Daug ir įkyriai kalbėta apie Lenino kuklumą. Reikia pastebėti, kad šiuo klausimu kalbas pradėjo „ištikimas mokinys“ Josifas Stalinas. Kalbėdamas 1924 m. sausio 28 d. Kremliaus kursantų vakare jis pasakė: „Lenino paprastumas ir kuklumas, tas mėginimas likti arba bent jau nekristi į akis, nepabrėžti savo statuso, – šis bruožas buvo viena iš pačių stipriausių Lenino pusių.“
Kuo konkrečiai reiškėsi šis Lenino „paprastumas ir kuklumas“, apie ką taip aistringai ir smulkiai kalbėjo jo kovos draugas ir partijos bendražygis?
„Valstiečių baudžiauninkų“ palikuonis nuo pat jaunystės gyveno labai „kukliai“.
Jis apvažinėjo beveik visą Europą. Prabėgom apžvelkime miestų ir kurortinių vietovių sąrašą, kur lankėsi „darbininkų klasės vadas“ Vladimiras Uljanovas: Berlynas, Leipcigas, Miunchenas, Niurnbergas, Štutgartas – Vokietija; Briuselis – Belgija; Viena, Zalcburgas – Austrija; Varšuva, Krokuva, Poroninas, Zakopanė – Lenkija, Helsingforsas (Helsinkis), Kuokkala, Oglbas, Stirsuddenas, Tammerforsas – Suomija; Ženeva, Bernas, Bazelis, Zorenbergas, Izeltvaldas, Klaranas, Liucerna, Lakde Bre, Frutigenas, Ciurichas – Šveicarija; Kopenhaga – Danija; Londonas – Anglija; Nica – Prancūzija; Stokholmas, Malmė, Trolleborgas, Haparanda – Švedija...
Ir iš tikrųjų kodėl nepakeliauti? Juk tam reikalui pinigų užteko. „Tiesos mylėtojas“ keliavo po Europą, linksminosi, medžiojo ir be jokio sąžinės graužimo švaistė pinigus, kurie buvo surenkami iš Uljanovų Kokuškino kaime žemes nuomojančių valstiečių ir sodyboje netoli Alakajevkos kaimo prie Samaros. Reikia pasakyti, kad viensėdį, kurio plotas buvo 83,5 dešimtinės (daugiau nei 91 ha), Lenino motina nupirko jau po didelės šeimos maitintojo Iljos Nikolajevičiaus Uljanovo mirties, 1889 metais. Pridėkime pensiją, kurią Marija Aleksandrovna gaudavo už mirusį vyrą. Pensijos susidarė 100 rublių per mėnesį – tais laikais didžiuliai pinigai, jeigu prisimintume, kad vieną kartą Šušenskojėje jis mėnesį pragyveno už 8 rublius.
Kaip Leninas gyveno ir linksminosi, nesunkiai galima pastebėti iš jo laiškų į Rusiją. Štai apie ką 1895 m. liepą rašė artimiesiems iš Šveicarijos: „...Iš visko sprendžiant, pragyvenimas čia kainuos brangiai, gydymas dar brangiau.“
1904 m. liepos pradžioje Leninas ir Krupskaja išsiuntė laišką M. Uljanovai iš Lozanos Šveicarijoje, kur jie visą mėnesį poilsiavo: „Miegame po 10 valandų per parą, maudomės, vaikščiojame – Volodia net laikraščių beveik neskaito... Mes su Volodia sutarėme – apie jokius darbus nekalbėsime, darbai ne meška – į mišką nepabėgs...“ Taip mąstė ir „kukliai“ gyveno „kovotojai už liaudies laimę“. Ne mažiau įdomios informacijos esama ir Lenino laiške seseriai Marijai Iljiničnai, išsiųstame iš Stirsudeno Suomijoje 1907 m. birželį: „Mes nuostabiai ilsimės ir visiškai tinginiaujame.“
Dar „kukliau“, persikėlusi iš Ženevos 1908 m. gruodžio viduryje, pora gyveno Paryžiuje: iš pradžių viešbutyje, paskui persikėlė į „labai gerą butą elegantiškame ir brangiame name: 840 frs + mokestis apie 60 frs, be to, konsjeržkei panašiai tiek pat per metus... (4 kambariai + virtuvė + sieninės spintos, vanduo, dujos)...“
1909 m. liepos pabaigoje Leninas, sesuo Marija, Krupskaja ir jos motina Jelizaveta Vasiljevna važiuoja šešioms savaitėms (!) poilsiauti į poilsio namus Bombone prie Paryžiaus. Pensionas nebrangus (?) vos 10 frankų per dieną. Jei ilsėtis, tai ilsėtis! O liepos vidury, t. y. praėjus šešiems mėnesiams, Leninas persikelia į naują butą prestižiniame Paryžiaus rajone Mari Roz gatvės name Nr. 4. Savaime suprantama, taip pat į keturių kambarių butą.
Štai dar vienas įdomus faktas. Pasirodo, kad užaugęs inteligentiškoje dvarininko šeimoje Vladimiras Uljanovas atkakliai nenorėjo domėtis kultūra. Viename laiške motinai iš Berlyno rašo: „Apskritai man „šliaužioti“ po įvairiausius liaudies vakarus ir pasilinksminimus patinka labiau, nei lankyti muziejus, teatrus, pasažus ir panašiai... atsiųsk man 50–100 rublių.“
Tai, kad Leninas nemėgo lankytis muziejuose, patvirtino ir Krupskaja. (Apie neigiamą Lenino nusistatymą dėl muziejų žinojo ir artimiausi jo bendražygiai ir kiekvienu patogiu momentu reiškė savo nuomonę pataikaudami vadui. Pavyzdžiui, 1919 m. balandžio 21 d. „Pravdoje“ išspausdintame straipsnyje Lenino 49-ųjų metinių proga E. Jaroslavskis paklausė: „Ar būtina švaistyti liaudies pinigus ir jėgas renkant muziejinius eksponatus? Mes tiesiai sakom: ar darbininkų klasei to reikia?“
Bet, matyt, tada Marija Aleksandrovna pastebėjo, kad jaunystėje Uljanovas kartais lankydavosi Melpomenės karalystėje. Pavyzdžiui, pranešimas iš Miuncheno: „Neseniai buvau operoje, su pasitenkinimu klausiausi „Žydės“... Teatruose (vokiečių) taip pat buvau keletą kartų...“. O štai jo 1903 m. vasario 4 d. laiškas iš Londono: „vokiečių teatre buvau vieną kartą, norėčiau į rusų Meninį (teatrą) pažiūrėti „Dugne“ “.
Neblogai jis laiką leido ir Paryžiuje. Iš laiško A. Uljanovai-Jelizarovai: „Rengiamės su Maniaša į teatrą – rusų spektaklis. Rodys Andrejevo „Mūsų gyvenimo dienos“. „Aš „užguliau“ teatrus: mačiau naują Buržė pjesę „La barricade“. Reakcinga, bet įdomu“, – rašo jis motinai 1910 m. sausį. Tačiau „iš tikro“ Vladimiras Iljičius „užgulė“ teatrus šiek tiek vėliau, bet prie to dar grįšime.
Štai ką byloja faktai. Tuo metu bolševikai klastotojai visaip stengiasi juos iškraipyti.
Mirus Leninui, M. Vladimirovas savo knygoje rašo: „Leninas, kaip ir visi kiti bolševikai, gyveno pusbadžiu, o paskutines kapeikas atiduodavo savo laikraščiui leisti. Vladimiras Iljičius savo pirmojoje emigracijoje nuolat vargo. Štai kodėl, matyt, mūsų proletarų vadas taip anksti mirė“ (išskirta mano – A. A.).
Sovietų Rusijoje Leninas poilsiavo taip pat „kukliai“, kaip ir užsienyje. Dažniausiai Pamaskvėje. Patiko jam, pavyzdžiui, lankytis Morozovkoje. Apsistodavo prabangiuose ir gražiuose buvusio fabrikanto namuose, mėgo medžioti apylinkės miškuose. Poilsiaudavo buvusioje Proskuriakovo viloje Chimkų rajono Schodnios kaime, – vienoje iš pačių gražiausių vietovių netoli Maskvos. Nuo 1918 m. spalio 25 d. nuolatinė Lenino ir jo giminaičių poilsio vieta tapo Maskvos gubernijos Podolsko apskrityje esantys Gorkai. Ten buvo caro generolo, buvusio Maskvos miesto viršininko Reinboto dvaras. Milžiniška sodyba, didžiulis dviaukštis namas su kolonomis, senovinis parkas Parchos pakrantėje – ten dažnai gyveno Leninas ir Krupskaja, jo sesuo ir brolis su šeima.
Ko jau ko, bet poilsio ir ypač medžioklės Leninas jokiomis aplinkybėmis nepamiršdavo. 1918–1922 m., t. y. pilietinio karo metais, Leninas ne vieną dešimtį kartų važiavo poilsiauti ir medžioti. Vietovių geografija, kur jis vaikščiojo, poilsiavo ir medžiojo, apima keletą gubernijų (sričių): Maskvos, Vladimiro, Smolensko, Tverės. Štai konkrečios Lenino poilsio ir medžioklės vietos: Akulovas, Aparnikai, „Archangelskoje“ (poilsio namai), Barvicha, Baulinas, Belskas, Vasiljevskoje, Vorobjovo kalnai, Voronkai, Gorkai (Podolsko apskritis), Golicynas, Jelinas, Žavoronkai, Žukovas, Zavidovas, Kuncevas, „Ledovas“ (sovchozas), Lialevas, Liubercai, Malce Brodovas, Mininas, Modenovas, Morozovka, Novlinskoje, Naujieji Gorkai (Bronickio apskritis), Petuškai, Podsolnečnaja, Posevjevas, Rešetnikovas, Sergijev Posadas, Senežo ežeras (poilsio namai), „Serednikovas“ (poilsio namai), Sidorovas, Sijanovas, Snegiriai, Sokolnikai (miško parkas), Solnečnaja Gora, Staraja Ruza, Schodnia, Usovas, Firsanovka, Chimkai, Čiornaja Griaz, „Šemetovas“ (sovchozas), Jamas, Jaropolecas...
Daugelyje vietų Leninas lankėsi ne kartą. Be to, paaiškėjo, kad jis poilsiavo ne tik šeštadieniais, sekmadieniais ir švenčių dienomis, bet ir šiokiadieniais.
Pažvelkime į „karvedžio“ Lenino veiksmus, kai jo kariuomenė, puolama priešo, netvarkingai traukėsi ir palikdavo vieną miestą po kito. 1919 m. gegužės 4 d. Raudonoji armija paliko Luganską, o tuo metu Leninas medžiojo Vladimiro gubernijos Aleksandrovo apskrityje, šalia Posevjevo kaimo.
Birželio 30 d. bolševikai turėjo pasitraukti iš Caricyno. Būtent tuo metu valstybės vadovas poilsiavo ir medžiojo prie Senežo ežero – Maskvos gubernijos Klino apskrityje.
Rugpjūčio 18 d., kai buvo atiduotas Nikolajevo uostas, vadas vėl medžiojo Maskvos gubernijos ir apskrities Serednikovo miškuose....
Tačiau svarbiausia, kad jis neatsisakė poilsio ir medžioklės net tada, kai vokiečių kariuomenė buvo už keleto šimtų kilometrų nuo Maskvos, o generolo Denikino pajėgos, užėmusios Voronežą ir Oriolą, artėjo prie Tulos. Kaip matome, karas Leninui netrukdė poilsiauti bei pramogauti.
* * *
Akim Arutiunov. Leninas be grimo. Iš rusų kalbos vertė Rimvydas Užukukis. – Vilnius: Briedis [2017]. – 608 p.: iliustr.
