XIII a. pradžioje Europa išgyveno neramius laikus ir buvo padalyta į daugybę nedidelių karalysčių, kunigaikštysčių ir baronysčių, kuriose feodalai valdė pagal kardo įstatymą. Visuomenė buvo padalyta į kastas ir paženklinta karų, svarbios žinios buvo išsilaikomos tik vienuolynuose.
Tuo metu šiaurrytinėje Europoje dalyje lietuvių kunigaikštis Daujotas pasirašė Lietuvos-Voluinės taikos sutartį, nors dar praeis dešimtmečiai, kol Mindaugas įkurs Lietuvos valstybę ir priims krikštą.
Tuo tarpu visai kitoje Europos pusėje situacija buvo daug dramatiškesnė, nes krikščioniškos karalystės – Vestgotų karalių palikuonys – kovojo už savo pačių išlikimą prieš musulmonų užkariautojus Pirėnų pusiasalyje, kuris kažkada buvo vakariausia Romos imperijos dalis. 1212 m. įvyko vadinamosios Rekonkistos lemtingiausia kova – Navas de Tolosa mūšis, kurio metu Krikščionių karaliai sutriuškino kalifą An-Nasirą. Po šios pergalės musulmonų dominavimas Europoje priartėjo prie pabaigos.
1218 m. Almochadų kariuomenei besitraukiant į Pirėnų pusiasalio pietus, Leono karalius Alfonsas IX įsteigė Salamankos universitetą – tai buvo pirmas kuklus žingsnis perkelti studijas iš katedrinių ir bažnytinių mokyklų į aukštesnį lygį.
Šis pirmasis Ispanijos universitetas vėliau turėjo didelės įtakos universitetų kūrimuisi visoje vėliau egzistavusioje Ispanijos imperijoje, ypač Amerikos žemyne. Salamankos universitete mokėsi nemažai garsių Europos humanistų, teisininkų, rašytojų ir eruditų.
Įdomu trumpai panagrinėti šio universiteto istoriją, apžvelgiant ilgą garsių dėstytojų ir studentų sąrašą, pradedant pirmosios ispanų kalbos gramatikos autoriumi Antonio de Nebrija (1441–1522) ar Meksikos užkariautoju Hernanu Cortes (1485–1547), kuris 2 metus Salamankoje studijavo teisę prieš savo kelionę į Ameriką ir galingos actekų imperijos užkariavimą.
Ypatingo paminėjimo nusipelno Francisco de Vitoria (1483–1546), kuris kartu su Hugo Grocio (1583–1645) laikomi tarptautinės teisės pradininkais. F.de Vitoria atvejis ypač įdomus, nes jam teko gyventi didžiojo Ispanijos imperijos plėtimosi ir užkariavimų laikotarpiu neseniai atrastame Amerikos žemyne.
Užkariavimai buvo vykdomi vis dar viduramžiškais metodais ir nepaisant naujų Ispanijos karališkosios valdžios įstatymų, turėjusių apsaugoti vietinius gyventojus, vyko daug pažeidimų. De Vitoria savo kūrinyje „De indis“ tvirtino, kad indėnai nėra žemesnės klasės žmonės ir turi tas pačias teises, kaip ir visi kiti, ir jie yra savo žemių ir turto savininkai.
XXI a. tai mums atrodo akivaizdu, tačiau XVI a. tai buvo labai revoliucinės idėjos. Francisco de Vitoria taip pat buvo vadinamosios Salamankos mokyklos pradininkas, kuriai priklauso garsūs teologai, teisininkai ir akademikai, kaip antai Melchoras Cano, Domingo Banezas, Domingo de Soto, Francisco Suarezas ar Hugo Grocio. Visiems jiems didelę įtaką padarė F. de Vitoria kūryba.
XVI a. pradžioje į Salamanką atvyko baskų kareivis, atsisakęs savo karinės praeities ir atsidavęs studijoms ir meditacijai. Jaunasis Ignacas Lojola vėliau mokėsi užsienyje, o dar vėliau įkūrė Jėzuitų ordiną, pasižymintį aiškia misionieriška ir ekumenine dvasia.
Praėjus keliems metams po jo mirties vienas jo pasekėjų, Jėzuitų ordino generolas Everardo Mercuriano išsiuntė jaunus I.Lojolos sekėjus atidaryti mokyklų ir universitetų Rytų Europoje. Tarp jų buvo ir jėzuitai Antonio Possevino, Valiganano, Mateo Ricci bei kiti. A.Possevino kartu su Petru Skarga ir su karaliaus Stepono Batoro pagalba 1579 m. įkūrė Vilniaus universitetą – seniausią universitetą Baltijos šalyse.
Grįžtant prie Salamankos universiteto pažymėtina, kad jame mokėsi ne tik iškilūs teisininkai ir teologai, kurie stengėsi įvesti tvarką ir humaniškumą pasaulyje, vis dar valdomame kardo. Šis universitetas buvo akademiniai namai ir daugybei garsių ispanų rašytojų.
Kalbant apie XVI a. galima būtų išskirti du svarbius poetus – Fray Luisa de Leóną (1527–1591) ir jo mokinį San Juaną de la Cruzą (1542–1591). Pirmasis garsus dėl savo ramybe dvelkiančios frazės „kaip sakėme vakar“, kuria kreipėsi į savo mokinius po buvimo inkvizicijos kalėjime. Antrasis garsus tuo, jog kartu su Šv.Terese Aviliete yra garsiausias ispanų mistikas. Beje, jo kūrinys „Tamsioji naktis“ išverstas į lietuvių kalbą ir buvo pristatytas šių metų „Knygų mugėje“.
Kiti žymūs žmonės, studijavę Salamankos universitete – poetai Luisas de Góngora ir Calderónas de la Barca, Olivaresas, grafas-kunigaištis (karaliaus Pilypo IV ministras pirmininkas), kardinolas Mazarino (XVII a. Prancūzijos ministras pirmininkas). Žvelgiant į modernius laikus ten mokėsi būsimasis Ispanijos ministras pirmininkas perėjimo į demokratiją laikotarpiu Adolfo Suarezas ir legendinis Madrido meras Enrique Tierno.
Būtų neteisinga pabaigti šią trumpą seniausio Ispanijos universiteto apžvalgą ir nepaminėti jo iškiliausio rektoriaus rašytojo Miguelio de Unamuno (1864–1936). Įdomu, jog šis baskų rašytojas konkuravo užimti Graikų filologijos katedros vedėjo pareigas su kitu rašytoju irgi iš vadinamosios 98-ųjų kartos Angelu Ganivet. Pastarasis būtent 1898 metais, nuo kurių ir kilo šios kartos pavadinimas, nusižudė Rygoje, kur dirbo Ispanijos konsulu – jis įšoko į Dauguvą.
M.de Unanumo buvo labai gerbiamas to laikmečio Baltijos šalių ispanų filologų (dalis jo darbų išversti į lietuvių kalbą), jis taip pat buvo garsaus latvių rašytojo ir filosofo Konstantino Raudive, kuris irgi studijavo Salamankoje, draugas. M.de Unanumo niekada nebus pamirštas Ispanijoje dėl savo pasipriešinimo perversmo generolui Millanui-Astray Ispanijos civilinio karo pradžioje 1936 m., kai po generolo karą remiančios kalbos ištarė istorinę frazę „Laimėsit, bet neįtikinsit“.
Raštas, humanizmas, žinios, susirėmė daugybę kartų su kardu, karu ir barbarizmu. Tai buvo nuolatinė seniausio Ispanijos universiteto kova aštuonis jo egzistavimo amžius.
Bernardo Lópezas yra Ispanijos Karalystės ambasados Lietuvoje Kultūrinių reikalų patikėtinis
