Savižudybių skaičius Lietuvoje – didžiausias Europoje ir vienas didžiausių pasaulyje. 2015 metais šioje šalyje gyvybę sau atėmė apie 1000 žmonių: 100 tūkst. gyventojų teko apie 31 savižudybę – trigubai daugiau negu yra Europos vidurkis. Ir tai tik aisbergo viršūnė, nes bandymų nusižudyti buvo apie dešimt kartų daugiau. Taigi šimtai tūkstančių lietuvių tiesiogiai ar netiesiogiai susidūrė su savižudybėmis ir jų pasekmėmis.
Pasak vienos žymiausių šios srities specialisčių psichologijos profesorės Danutės Gailienės (65 m.), sovietmečiu tai buvo neliečiama tema, nes komunistinėje visuomenėje negalėjo būti nelaimingų žmonių. Tačiau paskelbus šalies nepriklausomybę, 1991-aisiais, tabu nebeliko, ir D.Gailienė ėmėsi darbo archyvuose. Iš surinktų statistinių duomenų ji sudarė Lietuvos XX amžiaus savižudybių diagramą.
Profesorės nubrėžta savižudybių kreivė rodo, jog amžiaus pradžioje šalis šiuo atžvilgiu nesiskyrė nuo kitų Europos kraštų. Ši kreivė ėmė kilti 1941-aisiais, po vokiečių okupacijos ir kilo toliau, šalį okupavus sovietų armijai 1944-aisiais. Perestroika savižudybes pristabdė, tačiau 10-ojo dešimtmečio viduryje kreivė vėl įsibėgėjo.
Tai tarsi žvilgsnis į žaizdotą lietuvių sielą. Tik 1918-aisiais ši šalis tapo nepriklausoma Respublika, bet jau netrukus patyrė diktatūrą. 1941-aisiais į Lietuvą įžygiavę vokiečiai pradėjo masines žudynes. Naciai sunaikino visą Vilniaus žydų bendruomenę – buvo nužudyta apie 200 tūkst. žmonių.
1944-aisiais šalį „išlaisvino“ rusai, kad netrukus imtųsi vietos elito valymo – komunistai trėmė į Sibirą stambius ūkininkus, akademikus, kitaminčius su šeimomis.
Kaip rodo savižudybių statistika, sovietmečio pabaiga įžiebė žmonėms viltį, tačiau radikali sistemų kaita, senojo politinio ir naujojo ūkio elito išnaudojimas vėl jas sužlugdė, - kreivė kilo toliau.
Anot psichologų, pasekmės priverstinės kolektyvizacijos, trėmimų, kalinimų ir kitų nusikaltimų, kurių aukomis tapo masė lietuvių, gali būti juntamos iš kartos į kartą. „Net nepatyrusiems savo kailiu šių nusikaltimų jie galėjo palikti sielos randus, o prisidėjus kitiems faktoriams, tokie randai gali palaužti. Manau, tai vyksta Lietuvoje“, - teigė D.Gailienė.
Jos kolega psichologas Paulius Skruibis (37 m.) savižudybes Lietuvoje aiškina žmonių skurdu, vienatve, neviltimi ir alkoholizmu. Beveik 30 nepriklausomybės metų žmonės laukia nesulaukia gerovės. Dauguma senolių skursta, o jaunimas palieka šalį.
Kankinasi tie, kurie nepajėgia prisitaikyti prie naujos ekonominės tikrovės ar yra per seni, kad susikurtų gyvenimą iš naujo. Dažniausiai Lietuvoje ranką prieš save pakelia vieniši, vyresnio amžiaus, nepasiturintys kaimo gyventojai.
Vis dėlto skurdas ir vargas nėra vienintelė savižudybių Lietuvoje priežastis.
„Jeigu taip būtų, skurdžiausios pasaulio šalys pirmautų pagal šiurpiąją statistiką. Tačiau taip nėra. Savižudybių skaičių lemia ir kiti faktoriai, pirmiausia – žmonių nenoras kalbėti apie savo problemas“, - aiškino P.Skruibis.
Psichinės kančios lietuviams tebėra tabu. Tai taip pat sąlygota istoriškai. Sovietmečiu psichiatrai kėlė baimę ir skepsį, - juk jų pacientais tapdavo ne tik ligoniai, bet ir sistemai pavojingi kitaminčiai, kuriuos neutralizuodavo medikamentais. Apskritai kitokie psichiatrų gydymo metodai buvo ir tebėra mažai taikomi, o šios sistemos reforma – vis dar siekiamybė.
Tačiau prošvaisčių atsiranda. Įsteigtas pagalbos telefonas „Jaunimo linija“, klubas gedintiems artimųjų, vykdomas projektas „Tyla žudo“ Kupiškyje, kurio dėka per trejus metus savižudybių skaičius čia sumažėjo perpus. Bandoma tylėjimo kultūrą pakeisti atvirumo kultūra.
Parengė Asta Andrikonytė
