Atsimenu, S.Parulskis įžvelgė, kad visi mes, šiuolaikiniai žmonės, gyvename per ilgai, pridarydami daugybę rūpesčių savo palikuonims. Juk jei savo atvėsusias subines prie karsto dugno priglaustume kažkur ties keturiasdešimtmečiu, kartų kaita gal suspėtų pasivyti progreso smagračius. Be to, jauniesiems atlaisvintume savo butus, sąskaitas, postus, Jotvingių ir nacionalines premijas. Gal tada niekam neatrodytų, kad daugelis dalykų kartojasi vis iškreiptesnėmis pozomis.
Nei feisbuke, nei greičiausiai gūgle to nerasite, bet praėjusio amžiaus pabaigoje šalies literatūriniame pasaulyje buvo kilęs nemenkas sujudimas. Kultūrinėje spaudoje pasirodė straipsnių, prabilusių apie literatūros barų klaninę sistemą.
To, ką sunku būtų pavadinti diskusija, esmė buvo maždaug tokia: literatūrą valdo klanas, nuo kurio priklauso, kieno knyga bus liaupsinama, kam bus skiriama premija, kas taps savuoju ir ateityje galės spręsti, kokią knygą liaupsinti, kam skirti premiją ir ką priimti į savųjų gretas. Įdomu tai, kad tokias bangas tada kėlė tie, kurių pavardės šiandien mažai ką sako.
Praėjo kiek daugiau kaip dešimt metų ir 2011-aisiais pasirodė R.Čekuolytės „Chebriarchatas“. Bene didžiausia šio aštroko dokumentinio filmo, kritikuojančio kultūros politikos nebuvimą Lietuvoje, naujovė buvo ta, kad žodis „klanai“ virto kiek intymesniu žodžiu „chebros“.
Visa kita panašu: jeigu lietuvių menininkas nori kurti, jis turi tik dvi vieną už kitą blogesnes išeitis – įsitrinti į kurią nors menininkų chebrą arba emigruoti. Nenustebčiau, jei šio filmo dauguma neatsimenate.
Nepraėjo nė dešimt metų ir 2017-ųjų spalio 6 dieną „Poetiniame Druskininkų rudenyje“ būrys rašytojų ir kritikų surengė diskusiją „Moterys ir vyrai poezijoje: vaizduotės ribos“.
Kokia jos esmė? Literatūros pasaulio sistemos istoriniame pasakojime atsirado bene pats intymiausias žodis „seksizmas“.
Kitaip tariant, tas literatūros pasaulį valdančias grupuotes, nepatenkintųjų dabarties sistema manymu, jau turėtumėme vadinti seksistiniais klanais ar seksistinėmis chebromis, kurios puoselėja vyrų ir ignoruoja moterų kūrybą. Nes kitaip kodėl gi „Poetinio Druskininkų rudens“ pagrindinę Jotvingių premiją pelnė net 33 vyrai ir tik 2 moterys?
Klausydamasis minėtos diskusijos atsiminiau ne šį apdovanojimą pelniusias N.Miliauskaitę ir V.Daujotytę, o dvi Petronellas. Tiek P.Oortman, tiek P.Dunois gyveno XVII a. Amsterdame. Kol jų turtingi vyrai keliavo po pasaulį, pirko Rembrandto originalus, turkiškus kilimus ir kiniškus servizus, šios pasiturinčios moterys sėdėjo namie ir rūpinosi vadinamaisiais lėlių namais.
Lėlių namai – tokios nedidelės sekcijos stiklinėmis durimis. Kalbama, kad už joms skirtus pinigus anuomet buvo galima nusipirkti tikrą namą prie pagrindinių Amsterdamo kanalų. Kodėl tos sekcijos buvo tokios brangios? Jas sudarė lentynose išdėstytos tiksliai atkartotos miniatiūrinės kambarių – nuo miegamojo iki virtuvės – kopijos. Visą lėlių namų įrangą jos užsakydavo pas miniatiūrų meistrus.
Įsivaizduokite vingriais raštais išpuoštą sidabrinį ąsotį, kurį išlaikytumėte ant smiliaus pagalvėlės. Arba Rembrandto paveikslo kopiją, kuriai apžiūrėti prireiktų didinamojo stiklo. Viskas lyg ir tikra, bet kaip feisbuke.
Įdomiausia, kad jų galingieji vyrai ilgainiui tapo istorijos aukomis, kurių niekas neprisimena, o tas moteris galėtume pavadinti istorijos didvyrėmis, kurių išpuoselėti lėlių namai išliko iki šiol ir yra vienintelis patikimas šaltinis apie ano meto buitį.
Ar XVII amžiaus vyrų žaidimai su galia ir moterų žaidimai su lėlėmis susiję su šaltu seksu tarp lietuvių poetų chebrų? Nežinau, bet istorija dažnai būna klastinga ir negailestinga.
