Pirmasis mechaninis variklis Lietuvos žemės ūkyje panaudotas tik 1824 metais Strėvininkų dvare kuliamajai sukti.
Strėvos upės vandens srautas sukdavo penkių metrų skersmens ratą, krumpliaračiais sujungtą su kuliamosios ratu, o tas per minutę apsisukdavo net 165 kartus! Toks mechaninis variklis gerokai padidino darbo našumą ir leido augti pramonei. XIX amžiuje vandens energija buvo svarbiausias verpimo mašinų ir audimo staklių, geležinių kūjų ir lentpjūvių variklis.
Vandens ratas išgarsino Akmeninius Strėvininkus
Pirmasis Lietuvoje vandens ratas buvo pritaikytas įspūdingame statinyje, iškilusiame aukštai virš Strėvos upės kranto. Ir šiandien jame tebėra seni spragilai, diržais prijungti prie vandens rato. Aukštai pastogėje prie sienos pritvirtintas ir ketinis ratas iš carinės Rusijos laikų su užrašu „Kowno“.
Strėvininkų dvare sukonstruota tobulesnė kuliamoji mašina labai išgarsino dvarą ir žmonės iš toli važiuodavo pažiūrėti tokios naujovės. Malūnas buvo pirmoji įmonė šiame regione ir aptarnavo daugybę aplinkinių kaimų gyventojų. Greitai rankiniai spragilai užleido vietą kuliamajai.
Strėvininkai yra treji – Akmeniniai, Mūriniai ir Mediniai. Nors visur minima, kad vandens rato, sujungto su kuliamąja, reikia ieškoti dvare, XIX amžiaus pradžioje dvaro sąvoka buvo visai kita, negu dabar įsivaizduojame, – dideli dvarai valdė po kelis tūkstančius hektarų žemės.
Techninės naujovės buvo diegiamos ne rūmų kieme, o ten, kur vykdavo gamyba. Strėvininkų dvaro rūmai tebestovi Mūriniuose Strėvininkuose, o garsusis vandens ratas buvo paleistas suktis kitoje vietoje – Akmeniniuose Strėvininkuose (dabartinis Liutonių kaimas).
Savininkas gerbiamas iki šiol
Pagal aprašymus atrodė, kad senovinį objektą bus labai lengva surasti.
„Palydėsiu jus – patys tikrai nerasite. Mūsų krašte kiekviename kaime veikė po malūną. O tasai, kurio ieškote, tebėra Liutonių kaime“, – pradžiugino Žiežmarių kultūros centro darbuotojas Julius.
Pirma palydėjo į Liutonių kapinaites, kuriose palaidotas moderniojo vandens malūno savininkas Adolfas Scheffleris. Vokietis A.Scheffleris, gimęs 1871 metais ir iki mirties 1935-aisiais gyvenęs Lietuvoje, buvo įkūręs ne tik malūną, bet vėliau ir lentpjūvę.
„Žmonės labai jį gerbė, nes buvo galvotas vyras. Iki šiol prižiūri jo paties bei žmonos kapą“, – pasakojo kaimo gyventojai.
Vandens jėga mašinoms
Liutonių kaime vandens rato sukama kuliamoji tapo pavyzdžiu ir kitiems dvarams, nes nauda buvo akivaizdi – vanduo ją varė sparčiau, negu būtų įstengę arkliai. Be to, vandens energija buvo pigesnė, todėl nenuostabu, kad populiarumas augo. 1841 m. surašymo duomenimis, Lietuvoje jau veikė 532 vandens jėgainės.
Ant pastato sienų tebėra išlikusios žymės, kur kokia įranga buvo pritvirtinta. Kadangi statinys yra nelengvai pastebimoje vietoje – dauboje prie upės, senienų mėgėjai nėra ištampę senų krumpliaračių ir kitų detalių.
Dabartinė malūno savininkė Rita mielai įleidžia ekskursantus įspėjusi, kad statinys turi istorinę vertę, ir prašo atminimui neišsinešti nė vienos detalės. Šis statinys iki šiol tebevadinamas Akmeninių Strėvininkų vandens malūnu.
