Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, gyvenome euforijoje, mitinguose mosavome trispalvėmis, kartu su minia šaukėme „Lietuva!“, dainavome, džiaugėmės. Tačiau, ranką prie širdies pridėję, ne vienas prisipažintume, kad tada nežinojome kas tiksliai mūsų laukia vėliau, nesuvokėme tikrosios įvykio didybės ir svarbos. Taip yra, nes žmogus ribotas didybės akivaizdoje. Didingam įvykiui kelią reikia nutiesti iš anksto, paruošti žmogaus protą, valią ir širdį tam, kas įvyks.
Naujajame Testamente pasakojama, kad prieš Jėzui Kristui pradedant aktyviai veikti, su žmonėmis bendravo Jonas Krikštytojas. Jis ragino minias atsiversti, krikštijo ir kalbėjo: „Aš krikštiju vandeniu, o jūsų tarpe stovi tas, kurio jūs nepažįstate, kuris po manęs ateis,– jam aš nevertas atrišti kurpių dirželio“ (Jn 1, 26–27).
Kelias Lietuvos nepriklausomybės paskelbimui taip pat buvo tiesiamas iš anksto. Partizanai, tremtiniai, disidentai, lietuviai emigracijoje ir visi gūdžią sovietų okupaciją iškentę, bet lietuviškąsias vertybes išsaugoję tautiečiai tiesė kelią Lietuvos nepriklausomybei visus priespaudos metus.
Netrukus, birželio 25-ąją, Lietuvos laukia dar vienas didingas įvykis – pirmą kartą mūsų šalies istorijoje Vilniuje, Katedros aikštėje, vyks skelbimo palaimintuoju, beatifikacijos, iškilmė. Palaimintuoju bus skelbiamas garbingas Lietuvos sūnus, buvęs Kaišiadorių vyskupas Teofilius Matulionis (1873–1962).
Logiška būtų klausti: ar buvo, kas šiam įvykiui tiesė kelią? Žinoma – tai Kaišiadorių vyskupijos dvasininkai, kruopščiai rinkę medžiagą apie arkivyskupo Teofiliaus gyvenimą, veiklą ir kankinystę ir vėliau viską, ką surinko, perdavę Vatikano Šventųjų skelbimo kongregacijai. Bet sužinoti norėjau ne tik tai. Man rūpėjo, ar buvo kas nors, kas kankiniui arkivyskupui Teofiliui po jo mirties tiesė kelią į žmonių širdis.
Nepatikėsite, bet aš jį radau – tai aktorius Česlovas Stonys, sukūręs literatūrinę kompoziciją „Tebūnie Dievo valia“ ir nuėjęs kančių kelius, kad Lietuvos žmonės tą kūrinį pamatytų. Saulėtą gegužės dieną jaukiame bute Vilniuje Č.Stonys apie visa tai papasakojo.
– Kada pirmą kartą sužinojote apie arkivyskupą Teofilių Matulionį?
– Buvo 1996 metai, literatūrinės kompozicijos žanrą jau buvau gerai įvaldęs, ne vieną tokį kūrinį sukūręs ir Lietuvą apkeliavęs. Visi jie buvo meninio – šviečiamojo pobūdžio, jais pasakojome žmonėms apie gamtą, apie jausmus, tiesiog apie gyvenimą. Ieškojau temos naujam pastatymui. Skaitinėjau spaudą ir joje kartas nuo karto vis rasdavau straipsnių apie kokį nors prasikaltusį kunigą: tai jis koks pijokas, tai panų susiradęs, žodžiu, nuodėmingas, kaip mes visi. Tai yra skausmingas dalykas.
O aš skaitau ir tiesiog jaučiu, kad žurnalistui iš pasitenkinimo net seilės tysta, su tokiu džiaugsmu jis aprašinėja šitą žmogaus klaidą, tą nuopuolį. Mane dirgino, nemaloniai veikė tie straipsniai ir aš galvojau: palauk, jei jūs rašote apie prasižengusius kunigus, tai gal reikėtų pakalbėti ir apie šventus kunigus. Džiaugtis žmogaus suklupimu yra dar bjauriau, nei pats suklupimas.
Tokia buvo mano mąstymo eiga ir aš pradėjau ieškoti švento kunigo. Apskritai žinojau, kad buvo pasišventusių kunigų, buvo net tokių, kurie išėjo į mišką pas partizanus, bet ieškoti konkretaus iš pradžių nebuvo lengva. Nes nežinojau nuo ko pradėti, kur kreiptis.
Galiausiai „Katalikų pasaulio“ leidykloje man nurodė užsienyje išleistą Prano Gaidos knygą „Nemarus mirtingasis“, apie Kaišiadorių vyskupą Teofilių Matulionį. Perskaičiau tą knygą ir buvau pritrenktas – fantastiška asmenybė! Tada pirmą kartą išgirdau apie Teofilių Matulionį. Viskas, galvoju, darysiu apie jį literatūrinę kompoziciją.
– Kas konkrečiai Jus pritrenkė?
– Asmenybės taurumas ir didingumas. Kiekvienas jo žingsnis, kiekvienas jo poelgis – tai pamoka. Tada visiškai negalvojau apie jo tarnystę Bažnyčioje. Tiesiog pamačiau nuostabų, teisingą, taurų, drąsų žmogų, fantastišką asmenybę. Mane tai pavergė. Aš radau mokytoją, mokytoją sau.
Bet kompozicija nesiklijavo.... Sėdėjau dienomis, naktimis ir – nieko... Atidėjau į šalį. Maždaug po mėnesio dar kartą prisėdau prie tos knygos ir įvyko stebuklas – kompozicija pradėjo rašytis pati. Aš vienu atsikvėpimu, beveik netaisydamas per kelias dienas padariau tai, ką kartais darydavau metus. Garbės žodis!
Parašiau kompoziciją tik tada, kai suvokiau, kad arkivyskupo Teofiliaus gyvenimas buvo neatsiejamas nuo tautos gyvenimo. Jis išgyveno viską, ką išgyveno lietuvių tauta: tremtis, persekiojimus, lagerį. Tada aš supratau, kad literatūrinei kompozicijai reikia partizanų dainų, giesmių, eilėraščių ir net maldų. Kompozicija susidėliojo.
Į kolektyvą kompozicijai „Tebūnie Dievo valia“ atlikti pasikviečiau operos solistą Praną Zarembą ir savo kurso draugą Saulių Sipaitį. Jie balsingi, Zaremba kompozicijoje groja akordeonu, o Sipaitis gitara. Visi kartu dainuojam, giedam, skaitom tekstus.
– Ir tada pradėjote gastroliuoti?
– Ne viskas taip paprasta. Man iš pradžių reikėjo pasitikrinti ar viską darome gerai, ką apie tai galvoja Bažnyčia, juk arkivyskupas Teofilius buvo Bažnyčios žmogus. Pažinojau monsinjorą Kazimierą Vasiliauską, nuėjau pas jį į Vilniaus arkikatedrą. Jis perskaitė mano kūrinį, įvertino puikiai ir palaimino. Pasakė: „Jūs tik važiuokit, skaitykit ir skelbkit“.
Tolesnis kelias nebuvo lengvas. Kompozicijos premjera įvyko 1997 m. Valkininkų reabilitacijos centre. Ten aš gydžiausi po pirmojo infarkto, susipažinau su padoriu, Dievą tikinčiu vyriausiuoju gydytoju. Ten parodyti kompoziciją man buvo drąsu. Vėliau kreipiausi į Kaišiadorių arkivyskupiją. Antrą kartą programą parodėme arkivyskupijos kurijoje. Mus pakvietė vyskupas Juozas Matulaitis. Vėliau jis sukvietė visus arkivyskupijos kunigus ir mes programą rodėme dar kartą. Iš viso Kaišiadoryse esame pasirodę gal keturis ar penkis kartus. Tačiau kitur Lietuvoje Teofilius kelią skynėsi sunkiai.
Literatūrinė kompozicija „Tebūnie Dievo valia“ gyvuoja dvidešimt metų, per tą laiką ją parodėme 70 kartų, daugiausia bažnyčiose ar kultūrinėse erdvėse. Paskaičiavus išeina, kad per metus vidutiniškai – vos tris kartus. Programą įsiūlyti visur buvo nelengva, nes mažai kas buvo girdėjęs apie arkivyskupą Teofilių Matulionį. Pasitaikė atvejų, kad bažnyčios klebonui paaiškinus kas tai per asmenybė, jis atšaudavo, jog T. Matulionis priklausė ne jų arkivyskupijai, todėl ir aktoriai su programa nepageidautini.
– O kaip žmonės reaguoja į Jūsų programą?
– Labai gerai, nuostabiai! Čia įdomus dalykas. Ten, kur mus pakviečia, žmonės paskui labai džiaugiasi, kad mes buvome. Ne, ne mes ten buvome – Teofilius Matulionis buvo ir su jais pasikalbėjo.
– Su šia programa jūs tapote tarsi pranašu to, kas vėliau įvyko: 2016 m. gruodžio 1d. popiežius Pranciškus pripažino arkivyskupą Teofilių Matulionį kankiniu ir atvėrė kelią jo skelbimui palaimintuoju. Kaip reagavote į šią žinią?
– Nepaprastai apsidžiaugiau! Su draugais aptarėm. Žinot, kad jis kankinys, tai mes nuo 1997 metų visiems skelbėm. Kiekvieną kartą prieš kompozicijos skaitymą aš pasakau tokį įžanginį žodį: net jei salėje yra žmonių, kurie netiki Dievą, vis tiek jie turi ko iš šito žmogaus pasimokyti, kaip gyventi, kaip elgtis kritinėse situacijose.
Iki šiol negaliu atsistebėti jo drąsa. Galite įsivaizduoti: okupacijos sąlygos, Stalino laikai, atneša vyskupui Teofiliui Matulioniui pasirašyti padėką Stalinui ir vyskupas atsisako. Valdžios atstovai išeina įsiutę. Maža to, vyskupas rašo laišką sovietinei valdžiai Vilniuje, kuriame atvirai protestuoja prieš mokinių prievartinį įrašymą į pionierius ir komjaunuolius. Tą epizodą mes skaitome scenoje. Ten yra tokie žodžiai: „tai užrūstino bolševikus, net kai kurie kunigai stebėjosi savo vyskupo drąsa, o buvo tokių kurie sakė: „kam taip rašyti, vis tiek negelbės“. O vyskupas atsakydavo: „gelbės negelbės, o nevalia tylėti, reikia savo padaryti!“
Neatsispiriu pagundai, scenoje šią vietą pacituoju dar prieš kompozicijos skaitymą. Įžanginiame žodyje sakau: klausykite, šiandien mes gyvename vadovaudamiesi baisia filosofija „apsimoka – neapsimoka“, jeigu laimėsiu – tada darau, o jei nelaimėsiu – tai kam man daryti. Čia pirklio pozicija, Gariūnų lygio. O Teofilius sakė: „gelbės, negelbės – nevalia tylėti, reikia savo padaryti!“.
Seniai mėgstu Džordano Bruno posakį: „Žmogau, daryk viską, ką gali. Pergalė – Dievo rankose“. Atradau, kad ir T. Matulionis laikėsi pozicijos, jog svarbu daryti tai, kas nuo tavęs priklauso, iš anksto negalvojant, ar laimėsi. Mokytis to reikia, nes kaip turguje gyvename: „jei apsimoka – tai būsiu doras“.
– Netrukus įvyks arkivyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikacija. Ką šis įvykis duos Lietuvai?
– O, tai sunkus klausimas. Lietuvai šis aktas duos tiek, kiek Lietuva sugebės pasiimti.
– O ką turi pasiimti?
– Pasiimti turi tai, ko moko palaimintasis: drąsos, ištikimybės Dievui ir Tėvynei, žmonėms, gėriui, teisingumui. Galbūt labiau padrąsins žmones. Bet, žinot, labai sunku su tais pamokymais, išmoksta tas, kas nori išmokti.
– Literatūrinę kompoziciją pavadinote „Tebūnie Dievo valia“. Ką Jums pačiam reiškia šie žodžiai?
– Dievo valioje yra viskas. Dievo žmogui duotas ir pats svarbiausias dalykas – laisvė rinktis. Supranti, Dievo tau duota laisvė rinktis, bet už pasirinkimą atsakysi jau tu pats, ir už gerus, ir už blogus darbus – už viską. Laisvė yra brangiausia Dievo dovana. Laisvai, savo valia pasirenki ir veiki. Vidinės laisvės joks žmogus kitam negali nei duoti, nei atimti.
