1939 m. spalio pradžioje Latvija, lygiai kaip ir Lietuva su Estija, pasirašė Maskvos joms primestą „tarpusavio pagalbos“ sutartį, pagal kurią į visų trijų Baltijos valstybių teritorijas įvestas karinis sovietų kontingentas.
Oficialiai spaudoje Raudonoji armija vadinta draugiška jėga, nors dažnas nujautė, kad tai pirmasis okupacijos žingsnis. 1940 m. birželį, kai jau buvo pasiruošta kitam sovietizavimo etapui, Kremlius ėmėsi ginkluotų provokacijų.
Birželio 15 d. naktį latviškoje Abrenėje (darb. Pytalovo raj., Rusija) NKVD kariuomenės padaliniai užpuolė kelis latvių pasienio postus. Enkavėdistai, matyt, tikėjosi užklupti pasieniečius miegančius, paimti juos į nelaisvę, o ryte paskelbti apie SSRS pusėje pagautus diversantus. Tai būtų puiki dingstis apkaltinti Latviją rengiant provokacijas.
Apie 2.30 val. nakties daugiau nei dvidešimt automatiniais ginklais apsiginklavusių sovietų smogikų įveikė Ludzos upę ir prisiartino prie Maslenkų užkardos trobos. Stengtasi sėlinti tyliai, bet latviai nemiegojo. Neprašytus svečius pastebėjo lauke budėję kariai Janis Macytis ir Pėteris Cimoška.
Pagalbos besišaukęs J.Macytis krito suvarpytas kulkų, priedangoje buvęs P.Cimoška atsišaudė, bet netrukus žuvo ir jis. Triukšmą išgirdo troboje tuo metu ilsėjęsi kiti du pasieniečiai, Valdis Grinvaldas ir Karlis Beizakas, o taip pat čia gyvenusi būrio vado Frydricho Purinio šeima. Paties Frydricho Purinio užkardoje tuo metu nebuvo. Jį pavadavo V.Grinvaldas.
Supratę, kad tylusis planas neišdegė, enkavėdistai puolė apšaudyti trobą, svaidyti į ją padegamąsias granatas. Telefono ryšys neveikė, tad su šautuvu rankose besigynęs V.Grinvaldas įsakė K.Beizakui šokti pro langą ir artimiausiai latvių užkardai pranešti apie užpuolimą. Nubėgo K. Beizakas netoli...
Vėliau jo kūne aptiktos ne tik kulkos, bet ir granatų skeveldros. Raudonieji budeliai nepasigailėjo net išsigelbėti bandžiusios F.Purinio žmonos Herminos ir keturiolikmečio sūnaus Voldemaro. Moteris buvo nušauta, o paauglys kitą dieną mirė nuo žaizdų. Iš liepsnojančio pastato vos ištrūkęs, troškių dūmų apsvaigintas V.Grinvaldas aklinoje tamsoje sugebėjo prasiveržti prie upės ir pateko į nelaisvę. Maslenkų pasienio užkardos troba sudegė iki pamatų.
Tą pačią naktį raudonieji smogikai užpuolė dar du netoliese esančius Abrėnės postus (beje, vieno iš jų puolimas nutrūko vos prasidėjęs – latviai iššovė signalinę raketą) ir kelis pasienio gyventojų namus. Sužeisti dar keli žmonės, bet mirčių pavyko išvengti. Iš viso birželio 15-osios naktį žuvo trys latvių pasieniečiai ir du civiliai. 37 žmonės (10 pasieniečių ir 27 civiliai), kaip įkaitai, išsivaryti į Rusiją. Kam enkavėdistams prisireikė įkaitų, ypač civilių, nepavykus „tyliai operacijai“, – nežinia.
Ryte Maslenkuose apsilankė Latvijos policijos bei prokuratūros darbuotojai, kariuomenės atstovai. Tamsoje pamesti enkavėdistų daiktai liudijo apie užpuolimą iš rytų pusės. Galima buvo įtarti, kad kulkų paragavo ir rusai, bet niekas negalėjo paaiškinti agresijos priežasties. O juk kaimyninės valstybės pasienio postų ataka faktiškai reiškia karo pradžią! Deja, tomis dienomis visos trys Baltijos šalys toliau laikėsi nuolaidžiavimo Kremliui politikos.
Tą pačią dieną SSRS užsienio reikalų ministras V.Molotovas Latvijos ambasadoriui Maskvoje F.Kociniui įteikė ultimatumą „dėl nedraugiško, prieš Sovietų Sąjungą nukreipto latvių, lietuvių ir estų suokalbio“. F.Kociniui prabilus apie postų užpuolimą, V.Molotovas numykė liepsiąs ištirti „šį atvejį“. Birželio 17 d. į Latviją įvestos papildomos sovietų kariuomenės pajėgos, o rugpjūčio pradžioje šalis „savanoriškai įsiliejo“ į SSRS.
Beveik visi į Rusiją išsivaryti Abrenės įkaitai namo sugrąžinti liepos 7 d. Trūko tik vieno, prie Maslenkų užkardos gyvenusio valstiečio Dmitrijaus Maslovo, kuris, kaip rusas, apkaltintas šnipinėjimu latviams ir 1942 m. sušaudytas.
Per stebuklą iš nelaisvės paleistas pasienietis V.Grinvaldas vėliau keršijo sovietams kovodamas vokiečių kariuomenės gretose, buvo ne kartą sunkiai sužeistas. Apsigyvenęs po karo JAV jis rūpinosi Maslenkų aukų atminimu, dalyvavo patriotinių organizacijų veikloje.
Apie įvykius latviškoje Abrenėje informacijos rusų kalba beveik nėra, o jei ir yra, tai pačių latvių iniciatyva išverstos publikacijos. Maskvai Maslenkų incidentas iki šiol tarsi neegzistuoja. Vieta, kuri įvyko klastingas užpuolimas, dabar Rusijos pusėje.
