės“ ir „kenkėjai“ tremti, įkalinti, šaudyti. „Liaudies priešų“ medžioklės mastai vis plėtėsi, ištuštėjo ištisos sritys.
1932–1933 m. Ukrainoje, Pavolgyje, Šiaurės Kazachstane įsipliekė pirmieji bado židiniai, kurie lyg epidemija apėmė vis naujus rajonus. Išsekinti, nuo bado sutinę žmonės valgydavo ne tik mastui netinkamus augalus, bet ir šunis, kates, vis dažniau fiksuoti žmogėdrystės atvejai.
Gyventojų bėgimas iš bado apimtų regionų buvo griežtai ribojamas, „alkanus“ rajonus nuo „sočių“ atskirdavo kariuomenės daliniai. Nuo užsienio valstybių katastrofos mastai buvo kruopščiai slepiami, suteikti pagalbą milijonams mirštančių SSRS vadovybė taip pat nesiskubino.
Ypač skaudžiai badmetis (Holodomoras) kirto Ukrainai. Be „išbuožinimo“, kolektyvizacijos, produktų nusavinimo politikos vyko ir plataus masto ukrainiečių savimonės, tautinės kultūros naikinimas. Stalino teigimu „nacionalinis klausimas – tai valstiečių klausimas“, todėl Ukrainos valstietis kentė dvejopas represijas – jį persekiojo ne tik kaip valstietį, bet ir kaip ukrainietį.
Dėl šioje knygoje aprašytų komunistų partijos veiksmų vos per kelerius metus žuvo apie 14,5 mln. žmonių – daugiau nei jų neteko visos Pirmajame pasauliniame kare dalyvavusios šalys. R. Conquesto knyga – tai giliai jaudinantis paminklas aukoms ir rūstus priminimas apie žmogėdriško raudonojo režimo niekšybes.
