Tačiau kosmoso tyrinėjimai pasiekė naujas aukštumas 1753 m. Vilniaus universitete įkūrus astronomijos observatoriją. Žymus architektas, matematikas ir astronomas Tomas Žebrauskas sugebėjo įrodyti, kad be astronomijos observatorijos universitetas atsiliks nuo Vakarų Europos universitetų – tuo metu Europoje buvo dar keturios universitetinės observatorijos.
Observatoriją rėmė didikai
Pasak VU gidės Odetos Pakalnienės, to meto Lietuvos didikai laikė savo pareiga skirti lėšų universitetui, švietimui ir kultūrai. Net 200 tūkst. auksinų skyrė pagrindinė observatorijos mecenatė kunigaikštienė Elžbieta Oginskaitė-Puzinienė.
„Šių pinigų užteko visai observatorijai pastatyti ir pirmiesiems astronomijos instrumentams įsigyti“, – VU observatorijos atsiradimo istoriją aiškino O.Pakalnienė.
Anuomet moderniausia įranga išliko iki šiol
Lietuvos mokslininkai įsijungė į tuo metu užsienio astronomų atliekamus tyrimus, pirko naujausius, Vokietijoje ir Anglijoje pagamintus, astronomijos instrumentus. Vienas tokių – VU observatorijos priestate puikiai išsilaikęs meistro iš Londono Jesse Ramsdeno didysis sieninis kvadrantas.
Tai – didelis graduotas lankas, skirtas šviesulių aukščiui ir jų tarpusavio kampiniams atstumams matuoti. Jo konstrukcijai pakabinti buvo tvirtinami VU pastato pamatai, mūrijama švediško smiltainio siena.
Astronomijos stebėjimo įrenginių kūrėjas J.Ramsdenas buvo laikomas vienu moderniausių ir inovatyviausių to meto gamintojų. Jo sukurti astronomijos instrumentai buvo labai kokybiški ir tikslūs.
„Net anglų astronomai dabar stebisi, kad šis kvadrantas yra išlikęs ligi šių dienų. Pas juos tokių jau mažai išsaugota“, – pasakojo gidė. Be to, VU observatorija turėjo ir keturis mažesnius J.Ramsdeno kvadrantus, oktantą, ekvatorialą, kampų dalijimo mašiną, du teodolitus.
Pirmąkart tiksliai išmatuota Vilniaus geografinė platuma
Pirmąjį teleskopą, 13,5 cm reflektorių, VU observatorijai padovanojo LDK vyriausiasis kariuomenės vadas Mykolas Radvila. Dar vieną reflektorių padovanojo Vilniaus vyskupas Juozapas Sapiega. Iki šių dienų veikia XVIII a. Anglijoje pagamintas medinis teleskopas.
Observatorijoje buvo naudojamas ir karališkojo laikrodininko Claude’o Simeono Passemant’o stalinis teleskopas bei Canivet dešimties pėdų sekstantas, kuriuo buvo tiksliai išmatuota Vilniaus geografinė platuma.
Observatorijos klestėjimo metai
Vilniaus universiteto astronomijos observatorija savo aukso amžių išgyveno, kai 1764-aisiais jai pradėjo vadovauti matematikas ir astronomas, Paryžiaus mokslų akademijos ir Londono karališkosios mokslo draugijos narys Martynas Počobutas, vėliau tapęs ir VU rektoriumi. Jis dėjo visas pastangas, kad observatorija būtų aprūpinta moderniais prietaisais.
M.Počobutas 1765-aisiais paskelbė pirmąjį mokslinį darbą apie Saulės užtemimo stebėjimą Neapolyje, pasinaudodamas observatorijos įrenginiais tyrė Mėnulio užtemimų ciklus, patikslino Vilniaus observatorijos koordinates, atliko daug vertingų Merkurijaus planetos stebėjimų.
Išsaugotos Saulės nuotraukos
1795 m. užbaigus Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimą, Lietuva buvo įtraukta į Rusijos imperijos sudėtį. Caro Nikolajaus I įsakymu 1832-aisiais universitetas buvo uždarytas. Tačiau observatorijai leista dirbti toliau.
1865 m. Vilniuje pradėjo veikti antroji pasaulyje fotografinė Saulės tarnyba. 1868–1876 m. laikotarpiu buvo gauta apie 900 Saulės nuotraukų, kurios saugomos Vilniuje ir Pulkovo observatorijoje Rusijoje.
XIX pabaigoje observatorijoje kilo didžiulis gaisras. Deja, po tragedijos jau nebebuvo lėšų observatorijai atstatyti.
Astronomijos mokslas Lietuvoje atgijo tik po Pirmojo pasaulinio karo, kai Vilniaus kraštą aneksavę lenkai universitetą atidarė iš naujo. Tačiau dėl Vilniaus apšvietimo centre naktimis jau buvo per šviesu stebėti dangaus kūnus, todėl naujoji observatorija buvo įrengta prie Vingio parko, dabartinėje M.K.Čiurlionio gatvėje.
Apie 1970-uosius imta ieškoti tamsios, atokios, toliau nuo didmiesčių esančios vietos. Taip prie Molėtų buvo įkurdinta iki šiol veikianti naujoji observatorija.
