Lukiškių aikštėje myriop buvo pasmerkti ir kariškiai, ir kunigai Biografijos. 1863–1864 metų sukilėlių būrio vado Z.Mineikos anūkas G.Papandreou tapo Graikijos premjeru

Jau neabejojama, kad neseniai Gedimino kalne Vilniuje rasti palaikai – 1863–1864 metais Lukiškių aikštėje sušaudytų arba pakartų sukilimo dalyvių.  Kas buvo tie žmonės?

 Kryžius sukilėlių egzekucijos vietoje Lukiškių aikšteje.<br> Wikipedia nuotr.
 Kryžius sukilėlių egzekucijos vietoje Lukiškių aikšteje.<br> Wikipedia nuotr.
 Kryžius ir paminklinė lenta sukilėlių egzekucijos vietoje Lukiškių aikštėje.<br> Wikipedia nuotr.
 Kryžius ir paminklinė lenta sukilėlių egzekucijos vietoje Lukiškių aikštėje.<br> Wikipedia nuotr.
Vieni iškiliausių sukilimo prieš Rusijos carinę imperiją vadų buvo (iš kairės) K.Kalinauskas, Z.Sierakauskas ir B.Kolyška. Visi jie nužudyti Vilniuje.
Vieni iškiliausių sukilimo prieš Rusijos carinę imperiją vadų buvo (iš kairės) K.Kalinauskas, Z.Sierakauskas ir B.Kolyška. Visi jie nužudyti Vilniuje.
V.Herasimčykas: „Man norėtųsi, kad Lietuvos valdžia pasiūlytų Baltarusijai perlaidoti K.Kalinausko palaikus.“
V.Herasimčykas: „Man norėtųsi, kad Lietuvos valdžia pasiūlytų Baltarusijai perlaidoti K.Kalinausko palaikus.“
Gedimino kalnas atvėrė paslaptis. <br> T.Bauro nuotr.
Gedimino kalnas atvėrė paslaptis. <br> T.Bauro nuotr.
Gedimino kalnas atvėrė paslaptis. <br> T.Bauro nuotr.
Gedimino kalnas atvėrė paslaptis. <br> T.Bauro nuotr.
Gedimino kalnas atvėrė paslaptis. <br> T.Bauro nuotr.
Gedimino kalnas atvėrė paslaptis. <br> T.Bauro nuotr.
Gedimino kalnas atvėrė paslaptis. <br> T.Bauro nuotr.
Gedimino kalnas atvėrė paslaptis. <br> T.Bauro nuotr.
Gedimino kalnas atvėrė paslaptis. <br> T.Bauro nuotr.
Gedimino kalnas atvėrė paslaptis. <br> T.Bauro nuotr.
Minint 1863-ųjų metų sukilimo 150-metį.<br> lrs.lt nuotr.
Minint 1863-ųjų metų sukilimo 150-metį.<br> lrs.lt nuotr.
Minint 1863-ųjų metų sukilimo 150-metį.<br> lrs.lt nuotr.
Minint 1863-ųjų metų sukilimo 150-metį.<br> lrs.lt nuotr.
Minint 1863-ųjų metų sukilimo 150-metį.<br> lrs.lt nuotr.
Minint 1863-ųjų metų sukilimo 150-metį.<br> lrs.lt nuotr.
Daugiau nuotraukų (12)

Dalia Gudavičiūtė („Lietuvos rytas“)

Aug 28, 2017, 10:39 PM

– Kaip buvo susiję tie žmonės, kurių palaikai daugiau nei prieš pusantro šimto metų buvo užkasti Gedimino kalne ir užpilti kalkėmis?  – „Lietuvos rytas“ paklausė Baltarusijos istoriko 30-mečio Vasilio Herasimčyko, parašiusio daugiau kaip šimtą straipsnių apie sukilimą prieš Rusijos imperiją.

– Be abejo, jie tarpusavyje buvo susiję.  Bet Vilniaus provincijos sukilimo komitetas buvo slapta organizacija ir turėjo piramidės struktūrą, jos nariai vieni kitų nepažinojo.

Pirmosios mirties bausmės Vilniuje 1863 metų gegužės 22–24 dienomis rodo, jog Rusijos valdžia siekė įbauginti gyventojus.  Visi trys sušaudytieji buvo iš Lydos apskrities.

Pirmąjį Lukiškių aikštėje sušaudė Želudoko bažnyčios kunigą vikarą 25-erių Stanislovą Išorą – už tai, kad jis bažnyčioje perskaitė sukilėlių manifestą ir platino sukilėlių laikraštį „Mužyckaja prauda“.

Beje, iš pradžių už manifesto skaitymą Želudoko bažnyčioje nuteisė visai kitą žmogų, bet S.Išora savanoriškai pasidavė valdžiai.

Tų įvykių liudininkas rašė, kad tą rytą, kai turėjo sušaudyti kunigą, Lukiškių aikštė buvo pilnutėlė.  Kareivių apsuptas S.Išora išdidžiai apžvelgė minią, ramiai išklausė nuosprendį ir garsiai pasakė: „Kas teisus – ne mums spręsti.  Tai nuspręs tik tas, prieš kurį mes visi lygūs.  Kaip malonės prašau neužrišti man akių, kad galėčiau žvelgti mirčiai į akis.“

Po to priėjo prie stulpo, persižegnojo ir ištarė:  „Aš pasiruošęs.“

Kareiviai šovė, kunigas parkrito, iškart buvo užkastas į šalia iškastą duobę, pasigirdo būgnų dundėjimas, per kapą pražygiavo kariai.

– Ar vilniečiai ką nors žinojo apie sukilėlius iš Lydos apskrities?

– Daugeliu atvejų nežinojo.  Tuo metu sukilimas buvo tik prasidėjęs.

Pirmieji trys sušaudyti žmonės – kunigas S.Išora, kunigas Raimundas Zemackis ir bajoras Albertas Liaskovičius, nubausti už valstiečių kurstymą prisidėti prie sukilimo, greičiausiai buvo palaidoti ant Trijų Kryžių kalno.

Pirmasis palaidotas ant Gedimino kalno, matyt, buvo vienas garsiausių sukilėlių būrio vadų Boleslovas Kolyška.  Jis buvo pakartas du kartus.

Kelių tūkstančių susirinkusiųjų akivaizdoje (tądien lijo, todėl žmonių susirinko nedaug) jis apdrabstė karininkus purvu.  B.Kolyška nelaukė, kol budelis pasuks rankeną, ir pats šoko nuo pakylos.  Bet virvė nutrūko!  Pagal nerašytus įstatymus tokiems žmonėms dovanodavo gyvybę.

Bet su B.Kolyška buvo kitaip.  Pasakojama, kad jį čia pat pasmaugė budelis ir pakabino ant virvės.  Pagal kitą versiją – jis buvo dar kartą pakartas.

Budelis atvykdavo kiekvieną kartą vis kitas.  Tiksliai nežinau, bet Baltarusijoje nuolat trūkdavo budelio, kartais net bausmę atidėdavo. Žmonės nenorėjo būti budeliais.

Kariamus žmones apvilkdavo marškiniais, panašiais į tuos, kuriuos vėliau naudodavo bepročiams tramdyti surišant rankas už nugaros.  Su tokiais ir rasti palaikai Gedimino kalne.

– Koks buvo nužudytųjų Lukiškių aikštėje vaidmuo sukilime?

– Daugelis nubaustų mirties bausme Vilniuje buvo slaptos organizacijos nariai, kurie vykdė policininkų funkciją.

Sukilėliai turėjo savo policiją.  Slūgstant sukilimui, kai daugelis nuo jo nusisuko ir pradėjo teikti informaciją prieš savo draugus ir bendražygius, sukilėlių policija juos baudė ir taip baugino kitus.  Kiti veikė kaip žvalgai.

– Kokio išsilavinimo buvo nužudytieji?

– Šeši nužudytieji buvo baigę Maskvos ar Peterburgo universitetus.

Nemažai sukilėlių baigė Peterburgo miško mokyklą, ten rengė eigulius profesionalus.  Ją baigė Henrikas Makoveckis iš Mogiliovo gubernijos, kuris buvo sušaudytas Vilniuje.  Beje, jis draugavo su Valerijumi Vrublevskiu, 1863 metų vasarą vadovavusiu sukilėliams Baltarusijos teritorijoje.

Vėliau V.Vrublevskis buvo Karlo Marxo ir Friedricho Engelso draugas, Paryžiaus komunos ginkluotųjų pajėgų vadas 1871 metais.

Zigmantas Sierakauskas buvo baigęs Peterburgo universitetą, jo žmonos brolis Titas Dalevskis – Maskvos universitetą.

B.Kolyša buvo baigęs Maskvos universitetą ir Genujos karo mokyklą, kur buvo rengiami būsimo Abiejų Tautų Respublikos sukilimo vadai.

Italijos suvienijimo kare Giuseppe Garibaldi pulkuose dalyvavo daug jaunuolių iš Lenkijos, Baltarusijos, Lietuvos ir Ukrainos.

Genujoje buvo įkurta karo mokykla, kur buvo rengiami kadrai kovoti buvusios Abiejų Tautų Respublikos tautų sukilime prieš Rusijos imperijos valdžią.

– Ar šiais laikais tai nebūtų pavadinta teroristų rengimo centru?

– Taip nevadinčiau – ten rengė karinius kadrus.  Bet tais laikais tai irgi buvo vertinama griežtai, kaip ir dabar.  Buvo akivaizdu, kad studentai kovos su kitos šalies valdžia, tik tikslai buvo kiti. Europa buvo vertinama kaip vieni bendri namai ir Rusija – dalis tų namų.

Konstantinas Kalinauskas, Z.Sierakauskas ir B.Kolyška kovojo ir paaukojo gyvybę už Europą, kad visos tautos joje gyventų kaip lygios.

– Bet jų tikslai buvo atkurti Abiejų Tautų Respubliką?

– Taip, bet jie Abiejų Tautų Respubliką suprato kaip tautų federaciją. Jie suvokė, kad yra lietuviai, baltarusiai, ukrainiečiai.

K.Kalinauskas net leido laikraštį baltarusių kalba (tai pirmasis baltarusių laikraštis).  Jis gynė valstiečių interesus, todėl jį net vadino „chamu“, „audėjo sūnumi“.  K.Kalinausko tėvas buvo dvarininkas, turėjo nedidelį audimo fabrikėlį.

Lietuvos ir Baltarusijos teritoriją K.Kalinauskas vadino Lietuvos Didžiaja Kunigaikštyste.

– Kas iš nužudytųjų suvokė save kaip lietuvius?

– Manau, dauguma tų, kurie buvo nužudyti Lukiškių aikštėje, laikė save buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojais.  Lenkai net juos vadino „lietuviškais separatistais“.

– O kiek iš nužudytų Lukiškių aikštėje ir galbūt palaidotų Gedimino kalne  baltarusiai laiko savo tautos didvyriais?

– Visi jie yra mūsų bendri didvyriai – Lietuvos ir Baltarusijos. Z.Sierakauską dar galima laikyti ir Ukrainos didvyriu – jis gimė Volynėje, dabartinėje Ukrainos teritorijoje.

Tačiau, mano manymu, didvyrių nereikėtų dalytis.

– Kokio luomo buvo nužudytieji?

– 16 iš 21 buvo bajorai (tarp jų 2 kunigai).  Dauguma iš sukilėlių policijos buvo miestiečiai, broliai Revkovskiai buvo šlėktos, bet dirbo staliais.  Jokūbas Čechanovičius iš Vilniaus pavieto, sargybos bataliono eilinis, greičiausiai buvo valstietis, paimtas į rekrūtus.

Dauguma nužudytųjų – katalikai.  Išskyrus 27-erių Vilniaus gubernijos dvarininką Vladislovą Nikoliajų, Narvos pėstininkų pulko poručiką, kuris buvo liuteronas.  Jis net reikalavo tai nurodyti apklausos protokoluose.

Mečislovas Dormanovskis buvo Prūsijos valdinys.  Jis buvo pakartas kaip Lenkijos nacionalinės vyriausybės vietininkas Vilniuje.

– Kaip tos bausmės atrodė Europos kontekte?

– XIX amžiaus septintasis dešimtmetis – tai išsilaisvinimo judėjimų metas.  Tuo metu JAV vyko pilietinis karas, Italijos suvienijimo karas, prasidėjo karas Vokietijoje.

Tačiau italus palaikė Prancūzija.  To paties buvo tikimasi ir pas mus, bet Prancūzijai neužteko nei pinigų, nei resursų.  Be to, Rusijos imperija mokėjo malšinti sukilimus.

Bausmės įvairiose valstybėse skyrėsi.  Visoje Baltarusijos ir Lietuvos teritorijoje buvo pakarta 80 žmonių iš 177, nubaustų mirties bausmėmis. Dauguma jų buvo dvarininkai.  Vakariečių požiūriu, kartuvės buvo žiauru.

Kariškius tais laikais mirties bausme bausdavo kitaip.  Pasmerktiesiems nuplėšdavo antpečius, virš galvos sulaužydavo kardą, pririšdavo prie stulpo ir sušaudydavo.  Bet Vilniuje tokios bausmės nebuvo taikomos.

Beje, kariškis Z.Sierakauskas rengė Rusijos imperijai dokumentus, uždraudžiančius kariuomenėje fizines bausmes.  Dokumentas turėjo pradėti galioti 1864 balandį ir tą pačią dieną Z.Sierakauskui turėjo būti suteiktas pulkininko laipsnis.  O jį pakorė kaip valstybės nusikaltėlį.

– Ar niekas nebandė vaduoti laukiančių mirties bausmės?

– Z.Sierakauską bandė vaduoti.  Buvo net parengtas pabėgimas, bet jis atsisakė.  Buvo sužeistas ir suprato, kad pabėgęs sukels pavojų daugeliui žmonių.

Jam, sunkiai sužeistam, per egzekuciją buvo sunku eiti, jį vedė. Pasklido gandai, kad jis silpnos dvasios.  Kai budelis vilko marškinius, palietė žaizdą, Z.Sierakauskas iš skausmo suriko.

Po egzekucijos žmonės išsiskirstė prislėgti – jie pamanė, kad vienas sukilimo vadų  išsigando mirties.  Jie įsivaizdavo, kad vadas turi mirti visai kitaip.

K.Kalinauskas irgi galėjo ne kartą pabėgti, atsisakydavo.  Daugelis pabėgo, o jis liko.

Nors iš pradžių jo pavardės vilniečiai nebuvo girdėję, pasklido gandai, kad sukilimas tęsis tol, kol gyvas „Lietuvos karalius“.  Esą jis ketina pavasarį iš naujo pradėti karą.  Tai patvirtina ne vienas amžininkas savo atsiminimuose.

K.Kalinauską išdavė Vitoldas Parfenovičius, 19 metų Kijevo universiteto studentas.  V.Parfenovičių pagavo, o žandarmas Losevas jį palaužė psichologiškai.  Pirmiausia uždarė į nuteistojo mirties bausme kamerą.

Po to Losevas ėmė kalbėti apie studento laukiantį gyvenimą.  Tuomet V.Parfenovičius išdavė K.Kalinausko slapyvardį, adresą ir net sukilėlių slaptažodį.  Jis skambėjo taip:  „Ką tu myli?“  „Myliu Baltarusiją“. „Tai abipusiai“.

– Daugelis sukilėlių emigravo.  Kodėl to nepadarė Vilniuje nužudytieji?

– Daugumą jų suspėjo suimti.  Bet kai kurie, tokie kaip B.Kolyška, Z.Sierakauskas, V.Nikoliajus, tikriausiai galėjo išvengti suėmimo. Tačiau jie buvo kariškiai, kurie buvo įsitikinę, kad už savo tautos nepriklausomybę privalo kovoti iki galo.

Sunku pasakyti, kaip toliau būtų susiklostęs jų gyvenimas.

Tarp nuteistųjų mirties bausme Vilniuje buvo ir Zygmundas Mineika, vienas iš sukilėlių būrių vadų.  Jo motina sūnų išpirko už milžinišką tais laikais pinigų sumą – 9 tūkstančius rublių.

Mirties bausmė buvo pakeista tremtimi.  Iš tremties pabėgęs Z.Mineika išvyko į Prancūziją, vėliau – į Graikiją.  Jis laikomas vienu Gaikijos valstybės kūrėjų.  Jo anūkas Georgio Papandreou tapo šios valstybės premjeru.

– Ar palaidoti ant Gedimino kalno turėjo vaikų, palikuonių?  Su kuo reikėtų lyginti DNR tyrimus?

– Manyčiau, kai ką surasti įmanoma.  Tačiau kunigai vaikų neturėjo, be to, dauguma nužudytųjų buvo jauni, nespėję sukurti šeimos.

S.Išorai, B.Kolyšai buvo po 25 metus, A.Liaskovičiui – 23-ęji, Z.Sierakauskui – 36-eri.

Daugiausia tyrinėjau K.Kalinausko genealogiją.  Jo tėvas buvo vedęs du kartus, iš abiejų santuokų gimė 21 vaikas.

Man pavyko rasti, kad 1939 metais nemažai K.Kalinausko brolių ir seserų palikuonių gyveno Gardino srityje.

– Kaip, jūsų nuomone, reikėtų pasielgti su sukilėlių palaikais?

– Ne kaip istorikui, o kaip baltarusiui man norėtųsi, kad Lietuvos valdžia pasiūlytų Baltarusijai perlaidoti K.Kalinausko palaikus.  Tai būtų labai svarbu mūsų tautai.  Jis – mūsų nacionalinis didvyris, jo vardą nuo mažens žino kiekvienas baltarusis.

Bet kitų sukilėlių palaikai geriau liktų ant Gedimino kalno.  Jis taptų savotišku mūsų dviejų tautų bendros praeities simboliu. 

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.