Išgelbėtieji žydai: aštuonis žmones lietuvis slėpė devynių kvadratinių metrų ploto „vagone“

Nuošaliame Kauno Panemunės rajone, ant aukštos Nemuno pakriūtės kadaise stovėjo erdvus medinis namas su vidiniais laiptais. Jį susirentė Lietuvos kariuomenės savanoris, Šančių geležinkelio dirbtuvių stalius Jonas Paulavičius, karo metais už akių vadintas „žydų tėvu“. Namo palėpėje, rūsyje ir darže įrengtose keturiose slėptuvėse karo pabaigos laimingai sulaukė šešiolika žmonių, iš kurių dvylika buvo žydai. 

Daugelio neišgelbėtų žydų laukė kelionė į koncentracijos stovyklas.<br>„ViDA Press“ (Camera Press/CAF) nuotr.
Daugelio neišgelbėtų žydų laukė kelionė į koncentracijos stovyklas.<br>„ViDA Press“ (Camera Press/CAF) nuotr.
Net ir vaikų gyvenimas žydų getuose buvo siaubingas.
Net ir vaikų gyvenimas žydų getuose buvo siaubingas.
Net ir vaikų gyvenimas žydų getuose buvo siaubingas.<br>„ViDA Press“ nuotr.
Net ir vaikų gyvenimas žydų getuose buvo siaubingas.<br>„ViDA Press“ nuotr.
Net ir vaikų gyvenimas žydų getuose buvo siaubingas.<br>„ViDA Press“ nuotr.
Net ir vaikų gyvenimas žydų getuose buvo siaubingas.<br>„ViDA Press“ nuotr.
Knygos viršelis.
Knygos viršelis.
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

Sep 27, 2017, 2:02 PM, atnaujinta Sep 29, 2017, 2:48 PM

Tarp išgelbėtųjų pateko ir smuiku mokėjęs groti keturiolikmetis kaunietis Jochananas Fainas, darže iškastoje priešlėktuvinės gynybos duobėje slėpęsis kartu su rusu karo belaisviu ir žydu ortodoksu. Po karo jis kelis metus gyveno Paulavičių šeimoje, o 1947-aisiais, pasinaudojęs lenkų evakuacijos iš Lietuvos vajumi, pasiryžo nelegaliai palikti Stalino represijų apimtą tėvynę ir pasitraukti į Izraelį.

K.Fainas netrukus atvyks į Lietuvą. Jo knygos „Berniukas su smuiku“ pristatymo renginiai vyks Kaune ir Vilniuje.

Spalio 3 d. 16:00 val. Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje (S. Daukanto g. 25, Kaunas). Pristatyme dalyvaus autorius J.Fainas, VDU Filosofijos ir socialinės kritikos katedros prof. Robertas van Vorenas, VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas, politologas, prof. Šarūnas Liekis, knygos vertėjai Arvydas Sabonis ir Ina Preiskel. Renginio moderatorė – Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus valdybos pirmininkė Birutė Garbaravičienė.

Spalio 4 d. 17:30 val. Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje (Naugarduko g. 10/2, Vilnius). Dalyvaus autorius J. Fainas, vertėjai A. Sabonis ir I. Preiskel, literatūrologė Irena Veisaitė, VVGŽM Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo skyriaus vedėja Danutė Selčinskaja. Moderuos portalo Bernardinai.lt vyr. redaktorius, publicistas Donatas Puslys.

Spalio 5 d. 18:00 val. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje (J. Heifetzo salėje, Pylimo g. 4, Vilnius). Pristatyme dalyvaus autorius J. Fainas ir vertėjas A. Sabonis. Renginį moderuos prof. Leonidas Melnikas. 

Siūlome paskaityti ištrauką iš neseniai lietuvių kalba išleistų Jochanano Faino memuarų „Berniukas su smuiku“ (išleido leidykla „Kitos knygos“, vertė Ina Preiskel (Finkelšteinaitė) ir Arvydas Sabonis) ištrauką. 

Apie slėptuves ir žmones

Paulavičių valdose buvo trys slėptuvės, kurias gerai žinojau, nes jose gyvenau. Viena – po pomidorų lysvėmis, kita – duobėje su dvigubomis grindimis prie pat Vaidoto gatvės, ir trečia – palėpėje tarp kambario sienos ir šlaitinio stogo. 

Tačiau namuose dar buvo didžioji, pagrindinė slėptuvė, kurioje man neteko slėptis ir kurios paslaptį sužinojau tik praėjus daugeliui metų.

Nors po išlaisvinimo trejus metus gyvenau Panemunėje, iš pradžių pas Joną, paskui tėvų namuose, bet toje slėptuvėje nesilankiau nė karto, kaip kad nėjau ir į getą dar kartą visko pamatyti ar paieškoti tarp aprūkusių griuvėsių kokio nors daikto atminčiai, įrodymui ar paliudijimui.

Slopinimo mechanizmas, iracionalus vengimas sugrįžti į tas baisias vietas, noras viską ištrinti iš atminties – mano bėgimą nuo praeities galima paaiškinti visaip, bet metams bėgant prisiminimai vis sugrįždavo, iškildavo akyse kuo ryškiausiai. 

Kaskart, kai susitikdavome su likimo draugais, gavusiais prieglobstį Paulavičių namuose, – o tokių susitikimų buvo nemažai, – mes vis pasakodavome vieni kitiems, kas tada vyko, vis aptarinėdavome tai ir aptarinėdavome, todėl, manyčiau, galiu tikroviškai aprašyti didžiąją slėptuvę. 

Slėptuvė buvo devynių kvadratinių metrų ploto, forma panaši į traukinio vagoną. Jonas, kaip jau minėjau, dirbo geležinkelio dirbtuvėse, todėl statybos planą paėmė „gatavą“ – 4,5 metro ilgio ir 2 metrų pločio miegamojo vagono. 

Išilgai vienos sienos dviem aukštais buvo įrengti keturi gultai. Tarp gultų ir priešingos sienos buvo paliktas siauras tarpas. Slėptuvės gale užuolaida buvo atitvertas mažas kampelis – tualetui. Sienos ir lubos buvo iškaltos lentomis, lubos paremtos mediniais statramsčiais. Iš pasakojimų žinau, kad slėptuvėje buvo įtaisytas ventiliacijos vamzdis, kuris savo paskirties gerai neatliko, bet ne visi ten slėpęsi tai prisiminė.

Toje duobėje gyveno ir tylomis kentėdami išgyveno žmonės. Pirmieji – Lena ir Icchakas Šamesai, jų sūnus Šimalė ir Lenos motina – slėpėsi ten penkis mėnesius, nuo 1944 metų kovo pradžios iki liepos pabaigos. Keturi žmonės po žeme, susigrūdę, be jokios galimybės pajudėti daugiau nei keturis metrus, bet vis dėlto prabangoje, palyginti su tuo, kas jų laukė ateityje.

Suaugusieji Šamesų šeimos nariai atvyko paskubomis, nes, kaip jau pasakojau, jų vaikas nesugebėjo apsiprasti, ir Jonui teko kuo greičiau atvesti jam tėvus. Jų namuose gete liko daiktų, kurių bėgant buvo neįmanoma pasiimti. 

Namus prižiūrėjo Aaronas Neimarkas ir jo žmona Mania, Šamesų giminaitė. Neimarkas paimdavo vieną ar kitą daiktą iš Šamesų buto, išnešdavo iš geto ir perduodavo Jonui, kuris sutartu laiku ateidavo į Neimarko darbo vietą. Šitaip Neimarkas tapo Jono ryšininku ir pasiuntiniu ieškant tinkamų kandidatų pagal jo pasirinktus kriterijus. 

Neimarkas surado mane, Ippus, padėjo užmegzti pirmuosius ryšius tarp mūsų ir Jono. Aaronas Neimarkas labai patiko Jonui ir buvo natūralus kandidatas į slėptuvę, nes, kaip inžinierius, ir pats atitiko kriterijus. 

Mano atsiradimas Jono namuose neapsunkino gyvenančiųjų slėptuvėje, nes aš buvau slepiamas kitur, ir niekas, išskyrus Paulavičius, nežinojo apie mano egzistavimą. Tačiau atvykus Ippams, slėptuvės gyventojų sąlygos pasikeitė. O kai prisidėjo Mania ir Aaronas, devynių kvadratinių metrų patalpoje jau grūdosi aštuoni žmonės. Aprašau jų gyvenimą atminčiai tų, kurių jau nebėra, ir gyvųjų prašomas.

Tačiau pirmiausia – kaip jie pabėgo iš geto. 

Pabėgti nebuvo itin sunku. Didžioji problema buvo – kur bėgti. Priešiškumo jūroje rasti žmogų, kuris rizikuotų gelbėti persekiojamą žydą.

Daktaro Chaimo Ippo pabėgimo būdas tapo pavyzdžiu kitiems. Ippas išėjo iš geto su viena iš brigadų, kurios kasdien būdavo varomos į darbus už jo ribų, dažniausiai į Aleksoto aerodromą, kur dirbo tūkstančiai žmonių. Bėgliams reikėdavo įsimaišyti į brigadą, kurios darbininkai jau būdavo suskaičiuoti ir surašyti. Tai buvo įmanoma tik brigadininkui žinant ir bendradarbiaujant. 

Pažintys ir ryšiai, žmonių tarpusavio parama ir solidarumas padėdavo bėgliams susirasti tinkamą brigadą. Taip pasielgė ir Chaimas Ippas. Kai brigada atvyko į darbo vietą, jis, nutaikęs akimirką, įsimaišė tarp lietuvių, atėjusių mainyti maisto į daiktus. 

Kaip buvo sutarta, Jonas tą dieną sukiojosi tarp prekeivių. Po kurio laiko prekeiviai ėmė skirstytis, ir Jonas galvos linktelėjimu davė ženklą Chaimui sekti paskui jį. Šitaip prasidėjo kupinas pavojų žygis. Jonas ėjo pirmas, jam įkandin, per atstumą, – Chaimas. Galiausiai, po kelių valandų kelio, daktaras Ippas atsidūrė po žeme. Lygiai taip pat vienas po kito atvyko jo žmona Tania Ipp, Mania ir Aaronas Neimarkai. Mania prisimena, kad tai buvo 1944 metų gegužės mėnesį.

Aštuoni žmonės devynių metrų plote. Jie miegojo po du ant siaurų ir kietų, šiaudais išklotų gultų, girdėdami vieni kitų – tiek gulinčių šalia, tiek atokiau – kvėpavimą. Baisios naktys, ilgos kaip amžinybė, be nuovokos, kada išaušta diena. Duobėje, tamsoje naktis neturėjo nei pradžios, nei pabaigos. 

Kartais jie įžiebdavo mažą elektros lemputę, bet, atlikę būtiniausius reikalus, skubėdavo ją išjungti. Karštis slėptuvėje buvo nepakeliamas, o lemputės skleidžiama šiluma dar prie to prisidėdavo. Jie pusnuogiai sėdėdavo ant gultų šluostydamiesi prakaitą drėgnu skuduru. Jų žaizdos degte degė, utėlės siurbė jų kraują ir varė juos iš proto. Ir tai truko dienų dienas, savaičių savaites. 

Chaimo Ippo būklė buvo pati blogiausia. Infekcinė egzema sekino jo jėgas. Jis buvo visiškai prislėgtas. Kalbėjo apie beprasmybę, apie savo greitą mirtį, apie injekciją, užbaigsiančią jo gyvenimą. Nuodų jis turėjo pasiruošęs. 

Užuolaida atskirtame tualeto kampe stovėjo kibiras, kuriuo jie naudojosi paeiliui. Koks pažeminimas... Kaip sutrypti žmogiškojo orumo likučiai... Ar žmogus turi mokėti bet kokią kainą už galimybę išgyventi? Ten pat, už užuolaidos, stovėjo ir kibiras su vandeniu veidui ir kūnui praustis. Nusiprausti simboliškai, šiek tiek sušlapinti kūną, bent trumpam jį atvėsinti.

Tačiau būdavo akimirkų, kai jų širdyse atgydavo viltis. Tai įvykdavo, kai ateidavo Jonas. Jie laukdavo jo, kaip laukiama išganymo. Jis pasirodydavo pas juos tik vėlai vakare, nes mažiausia klaida, net ir menkiausias neatsargumas būtų visus pasmerkęs mirčiai. 

Jeigu ateitų dieną, aiškino jis, gali atsitikti taip, kad užsuks kaimynas, paklaus: „Kur Jonas?“, namiškiai atsakys: „Jo nėra namie“, o kaimynas atšaus: „Kaip nėra, juk ką tik jį mačiau!“ Baisu net pagalvoti, kalbėjo Jonas, kuo tai galėtų baigtis. 

Taigi jis ateidavo prieš pat naktį: išklausyti ir atsakyti, padrąsinti ir paremti. Jis suprato, kaip jie kenčia. Šio žmogaus gyvenimiška išmintimi buvo galima žavėtis. Jo apsilankymų ritualas visuomet būdavo vienodas. Pirmiausia išpilti išmatų kibirą, jį išplauti ir sugrąžinti į vietą (slėptuvės gyventojai buvo įpratę išsituštinti prieš pat Jonui ateinant). 

Tada išnešti purvino vandens kibirą ir įpilti švaraus. Visą tą laiką, kuris reikalingas šiems veiksmams atlikti, slėptuvės dangtis likdavo praviras, ir į vidų atsklisdavo šiek tiek vėsumos. Žmonės traukdavo į plaučius šviežio oro, kvėpuodami kuo giliau, tarsi būtų buvę įmanoma sukaupti jo atsargų tvankioms nakties valandoms.

Paskui Jonas kalbėdavosi su jais. Prisėdęs ant gulto pasakodavo, drąsindavo ir atsakinėdavo į klausimus, kartais net nespėjus jų užduoti. Taip, maisto mažai, jis tai žino, bet jo sunku gauti. Jo trūksta visiems, visi dabar alkani. 

„Tas nedidelis kiekis, kurį gaunat, palaikys jums gyvybę. Jūs juk nenaudojat energijos. Turit išsilaikyti dar truputį, nes frontas jau artėja, Raudonoji armija juos muša. Naktimis girdėti artilerijos kanonada.“ Šitaip Jonas kėlė jiems dvasią. 

Artilerijos kanonada jiems buvo kaip saulėtekio pranašas. Žodžiai „Raudonoji armija“ turėjo ne tik tiesioginę prasmę – sovietų kariuomenės pavadinimą. Tai buvo didingi žodžiai, didvyriškumo simbolis, žavėjimosi objektas. Lietuviams Raudonoji armija buvo užkariautoja, okupantė, bet mums, kuriuos tiek daug lietuvių išdavė ir žudė, – mums tai buvo armija išvaduotoja. 

Jonas suprato, kaip svarbu padrąsinti ir užjausti tūnančius slėptuvėje. Jis atnešė žemėlapį, pakabino jį ant sienos priešais gultus ir įjungęs lemputę smeigtukais žymėdavo jame artėjančią fronto liniją. Žodžiai stiprino dvasią, o smeigtukai, kurie kasdien vis atsidurdavo kitur, patvirtindavo tuos žodžius. 

Kiekvienas žemėlapyje smeigiamas smeigtukas buvo tarsi peilio dūris į Trečiojo reicho kūną. Visi slėptuvėje tikėjo, kad išvadavimo diena anksčiau ar vėliau išauš. Tai dienai Jonas paruošė raudoną vėliavą ir paslėpė po gultais. Atnešė ne tik vėliavą, bet ir šautuvą, nors visi vylėsi, kad juo pasinaudoti neteks.

Iš pradžių, kai fronto linija buvo dar toli, valgyti jie gaudavo triskart per dieną – minimaliai, kad pakaktų išgyventi. Tuo metu vienintelis rūpestis buvo, kad niekas nepastebėtų, jog Paulavičiai kažkam nešioja valgyti. 

Bet juo ilgiau truko karas, juo labiau trūko maisto. O kai priartėjo frontas, kai mūšiai vyko jau čia pat, maisto beveik nebeliko. Kartais dėl padėties aplinkui Paulavičiai net negalėdavo atnešti į slėptuvę to trupučio, kurį turėdavo. Tokiu atveju duodavo duonos kepalą ir ąsotį su netikra kava – visai dienai. Ir žmonės tiesiog badmiriavo.

Įprastomis dienomis pusryčiams būdavo nuleidžiama duonos ir dar šio to: uogienės arba sūrio, kartais kiaušinių, bet dažniausiai lašinių bei ko nors atsigerti. Pietums jie gaudavo vieną patiekalą: tirštos perlinių kruopų sriubos su keliais gabaliukais mėsos ir bulvių arba kuo nors pagardintos pieniškos naminių makaronų sriubos. Vakarienė būdavo panaši į pusryčius. 

Ateidamas širdingai pasikalbėti Jonas atsinešdavo ąsotį kavos. Sriuba ir jos tirštumas buvo fronto įvykių indikatorius. Paskutinėmis karo savaitėmis tiršta sriuba dingo, ją pakeitė karštas vanduo su plaukiojančiais neaiškios kilmės gumulais. 

Kaip jie sėdėdavo ir valgydavo, kokiais indais naudodavosi, kaip juos mazgodavo, kaip rūpindavosi minimalia švara sausakimšoje slėptuvėje – viso šito aš neaprašinėju, nes nepatyriau savo kailiu, todėl palieku skaitytojo vaizduotei. 

Kaip juos paveikė nuolatinis buvimas kartu, amžina trintis, kančios, kurias bendras likimas jiems skyrė? Ar atsirado perskyra tarp silpnųjų ir stipriųjų? Kas vyravo – sutarmė ar diktatas?

Nebuvo jokių barnių. Niekas niekam dėl nieko nepriekaištavo ir nesistengė nieko pakeisti. Bendras likimas ir nepakeliamos gyvenimo sąlygos vertė slėpti širdyje nuoskaudas, kentėti tylomis. Kai ateis išsvajota laisvė ir kiekvienas patrauks savais keliais – tuomet viskas bus išsakyta, bet kartu ir atleista.

Šamesai atsidūrė čia dėl savo vaiko, o ne pagal Jono sugalvotą gelbėjimo planą. Kaip jau minėjau, iš pradžių jie kreipėsi į savo kaimyną siūlydami pinigų ar vertingų daiktų už sūnaus išgelbėjimą. Gali būti, kad buvo žadama konkreti suma, – šito aš nežinau. 

Kai tas kaimynas suvedė Šamesus su Jonu, jie pateikė tą patį finansinį pasiūlymą. O kai pasikeitė aplinkybės, kai Jonas sutiko priimti visus šeimos narius, suma padidėjo. Po karo, kalbantis apie anas dienas, Jonas neslėpė mokėjimo fakto. Jis aiškino neprašęs didesnės sumos, negu reikėjo jiems išmaitinti.

Šamesų versija kitokia. Anot jų, jie sumokėję Jonui daugiau, negu reikėjo maistui, o skirtumas neva buvo mokestis už patį gelbėjimą. Maža to, jie teigė savo pinigais išlaikę kitus. Tai nebuvo tiesiai suformuluota, bet, pasak kitų išgelbėtųjų, pasireiškė tarp kitko ištartomis frazėmis ir ypač jų elgesiu bei pastangomis diktuoti savo tvarką.

Šamesai pirmieji apsigyveno slėptuvėje ir du mėnesius buvo ten vieni. Per tą laiką, matyt, ir įsišaknijo suvokimas, kad slėptuvė su keturiais gultais – po gultą kiekvienam – yra jų. Tačiau Jonas mąstė kitaip. Jam rūpėjo išgelbėti kuo daugiau žydų inteligentų. 

Tad netrukus slėptuvėje vienas po kito atsirado Tania ir Chaimas Ippai, Mania ir Aaronas Neimarkai. Akivaizdu, kad naujų žmonių atėjimas smarkiai sumažino gyvenamąjį plotą. Dabar visi turėjo miegoti poromis – po du kiekviename gulte – ir kvėpuoti troškiu, slogiu oru. 

Būtent senieji slėptuvės gyventojai nusprendė, kad naujokams teks viršutiniai gultai. Tai buvo valdžios demonstravimas ir „stažu“ grįstų teisių gynimas. Jų valdingumas pasireiškė ir skirstant valgį. Kaskart, kai kas nors iš Paulavičių atnešdavo maisto, Šamesai priimdavo jį iš jų rankų ir padalindavo slėptuvės gyventojams. Jie raikydavo duoną ir pilstydavo sriubą.

Tuo metu pas Paulavičius slėpėsi devyni žmonės: aštuoni slėptuvėje ir šios knygos autorius. Be to, dviem rusams belaisviams buvo pažadėtas prieglobstis, kai ateis laikas. Tačiau net ir vienuolikos žmonių gelbėjimu Jonas nepasitenkino. 

Priglaudęs slėptuvėje Aaroną Neimarką, Jonas užmezgė ryšį su gete kalinčiu daktaru Grinbergu ir jo žmona; jie irgi turėjo ateiti pas Paulavičius. Sužinojusi apie tai Mania ėmė maldauti Joną, kad kartu su jais priimtų ir gete likusią jos motiną. Jonas sutiko. Taigi turėjo atvykti dar trys žmonės. 

Jau buvo susitarta dėl pabėgimo laiko ir jų atgabenimo pas Paulavičius, bet reikalai susikomplikavo, ir tas planas žlugo. Jonas nenuleido rankų. Jis toliau veikė, vargo, rizikavo ir galiausiai paskyrė kitą datą. Tačiau atvykęs į sutartą vietą bėglių nerado. 

Gelbėjimo operacija pavėlavo, nes prasidėjo geto likvidavimas. Tas trejetas niekaip negalėjo iš ten ištrūkti. Jonas grįžo labai nusiminęs. O naktį atėjęs į slėptuvę papasakojo apie šią nesėkmę. Taip Šamesai sužinojo apie jo planą atvesti dar tris žmones.

Šamesų nepasitenkinimas buvo toks didelis, kad Lena nusprendė jį išsakyti. Jonui išlipus iš slėptuvės, ji nusekė jam iš paskos nepaisydama susitarimo, draudžiančio tai daryti, ir kalbėjosi su juo taip, kad pokalbio garsai pasiekė ir visų kitų ausis.

Užsiminusi, jog teisę būti slėptuvėje jos šeima gavo už pinigus, o ne per malonę, Lena pareikalavo, kad Jonas nevestų daugiau žmonių, nes jau dabar nuodingas oras smaugiąs čia esančiuosius ir jos mažylis sūnus bei motina to neatlaikysią. 

Gal jųdviejų pokalbis būtų pasibaigęs kitaip, jeigu Jonas būtų atskleidęs, kad jo namuose esama ir daugiau slėptuvių – ir kad ten, o ne didžiojoje slėptuvėje jis ketinąs slėpti naujus žmones. Tačiau toks atviravimas buvo neįmanomas žmogui, mokančiam saugoti savo paslaptis. Jonas atsakė, kad jam nereikalingas niekieno leidimas žmonėms gelbėti. Tas pokalbis paliko karčių nuosėdų, temdžiusių jo santykius su Šamesais net ir po išlaisvinimo.

Jono garbę žeidžiantys priekaištai, užuominos, neva jis siekęs piniginės naudos, veda mane iš proto.

Jeigu tai būtų buvusi tiesa, jis būtų nuosekliai laikęsis nuostatos „gelbėti už mokestį“: palikęs Šamesus vienus slėptuvėje ir išsiskyręs su jais rusams sugrįžus. Ir ką gi Jonas veikė su likusiais nuo Šamesų išlaikymo pinigais, jei toks likutis apskritai egzistavo? Jis vis vedė ir vedė į savo namus pasmerktuosius. Jis ėjo visur, kur į mirtį buvo varomi žmonės, kad surinktų bėglius ir juos paslėptų. 

Jono namuose rado prieglobstį šešiolika žmonių – dar dvylika prie keturių Šamesų, ir nė vienas jų neturėjo kuo susimokėti! Jis juos slėpė, maitino, rizikavo dėl jų. Nejaugi šitaip elgiasi gobšuolis? Maža to, po karo Jonas davė vienai išgelbėtajai didelę pinigų sumą, kad ji galėtų pabėgti iš Lietuvos. Ar šitaip elgiasi gobšuolis? Šitaip elgiasi pasaulio tautų teisuolis, ir Jonas tikrai buvo vienas tauriausių tarp jų.

Mano giminės, Pružanai ir Kronzonai, būtų galėję mokėti. Rizikuodami jie neatidavė savo brangenybių per turto akciją, bet žuvo baisia mirtimi savo namų rūsyje, nes nesutiko mūsų Jono, nei jokio kito Jono, kuriam būtų atidavę viską, ką turėjo, kad tik išsigelbėtų, kad tik išgyventų. Jie neturėjo kam sumokėti.

Per dešimtmečius, praėjusius nuo anų laikų, mintimis ne kartą grįždavau į tas dienas, į tą slėptuvę, pas tuos, kurie ten slėpėsi. Jų tarpusavio santykių tema, jų skirtingi požiūriai į Jono Paulavičiaus veiksmus nepaleidžia manęs, neduoda ramybės net dabar, kai rašau apie tai. Ar gali žmogiška logika lemti mūsų elgesį tokiomis nežmoniškomis aplinkybėmis? Ar apskritai įmanoma vertinti tokius dalykus atgaliniu protu?

Visi mes žinome, kaip turi elgtis idealus literatūrinis herojus. Jis privalo narsiai kautis savo teisingoje kovoje ir nepakliūti į nelaisvę; privalo atlaikyti bet kokį tardymą, bet kokius kankinimus ir neišduoti savo draugų; skęstant laivui privalo paskutinis lipti į gelbėjimosi valtį, o jeigu jis kapitonas – gal net nuskęsti kartu su laivu. 

Apie herojus prirašyta tiek ir tiek. Tačiau didvyrių ir herojų – vienetai, o visi kiti yra paprasti žmonės, trokštantys gyventi, kaip kad tie iš Jono slėptuvės. Atsidūrę nepakenčiamose sąlygose, jie nesipyko, tarp jų nebuvo akivaizdžios trinties, net sunkiomis ar silpnumo akimirkomis jie nekėlė vienas prieš kitą balso. 

Tik atgavę laisvę, prieš išsiskirstydami savais keliais, jie pareiškė savo nuomonę dėl motyvų, kuriais Jonas vadovavosi, ir garsiai išsakė tai, ką iki tol slėpė širdyje.

* * *

Berniukas su smuiku“ pasakoja neįpastą žydų gelbėjimo istoriją

„Ar tokie pasakojimai nepradeda kartotis? Vėl žydų berniukas su smuiku, vėl kareiviškų batų trinksėjimas, vėl mirtys ir sielvartas. Bet ši knyga mane sužavėjo, ji mane tiesiog užbūrė“, – rašė literatūros kritikas Johnas Jansenas van Galenas, kai Olandijoje pasirodė Jochanano Faino prisiminimų knygaBerniukas su smuiku“. Iš tikrųjų, gana įprastai pavadintoje knygoje slepiasi labai neįpasta žydų gelbėjimo istorija, kupina unikalios istoriografinės medžiagos.

Vokiečiams rengiantis likviduoti Kauno getą, lietuvis Jonas Paulavičius ėmėsi ieškoti gabaus smuikininko Jochanano Faino, ketindamas jį paslėpti savo namuose. Be šio keturiolikmečio,

Paulavičių šeima iš mirties gniaužtų tada ištraukė dar 15 žmonių: žydų, lietuvių, rusų. Šančių geležinkelio dirbtuvių stalius Jonas, Lietuvos kariuomenės savanoris, buvo apsisprendęs su nacizmu kovoti be ginklo – gelbėdamas žmones. Visų pirma planavo padėti žydų inteligentams, kad po karo kada nors atsikursianti Lietuvos žydų bendruomenė turėtų kuo daugiau išsilavinusių žmonių.   

1947-aisiais Jochananas Fainas nelegaliai perėjo sieną – jo laukė ilga kelionė į Izraelį. Tačiau jis iki šiol prisimena lietuviškų dainų ir atmintinai deklamuoja „Anykščių šilelį“. „Berniuką su smuiku“ parašė jau būdamas garbaus amžiaus, kai suvokė turįs palikti savo liudijimą.

Knyga skaitoma ne tik kaip įtraukiantis istorinių įvykių liudininko pasakojimas, bet ir kaip modernia susipinančių siužeto linijų technika parašytas romanas, kurio veiksmas prasideda karo įkarštyje ir per Kauno getą, slėptuves, vargus bei klajones atveda autorių į Izraelio žemę. 

Lietuvos skaitytojams ji unikali keliais aspektais. Visų pirma, J. Fainui pavyko išvengti trafaretinių gėrio ir blogio sankirtos klišių, kurios itin dažnai sutinkamos panašaus pobūdžio knygose. Žmonių gelbėtojai čia neherojizuojami, o žudikai – nedemonizuojami. Jo gebėjimas blaiviai, santūriai ir pasvertai stebėti žmogiškąsias tragedijas aiškiai pastebimas ir kuriant kontroversišką J. Paulavičiaus portretą.

Be to, šis leidinys itin vertingas istoriografiniu požiūriu. Autorius pasakoja ne tik apie 1941–1944 m. gyvenimą Kauno gete – tokių knygų turime ne vieną, bet ir apie 1944–1947 m. pokario miestą, o trečioji dalis apskritai unikali, nes autentiški pasakojimai apie žydų išvykimą iš Lietuvos po 1944-ųjų – didžiulė retenybė lietuvių literatūroje. 

Jochananas Fainas. Berniukas su smuiku. Vertė Ina Preiskel-Finkelšteinaitė ir Arvydas Sabonis. K.: Kitos knygos, 2017.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.