Pirmuoju traukiniu iš Vilniaus į Sankt Peterburgą – per 19 valandų

Garvežio pamatyti susirinko minia smalsuolių, o vilniečių vardu atvykusiuosius pasveikino Vilniaus archeologijos draugijos pirmininkas grafas Eustachijus Tiškevičius.  

„Ponai, jūs matote Vilniaus gyventojus, džiaugsmingai susirinkusius pasveikinti pirmojo garvežio atvykimo į senąjį miestą. Vilniaus archeologijos draugija, su meile saugodama visus paminklus, liudijančius Lietuvos šlovę, savo kronikose pažymės šią dieną. Mes dėkingi jums, geležinkelio statytojai. Kai mus išskirs laikas ir erdvė, telieka jūsų atmintyje, kad gražiosios Vilijos krantuose mokame vertinti talentą, darbą, pažangą“, – iškilmingai tąsyk kalbėjo E.Tiškevičius.

Pramonės proveržis ir sparčiai tobulėjanti garo variklio technika netrukus leido pakeisti šimtmečius naudotus arklius. Pirmasis garvežys pasaulyje riedėti pradėjo 1825 m. ir netruko išplisti visoje Vakarų Europoje. Praėjus 35 metams nuo pirmojo garvežio atsiradimo pasaulyje geležinkelių istorija prasidėjo ir Lietuvoje.

 „Pirmieji garvežiai buvo perkami Anglijoje, Belgijoje ir Prancūzijoje. Tad tikėtina, kad būtent vienas tokių Europoje pagamintų garvežių atvyko ir į Vilnių“, – pasakojo geležinkelių istorijos ekspertė Vitalija Lapėnienė. Pirmasis garvežys su platforma atpuškavo virsdamas dūmų kamuoliais. Paskutinį kartą Bezdonių stotelėje papildytas vandens ir pakrautas malkų jis nesustodamas įveikė 37 km.

1857–1862 metais pagaminti garvežiai buvo dviejų cilindrų, G serijos ir 0–3–0 tipo. Jų darbinė masė buvo 30–32 tonos. Tiesa, nei nuotraukų, nei duomenų, kokio tikslaus modelio garvežys atvyko į Vilnių, nėra išlikę.

Į Vilnių atvykęs pirmasis garvežys dundėjo geležinkeliu, jungiančiu du didžiulius miestus – Sankt Peterburgą ir Varšuvą, o kartu ir Rusiją su Europa.

1859-ųjų gegužės 1-ąją imta tiesti geležinkelio atkarpą  Daugpilis–Vilnius–Lentvaris–Kaunas– Kybartai. Kaip pasakojo V. Lapėnienė, tiesti geležinkelį XIX amžiuje buvo juodas darbas.  Lietuvoje buvo sutelkta net 16 tūkst. darbuotojų.

„Reikėjo daug alinančio rankų darbo. Suorganizuoti tokius darbus buvo sunku. Nebuvo jokios technikos, žmonės dirbo pasinaudodami karučiais, kilnojo sunkius metalinius bėgius, pabėgius“ , – kalbėjo V.Lapėnienė.

Sprendimas tiesti geležinkelį buvo ir proveržis darbo sektoriuje. „Už geležinkelio tiesimą mokėta gana neblogai. Žinoma, užmokestis priklausė ir nuo darbo pobūdžio. Vos tik pradėjęs dirbti darbininkas gaudavo 20 rublių avansą. O tuo metu rublis turėjo nemažą perkamąją galią“, – pasakojo V.Lapėnienė.

Sparčiai besiplečiantis Vilniaus geležinkelio mazgas ir stotis XIX a. viduryje buvo didelis to laiko technikos laimėjimas, turėjęs didelę reikšmę Vilniaus miesto raidai. Geležinkelio tiesimas darė įtaką ir kitų miestų plėtrai. Kaimai tapo miestais, pavyzdžiui, Kaišiadorys, Naujoji Vilnia ir kt.

Tiesiant geležinkelius stambesnėse stotyse buvo kuriamos geležinkelininkų mokyklos. Įsteigtos pradinės mokyklos, atidaryti geležinkelininkų klubai. Drauge regione daugėjo ir žmonių. Kai geležinkelis buvo nutiestas, Vilniuje gyveno apie 52–53 tūkst. žmonių, vos po dešimtmečio – jau apie 150 tūkst.  

Tuo metu Vilnius buvo gubernijos centras, todėl čia buvo leista statyti pirmos klasės stotį. Pirmos, antros ir trečios klasių stoties keleivių rūmų salės turėjo bufetus. Vilnius tapo tranzito centru, čia krovininiai traukiniai buvo perskirstomi į Rytus ir į Vakarus, keleiviai taip pat buvo vežami įvairiomis kryptimis.

Nuo XIX a. 7-ojo dešimtmečio geležinkelio kelių skaičius plėtėsi dėl krovinių gausos, vėliau daugėjo ir keleivių.  Kaip rašoma istoriniuose šaltiniuose, kelionė iš Peterburgo į Vilnių trukdavo beveik 19 valandų, iš Vilniaus į Kauną – 2 val. 33 min.

„Tuo metu geležinkeliais daugiausia būdavo vežama mediena, anglys, žuvys, grūdai, netgi vynas. Tam buvo skirti specialūs vagonai. Beveik visose stotyse buvo įrengtos ledo prikrautos patalpos, skirtos greitai gendantiems produktams sandėliuoti“, – pasakojo muziejaus vadovė V.Lapėnienė.

Nors XIX amžiaus pabaigoje Berlyne „Siemens“ pristatė pirmąjį elektrinį keleivinį traukinį,  garvežiai visame pasaulyje iki pat Antrojo pasaulinio karo buvo pagrindinė traukos priemonė.

Tik XX a. viduryje išplito galingi dyzeliniai šilumvežiai. Nors garvežius Lietuvoje pradėta keisti dar 1949 metais, bėgiais jie riedėjo iki pat 1975 metų.

Šiuo metu Lietuvoje naudojami keleiviniai elektriniai ir krovininiai dyzeliniai traukiniai. Jie rieda geležinkeliu, kurio tinklo linijų ilgis apie 1700 km.