„Pirmasis dūžis nuskambėjo spalio 12 dieną. O pats laikrodis pagamintas dar dvejais metais anksčiau“, – tikslų laikrodžio gimtadienį atskleidė žymaus Vilniaus laikrodininko Juozo Sprangausko sūnus, taip pat laikrodininku tapęs Romualdas.
Žinoti tikslų laiką panoro visi
Turėti asmeninį laikrodį tais laikais buvo didelė prabanga. Tad nors Katedros bokšto laikrodis buvo pirmasis toks mechanizmas, netrukus tokie laikrodžiai paplito visoje Lietuvoje. Pasak R. Sprangausko, miesto laikrodis buvo itin reikšmingas – varpo dūžiai reguliavo vilniečių gyvenimo ritmą, varpinės papėdė tapo įprasta susitikimų vieta.
Tiesa, prieš 300 metų žmonėms minutė laiko nebuvo tokia svarbi, todėl tuo metu tiksliai sužinoti laiką užtekdavo ir kas ketvirtį valandos.
„Lygiai toks pat mechanizmas kaip ir Katedros bokšte yra viename Vilniaus Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios bokštų“, – sakė Romualdas.
Laikrodis viena rodykle
Jei atidžiau pažvelgtumėte į Katedros varpinės laikrodį, pastebėtumėte, kad rodyklė – tik viena. Kur dingo antroji? Laikrodininkas Romualdas paaiškino, kad nuo seno laikrodis rodo tik valandas, o varpas muša ketvirčius.
Neįprasta ir laikrodžio rodyklės uodega, kurią puošia Mėnulio simbolis. Tai – istorinis reliktas, kai laikrodžiai rodydavo ir Mėnulio fazes.
Kam skambina varpai?
Pačiame bokšto viršuje laiką patikslina du varpai. Didysis nulietas 1673 metais garsiausio Lietuvos liejimo meistro Jono Delamarso, mažasis sukurtas1754-aisiais žymaus liejiko Gustavo Miorko. Būtent jie leidžia suprasti, kiek tiksliai valandų.
„Išgirdus skambančius varpus tereikia pasižiūrėti, kur yra rodyklės smaigalys, ir paklausyti, kiek kartų muša varpai“, – aiškino laikrodininkas R. Sprangauskas.
Plaktukėlis į mažąjį varpą smūgiuoja kas 15 minučių: mušant 15 min. girdėti vienas dūžis, 30 min. – du, 45 min. – trys, o keičiantis valandoms nuaidi keturi dūžiai. Po trumpos pauzės darbo imasi didesnio varpo plaktukas. Jis suduoda tiek smūgių, kiek yra valandų.
Mechaniką pakeitė kompiuteris
Bėgant metams keitėsi ir bokšto išvaizda, ir laikrodžio ciferblatai. Dabar Vilniaus katedros bokštą puošia žalvario skardos ciferblatai su žibančiomis paauksuotomis rodyklėmis ir skaičiais. Tačiau viduje iki šių dienų likusi, dabar jau sustabdyta, šimtmečius patikimai plakusi mechaninė vokiška laikrodžio širdis.
Nors metaliniame mechanizmo rėme įrėžta 1803 metų data, ji žymi tik pastarąjį didesnį remontą, kurį atliko laikrodininkas Juozapas Bergmanas.
Šimtmečius menantį viešojo laikrodžio dantračių mechanizmą 2005-aisiais pakeitė kompiuteris, kuris iki šiol valdo laikrodžio rodyklę ir varpus. Tačiau ir dabar užlipus į Katedros varpinę aiškiai matyti iš laikrodžio dantračių mechanizmo styranti prisukimo rankena, čia pat yra ir suoliukas, menantis vietą, kur prisėsdavo laikrodininkas.
Romualdas neabejoja – senovinis mechanizmas rodytų tikslų laiką ir dabar. Jo teigimu, užtektų pusdienio ir dantračiai vėl puikiausiai veiktų.
