Dalios Grinkevičiūtės (1927–1987) „Lietuviai prie Laptevų jūros“ įtraukti į Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos seriją „XX a. lietuvių literatūros lobynas“, o knygos ištraukos yra ir Lietuvos mokyklų skaitiniuose. Bet ar žinome jos rankraščių istoriją, ar esame plačiau girdėję apie spalvingą jos asmenybę?
Šią D. Grinkevičiūtės knygą viduriniosios ar vyresnės kartos skaitytojai turbūt ryškiausiai prisimena iš Sąjūdžio laikų, kai ją 1988 m. liepos mėnesį publikavo žurnalas „Pergalė“ (dabar „Metai“). Tai buvo vienas pirmųjų atvirų liudijimų apie tremtį, ypač sukrėtęs tuos, kurie nieko nežinojo.
Žmonės apie tai kalbėjo namie, prie virtuvės stalo, skaitė troleibuse, savo nuomonę reiškė viešai kaip Vytautas Martinkus „Literatūroje ir mene“: „Nieko baisesnio šia tema mes nežinojome“, bet D. Grinkevičiūtė to, deja, jau nebegirdėjo – ji mirė 1987 m. per Kalėdas, sulaukusi tik šešiasdešimties.
Dar vasarą, sunkiai sirgdama, ji lankėsi Vilniuje pas rašytoją Justiną Marcinkevičių ir rodė jam savo rankraštį. Rašytojas, įdėmiai perskaitęs, rankraštį su pastabomis grąžino atgal: jam, matyt, pasirodė per anksti viešinti tokį tekstą Lietuvoje. Tačiau netrukus Just. Marcinkevičius paruošė publikavimui dirvą – 1988 m. gegužę „Literatūroje ir mene“ parašė straipsnį „Reabilituota – 1970 metais“. O po kelių mėnesių Dalios tekstą jau buvo galima skaityti „Pergalėje“...
Tuo metu, Atgimimo laikais, net savaitės ir mėnesiai turėjo reikšmės. D. Grinkevičiūtė nepavadino savo teksto pati, pavadinimą davė rašytojas Kazys Saja. Taip šis tekstas atkeliavo pas mus, o paskui į mokyklų vadovėlius. Bet kada jis užrašytas ir ar jis buvo vienintelis?
D. Grinkevičiūtė aprašė 1941 m. birželio 14-osios tremtį ne vieną kartą. Ir tas tekstas nebuvo pirminis. Tai, ką aš čia rašau, nėra nauji faktai, tačiau jie nėra akcentuoti ir iki galo įsisąmoninti.
Pirminis tekstas – tai 229 paskiri lapeliai, užkasti žemėje ir tik 1991 m. balandžio 29 d. Nijolės Vabolienės rasti Kaune. Rasti 1991 m., o užrašyti 1949–1950 m.
D. Grinkevičiūtei nelegaliai grįžus su sunkiai sergančia motina į Kauną. Šiuos lapelius D. Grinkevičiūtė užkasė stiklainyje tėvų sodelyje Perkūno alėjoje, prieš tai slapčia palaidojusi tėvo statyto namo rūsyje motiną nujausdama, kad yra KGB sekama. Padarė tai pačiu laiku, nes išties buvo susekta, įkalinta, o atsisakiusi bendradarbiauti antrąkart išsiųsta į Sibirą.
Pabandykime įsivaizduoti, kokioje situacijoje Dalia kūrė šį tekstą: jauna, besislapstanti 22 metų mergina, neseniai išgyvenusi tremties ir pabėgimo iš tremties košmarą, nuolatiniame pavojuje gyvenanti nelegalė sovietinėje Lietuvoje. Jos sukurtas tekstas yra itin paveikus emociškai, o pats pasakojimas subjektyvus, tiesioginis, asmeniškas, juntamas prasiveržiantis jaunos mergaitės pyktis, paaugliškas pasipriešinimas žmogų niekinančioms ir žeminančioms sąlygoms, fiksuojama viskas, žodžiai nesveriami.
Tekstas dažnai pasakojamas esamuoju laiku, nors kalbama apie praeities įvykius – tai viena iš teksto paveikumo priežasčių. Susidaro įspūdis tarsi mes su D. Grinkevičiūte dalyvautume tremtyje čia ir dabar. Jauna mergina prirašo 229 lapelius, juos užkasa tėvų sode, nes jaučiasi sekama. Ir negrįžtamai praranda... Ieško grįžusi po antrosios tremties, tačiau bergždžiai. Tik 1991 m. balandį jie pasirodo bijūnų krūmą persodinančiai Nijolei Vabolienei. Laimė, kad ne anksčiau...
Lapeliai, išgulėję po žemėmis daugiau kaip 40 metų ir nesudūlėję, buvo restauruoti ir išsilaikė iki šiandien. Jie saugomi Lietuvos nacionalinio muziejaus fonduose. Štai ši dalis, kaip itin paveiki emociškai ir parašyta vientisu stiliumi, ir buvo išleista atskira knyga vokiečių kalba pavadinimu „Aber der Himmel grandios“ („Bet dangus ten didingas“). Beje, man pačiai ir teko ją versti į vokiečių kalbą.
Galbūt derėtų peržiūrėti, kuris tekstas geriausiai tiktų į mokyklų skaitinius? Suprantama, mes geriau žinome antrąjį variantą – juk Atgimimo laikais jis mus pasiekė pirmiau, bet vertėtų apsvarstyti, kuris variantas labiau paliestų vaikus, leistų jiems identifikuotis su rašančiąja?
