Lietuvoje kariavęs kaizerio karys aprašė ir utėlių naikinimo krosnį

„Rusai neima daugiau belaisvių, tik negailestingai šaudo. Tai barbariška, prieštarauja bet kokioms žmogaus teisėms, bet rusas pats šias teises pažeidė ir privalo susitaikyti su pasekmėmis. Tai turi netrukus liautis“ – 1915 metais dienoraštyje parašė Iveras Henningsenas. 

Rusų kariai, pametę šautuvus, bėga nuo vokiečių.<br>Leidėjų nuotr.
Rusų kariai, pametę šautuvus, bėga nuo vokiečių.<br>Leidėjų nuotr.
Iveras Henningsenas, jefreitorius, landšturmo karys, 60-osios Atsargos sanitarinės kuopos kapralų dalinio vadas. Atsargos korpusas, 80-oji Atsargos divizija, fotografuota 1915 m. <br>Iš Henningsenų šeimos archyvo.
Iveras Henningsenas, jefreitorius, landšturmo karys, 60-osios Atsargos sanitarinės kuopos kapralų dalinio vadas. Atsargos korpusas, 80-oji Atsargos divizija, fotografuota 1915 m. <br>Iš Henningsenų šeimos archyvo.
Žemės aplink Dubysą iš rusų pozicijos. 1915 m. birželio 25 d., Rakava. X – sudegę namai, XX – utėlių naikinimo krosnis.“<br>Iš Henningsenų šeimos archyvo.
Žemės aplink Dubysą iš rusų pozicijos. 1915 m. birželio 25 d., Rakava. X – sudegę namai, XX – utėlių naikinimo krosnis.“<br>Iš Henningsenų šeimos archyvo.
Kūdikio laidotuvės. 1915 m. liepos 6 d.<br>Iš Henningsenų šeimos archyvo.
Kūdikio laidotuvės. 1915 m. liepos 6 d.<br>Iš Henningsenų šeimos archyvo.
Prie Raseinių komendantūros susirinkę gyventojai. Pirmojo pasaulinio karo laikų vokiškas atvirukas.<br>Leidėjų nuotr.
Prie Raseinių komendantūros susirinkę gyventojai. Pirmojo pasaulinio karo laikų vokiškas atvirukas.<br>Leidėjų nuotr.
Daugiau nuotraukų (6)

Lrytas.lt

Aug 13, 2017, 10:02 AM, atnaujinta Aug 15, 2017, 11:51 AM

Jis kovojo Didžiajame 1914–1918 m. kare Vokietijos kaizerio kariuomenės gretose ir nemažai laiko praleido Lietuvos teritorijoje. Kai ką kareivio dienoraščiuose aprašytas Lietuvos gyvenimas gali nustebinti ar net šokiruoti. Jo dienoraščių knygą „Kaizerio kareivis Lietuvoje: Ivero Henningseno laiškai ir piešiniai“ neseniai išleido leidykla „Briedis“.

Pateikiame kelias ištraukas iš šios knygos.

* * *

1915 m. liepos 3–4 d. laiškas

Rakava

Taip, tikras karas, sužinojome, ką jis reiškia, belieka stebėtis, kaip jis vykdomas. Viskas turi savo vietą. Beje, „Grenzpost“ pateikia gerų Dubysos slėnio, Marijampolės ir kt. mūšių aprašymų. Paskaitę susidarysite puikų miniatiūrinį paveikslą apie tai, kur esame ir ką veikiame. Dabar ramybė, kol baigsis žygis į priekį, ir ką? Vėl ridenamas kauliukas, užverda kova, kad ir kokia būtų nelygi, velnio žaidimas prasideda. Kitaip šių žudynių nepavadinsi.

Rusas ėmėsi primityviausių priemonių, tokias jam įduoti galėjo tik velnias ir neviltis. Didesnės kovos metu šalia mūsų fronto pasidavė pirmieji apkasai, o kai jų atgauti išėjo mūsų kariai, dauguma jauni, entuziastingi vyrai, juos apibėrė rankinėmis granatomis ir apšaudė iš kulkosvaidžių, nuo žemės nušlavė beveik du batalionus. 

Kita vertus, rusai neima daugiau belaisvių, tik negailestingai šaudo. Tai barbariška, prieštarauja bet kokioms žmogaus teisėms, bet rusas pats šias teises pažeidė ir privalo susitaikyti su pasekmėmis. Tai turi netrukus liautis.

1915 m. liepos 5 d. laiškas

Rakava

O dabar, mielieji, šiek tiek aprašysiu dieną prie utėlių naikinimo krosnies. Tik negalvokite, kad, prižiūrėdamas darbus, pats nieko nenoriu imtis. Žinoma, užsiimu piešimu, ieškau sviedinių žiedų ir pan. Atkeliavome ten 7 valandą. Krosnis jau įšilusi. Karininko ir 8 vyrų komanda vis dar guli namie, iš kur ir siunčiu vakarykštį atviruką. 

Netrukus pasirodė pirmi daliniai po šimtą vyrų. Prieina po dešimt ir kabina drabužius ant ilgo strypo. Šalia krosnies įrengtas nuotakas iš Dubysos į didelį baseiną su tekančiu vandeniu. Visa tai gerai paslėpta miške, bet saulės pakanka. Tuo metu drabužius nuo strypų sukabiname ant kablių iki 50 laipsnių sausu oru įkaitintoje krosnyje. Po ketvirčio valandos maudynės baigtos, o drabužiai išimami iš krosnies, iškratomi ir išmušami, utėlių lavonai krinta nuo jų kaip maži juodi pūkeliai. 

Visas šis procesas vyksta Adomo kostiumais, po atviru dangumi, nuostabios gamtos apsuptyje. O tada ir vėl į kelią, taip ir praeina diena. Krosnies prižiūrėtojai keičiasi kas dvi valandas. Ji taip pastatyta, kad ugnis dega aplinkui ir tada keliauja į kaminą, todėl ją galima kūrenti nuolat palaikant pastovią temperatūrą.

Pokštai, kurių prisigalvojame, čionykštis humoras yra unikalus, laimingi tie, kurie galiausiai šį žygdarbį užbaigia. Deja, vos kelioms dienoms, tada ir vėl ta pačia liga susergi. Utėlės – visos Rusijos epidemija. (...)

1915 m. liepos 6 d. laiškas

Rakava

Šiandien lankėmės prie utėlių naikinimo krosnies ir tęsėme namo statybą. Kaip matote atviruke, vietą išrinkome šalia apgriuvusių kapinių, kur ir taip nuostabų kraštovaizdį papuošė koplyčia. Apanglijusios sijos ir mūro likučiai, o tarp jų išsilydęs varpų – iš viso keturių – ir lentelių metalas primena apie griaunančią karo ranką. Iš didelio kryžiaus ir gražiosios įėjimo arkos telikusios anglys.

Dirbame sau šalia kapinių mūro, juokiamės, pokštaujame, tik staiga išgirstame monotonišką raudą, o miško takeliu pamatome artėjančią laidotuvių procesiją. Visų akys bemat nukrypo ton pusėn, pamatę skurdų, bet retai matomą vaizdą, iškart surimtėjome. Prie mūsų prisijungė ir tuo metu pro šalį jojęs karininkas. Karininkas nusiėmė kepurę, mes pasekėme jo pavyzdžiu. Procesija stabtelėjo, bet pamatę, jog vokiečių barbarai blogų kėslų neturi, jie labai susijaudino. Mes ir patys neslėpėme gailesčio jiems ir jų vargams.

Prie įėjimo mažą kūdikio karstelį nešantis vyras padavė jį motinai. Pats, greičiausiai tėvas (visi buvo apie 30 m.), perėmė iš jos kastuvą. Iš paskos nusekė 12–14 moterų ir vaikų palyda nuolat kalbėdama rožinį. Giesmė nutilo. Mes prisijungėme prie palydos. Vietą pasirinko už kario kapo, vyras ėmė kasti duobę. Moterys, tvarkingos, gražios, tik skurdžiai apsirengusios, basomis kojomis, padėjo karstą po medžiu ir nuėmė dangtį. Motina, lydima kitų, priėjusi peržegnojo lavoną. Stebėjome ceremoniją. Kūdikėliui tebuvo 3–4 mėnesiai.

Jai pasibaigus, dangtį vėl užvėrė. Priėjusi prie karininko motina pabučiavo jam ranką ir padėkojo, kad nesame barbarai, o jis laužyta rusų kalba atsakė, jog esame krikščionys ir norime tik gero, dėl karo kalti nesame. Kapas jau baigtas kasti, moteris karstą perdavė tėvui, kuris, sukalbėjęs maldą, atidavė jį žemei. Tada prasidėjo kitas ritualas. 

Tėvas klūpėdamas nuleido karstą į kapą, motina klūpėjo galvūgalyje. Tada jis atsistojęs užbėrė ant karsto tris saujas žemės, jo pavyzdžiu pasekė motina ir visa palyda. Procesija sugiedojo dar vieną monotonišką giesmę. Užkasus kapą, motina ant jo uždėjo šakų ir gėlių vainiką, ir ceremonija baigėsi. Kai jau rengėmės eiti, motina, paėmusi tris rožes nuo vaiko kapo, uždėjo ant kareivio kapo, o tėvas, beje, tvirtai sudėtas rusas, priėjęs prie karininko peržegnojo jam krūtinę. Karininkas, sėdęs ant žirgo, nujojo. 

Mes ir vėl sustojome prie išėjimo, jie kažką sumurmėjo, greičiausiai palaiminimą, ir nuėjo. Net šiame prasčiokiškame skurde slypėjo kažkas kvapą gniaužiančiai gilaus, kažkas, kas net mums, palaidojusiems tiek likimo draugų, paliko neišdildomą įspūdį. Tada ir nusprendėme užsitarnauti gyventojų pasitikėjimą, o ne priešinimąsi. (...)

1915 m. liepos 19 d. laiškas

Rakava

Mieloji Paukštele, taigi, vertėjo pačiam nuvykti į Raseinius, iškart siuntiniai atsirado. Tikriausiai buvo pasimetę, bet štai atvažiavau pats jų pasiimti. Gavau du, vienas su dešra, kitas su sūriu ir paštetu. Mano atsargos davinys išnaudotas, o kadangi ruošiamės eiti arčiau fronto, ne pro šalį pasiruošti. Du gabalai pašteto, sūrio gabalas nuo praėjusio karto ir arbata jau guli supakuoti, suvartosiu tik ypatingu atveju. 

Mus kaip įmanoma išmokė apsisaugoti. Atsargų bazė įrengta atokiau, už aštuonių mylių, tad turbūt ir patys suprantate, kokia kritiška situacija. Bet išsiversime, turbūt girdėjote, vėl triumfavome. Tik to nepakanka, reikia daugiau. Hindenburgas suvarys juos visus į karo lauką.

Pirmiausia, širdele, ačiū už siuntinius. Laiškų nebuvo, turbūt ateis vakare. Nekantraujame sužinoti, kuo visa tai baigsis. Visi tikisi, kad šįkart tai jau pabaiga. Taip ir atrodo.

Šiandien ir vėl lijo, galiu likti namie. P.Meieris už valandos kelio nuo mūsų, bet jo nesusitikome. Kallas matė jį vieškelyje pravažiuojantį automobiliu. Raseiniai visi užimti kariuomenės. Vėl veikia visos parduotuvės. Nusipirkau 20 kvietinės duonos kepalų, tai buvo visiems džiaugsmo, sušlamštė kaip delikatesą. Nors jie mažučiai, 20 kapeikų už vienetą, tai yra 25 pfenigai. Pats pasilikau tik vieną. Pinigus iš Raseinių išsiųsiu tik 22 dieną. Tikrą apiplėšimą surengėme pakeliui, nusipirkome 300 kiaušinių po 3 pfenigus už vienetą. Taip čia veikia žydai: valstiečiai gauna 3 pfenigus, o jie ima 12–14 pfenigų. Po pusvalandžio visus kiaušinius pardavėme po 4 pfenigus už vienetą. Kitaip juk turėtume nuostolių, kai kurie pasirodė sudužę, kiti supuvę.

O dabar nedidelė išvyka į Raseinius pašto vežimu! Norėjau važiuoti dviračiu, tik nepavyko gauti. Turime tris, bet visų prireikė tarnyboje. Dviratis tikras rusiškas, be spyruoklių, ratai ne visai apvalūs, vairas sukiojasi į visas pasaulio puses. Du vežimo arklius vadelioja niurzgantis panža, vienam arkliui tikrai daugiau kaip 20 metų. Įgula: kapralas Nissenas, Sonderborgas, jefreitorius Nilsenas, Tonderis, eilinis Aug. Kochas (vadinamas „linksmuoju Kochu“) ir skulptorius Henningsenas, puiki kompanija. 

Be mūsų, vežimas prikimštas įvairiausio šlamšto. Dardame negrįstais keliais, vežimas girgžda per visus sąnarius, o ką jau kalbėti apie draugiškus atodūsius ties kiekvienu šoktelėjimu per akmenį. Keliai visiškai išdarkyti į frontą gabenamos sunkiosios artilerijos. Šitaip po dviejų valandų nenutrūkstamo juoko ir pokštų, per vežimo kraštus tabaluojančiomis kojomis, su vadeliotoju, niurzgančiu ir keikiančiu savo oželius, gerai išsikratę atvykome į Raseinius ir nusipirkome sodos vandens. Alaus niekas nepilsto, tik arbata, kava, limonadas.

O tada į dideliame svirne įrengtą paštą. O Viešpatie švenčiausias, erzelynė didžiausia, kaip turguje. Patikėjome užduotį Nissenui, jis pasiutęs kaip mėsininko šuo, tai kartais išeina į naudą. Kiti patraukėme į miestą apsipirkti. Gavau savo dažų, bet ne dažų parduotuvėje, o ūkinėse prekėse, ten pat prekiaujama ir sviestu, džemu, dėvėtais drabužiais, cigarais, limonadu, arbata, raugintais agurkais, silke, duona, sena geležimi ir t. t. Viskas viename, lyg Jeruzalės griuvėsiuose. „Gott den gerechte! Sara helfa mir.“ (Dievas teisingas! Sara, padėk man. – red. past.). Šiame chaose plūkiasi Sarų dukterys ir Moišių sūnūs, visi viename purviname ūkyje. (...)

1915 m. liepos 20–21 d. dienoraštis

Liepos 20-ąją, 4 valandą ryto, išaušo diena žygiuoti paskui rusą. Įvyko mūšis, pasistatėme palapines, bet nieko nenutiko.

Liepos 21 dieną atvykome į Agelaičius, kuriuos palikome prieš septynias savaites, tą lemtingąją naktį keldamiesi per Dubysą. Varge, koks vaizdas, kaimelyje nė vieno sveiko mūro. Viskas kulkų suvarpyta, vien dvokiančios gyvulių dvėsenos ir gerai įmitę krankliai. Daugiau nieko.

1915 m. liepos 21 d. laiškas

Pikčiūnai

Ir vėl mūsų Dubysa, prieš akis verda kova, kartkartėm netoliese sprogsta sviedinys. Nelikę nė namo, viskas sulyginta su žeme, štai koks vaizdas. Slėnyje taip gražiai vešėję javų laukai išrausti apkasų, o likučiai ištrypti. Baisiai gaila, bet rusas prisiekė, kad mes atėję nei šiaudo, nei pastato, nei gyvos būtybės nerastume. Na, ir tegul, diena iš dienos neapykanta šiam nesuvokiamam priešui stiprėja. 

Vakar vakare rusui traukiantis, suskaičiavome 6–7 dideles gaisravietes. Sodyba, kurioje paskutinį kartą rinkome savo sužeistuosius (turite jos piešinį), taip pat sulyginta su žeme. Savo pačių žemę jie verčia žvyro kapu – veltui, kol galime gauti maisto iš Vokietijos, nors ir mažai, išgyvensime ir esame patenkinti. Atsitraukti nebegalime, tik į priekį. Jei tik į savo rankas perimtume bėgius, dėl kurių dabar verda kova, didžioji dalis būtų laimėta. Tada turėtume tiesioginį ryšį su Vokietija, ir vieną sekmadienį atvažiuočiau jūsų aplankyti.

Vakarykštė diena, kurios taip ilgai laukėme, nieko neatnešė. Kovai iš tiesų dar neužvirus, rusas dingo. Dabar tenka jį persekioti, vakar atsitraukė 16 kilometrų. Lipame jam ant kulnų, turime jį apsupti ir sučiupti. Kas iš tiesų vakar įvyko, dar tiksliai nežinome. Turėjome tik 40 lengvai sužeistų, jie pasakojo, kad, pamatę mūsų sviedinius, rusai puolė bėgti. Šiandien frontas monotoniškai ūžia, taip visą naktį.

* * *

Kaizerio kareivis Lietuvoje: Ivero Henningseno laiškai ir piešiniai. Sud. Kaj Henningsen, Lars N. Henningsen, Martin Bo Nørregård. Iš danų kalbos vertė Aurelija Bivainytė. – Vilnius: Briedis [2017]. – 296 p.: iliustr.

Leidykla „Briedis“ pradėjo leisti naują knygų seriją „I pasaulinis karas“ ir pristatė pirmąją šios serijos knygą „Kaizerio kareivis Lietuvoje: Ivero Henningseno laiškai ir piešiniai“.   Po 1864 m. įsiplieskusio ginkluoto vokiečių-danų konflikto Haderslevas – gimtasis Ivero Henningseno miestas – pateko į Prūsijos sudėtį, todėl Didžiajame 1914–1918 m. kare Vokietijos kaizerio kariuomenės gretose buvo priversti kovoti keliasdešimt tūkstančių etninių danų. 

Savanoriu į kariuomenę stojęs I. Henningsenas priskirtas 60-ajai sanitarinei atsargos kuopai. Į šiuos pagalbinius dalinius dažniausia rinkti brandaus amžiaus rezervistai, kurie sekė paskui mūšiuose besikaunančią kariuomenę ir rūpinosi sužeistaisiais.

Įspūdžius iš žygių jis kruopščiai fiksavo į namus siųstuose laiškuose. Juose sanitarinės kuopos kareivis ne tik šiltai bendrauja su žmona ir vaikais, bet ir vaizdžiai aprašo tai, ką pamatė, pridėdamas paties pieštų piešinių. Per beveik metus trukusią tarnybą Rytų fronte I. Henningsenas lankėsi tuo metu Rusijos imperijai priklausančios Lietuvos miestuose ir kaimuose, stebėjo jų gyventojus, matė vietos papročius, vertino gyvenimo būdą. Marijampolė, Vilkaviškis, Raseiniai, Zarasai, buvusių savininkų paliktos dvarvietės, valstiečių kaimeliai ir Dubysos pakrantės...  

Lietuva, kariuomenės sanitaro akimis, – tolimas, ne itin „civilizuotas“, bet vaizdingas, nuostabios gamtos, upėmis bei miškais turtingas Rytų kraštas. Valstiečiai čia „tamsūs“ ir „netvarkingi“, tačiau labai religingi, sunkias gyvenimo sąlygas pakeliantys, gausias šeimas turintys žmonės. Prieš skaitytoją atsiveria mažai kam pažįstama Pirmojo pasaulinio karo negandų krečiama Lietuva. Dažnai visai ne tokia, kokią esame įpratę įsivaizduoti...

Kai ką I. Henningseno aprašymai gali šokiruoti ar net papiktini, bet vargu ar galima XX a. pradžios kareivį, kuris civiliame gyvenime buvo paprastas dažytojas, kaltinti tyčia rašius netiesą. Taip, I. Henningseno laiškuose daug netikslumų: lietuvių jis neskiria nuo lenkų ir rusų, nekvaršina sau galvos aprašomo krašto istorijos klausimais, religinės ir tautinės padėties ypatumais, tačiau tai vakariečio požiūris iš šalies. 

Tai, kad Pirmojo pasaulinio karo dalyvio laiškai buvo išleisti knyga – Ivero vaikaičio Kajaus nuopelnas. 2006 m. į Lietuvą atvykęs danas surengė ekspediciją, stengdamasis aplankyti visas senelio laiškuose aprašytas vietas.   Knyga „Kaizerio kareivis Lietuvoje: Ivero Henningseno laiškai ir piešiniai“ pirmą kartą išleista Danijoje ir susilaukė nemažo dėmesio. Šį dokumentinį, istorinį šaltinį dabar turi galimybę perskaityti ir lietuvių skaitytojai bei pamatyti, kokia buvo Lietuva Pirmojo pasaulinio karo metais baigiantis šimtametei carinės Rusijos okupacijai. 

 

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.