„Pasaulio istorija išsinešti“ – penktoji A. von Schönburgo knyga, kurioje jis užsimojo įgyvendinti tai, kas neįmanoma – suspausti visą pasaulio istoriją į porą šimtų puslapių. Pateikiame šios knygos septintąjį skyrių.
* * *
„Apskritai, mašinų sukūrimas lėmė didesnį darbo pasidalijimą visuomenėje, supaprastino darbininkų darbą dirbtuvėse, sutelkė kapitalą ir suskaldė žmones.“ KARLAS MARXAS
Rašyti apie išradimus yra tiesiogine prasme šūdas. Norint rimtai prabilti apie svarbiausius techninius žmogaus pasiekimus, pirmiausia reikia aptarti virškinimą. Svarbiausias žmogaus laimėjimas, smarkiai pranokęs visus kitus, buvo ugnies suvaldymas. Dėl to ankstyvieji mūsų protėviai galėjo pereiti nuo termiškai neapdoroto maisto prie lengvai virškinamos mėsos.
Ilgainiui mūsų žarnos trumpėjo, virškinimui buvo skiriama vis mažiau laiko ir energijos, taigi mūsų smegenys turėjo daugiau galimybių vystytis. Jei nebūtume išmokę kūrenti ugnies, – graikų mitas apie Prometėją šiuo atžvilgiu labai taiklus, – nieku gyvu nebūtume tapę, kuo tapome. Tiksliai nežinoma, kada tai nutiko, bet maždaug prieš 300 000 metų ugnis daug kur jau buvo kasdienybė.
Pirmiausia ji turbūt pradėta naudoti dabartinėje pietų Prancūzijoje, juk prancūzai mėgsta valgyti šiltą maistą. Tai gerokai pastūmėjo žmoniją į priekį. Ankstesnė didelė naujovė – ietis, skirta apsiginti nuo laukinių žvėrių, – atsirado mažiausiai prieš 100 000 metų.
Suvaldžius ugnį ginklai tapo reikalingi ne tik apsiginti nuo laukinių žvėrių, bet ir jiems medžioti. Atsirado peilių ir dar įmantresnių įnagių. Nuo maždaug 30 000 m. pr. Kr. naujovių buvo vis daugiau: atsirado lankas ir strėlės, galingi ginklai, po 2 000 metų – lempa, puodas ir žvejybos tinklas.
Nuo maždaug 10 000 m. pr. Kr., po žemdirbystės revoliucijos, išradimų skaičius ėmė sparčiai augti, naujovės sekė viena paskui kitą; plūgo (apie 4500 m. pr. Kr.), rato (apie 4000 m. pr. Kr.) ir jungo (apie 3500 m. pr. Kr.) atradimus skyrė vos keli šimtmečiai. Laikotarpiai tarp reikšmingų technologinių virsmų vis trumpėjo. Pažangos ritmą galime įsivaizduoti kaip garsinį signalą, kai kiekvieną reikšmingą technologinę pažangą žymi garsinis signalas.
Iš pradžių pauzės tarp garsų yra be galo ilgos, bet ilgainiui vis trumpėja, signalai dažnėja. Panašu į automobilio parkavimo daviklio pypsėjimą, tik nusitęsusį per milijonus metų. Kas milijoną metų po pyptelėjimą, paskui kas 500 000, kas 10 000 metų, kas 1 000, kas 100 metų ir taip toliau, kol pauzių beveik nebeliko: garo mašina – 1769 m., mechaninės audimo staklės – 1786 m., galvaninė baterija – 1799-aisiais.
Galiausiai signalas tampa stakkato: kompiuteris – 1941 m., atominis reaktorius – 1942 metais. Kada nors garsinis signalas visai nenutils. Amerikiečiai intelektualai šiuo metu karštai diskutuoja, ką tai galėtų reikšti. Pagal populiarią teoriją, tą akimirką prasidės vadinamasis technologinis singuliariškumas.
„Google“ dirbantis filosofas Ray Kurzweilas (oficialiai jis vadinamas techniniu direktoriumi), tuo tvirtai įsitikinęs. Jo manymu, technologinio singuliariškumo akimirką mus aplenks mašinos. Nebe mes valdysime technologijas, o jos valdys mus. Kurzweilas tvirtina apskaičiavęs, kad ištiso garsinio signalo sulauksime 2050-aisiais. Nuo to laiko egzistuos dirbtinis intelektas, gebantis pats kurti naują superintelektą, o šis kurs dar pranašesnį superintelektą.
Silicio slėnyje bene daugiausia investicijų pritraukianti tyrimų sritis yra kompiuterinės programos, gebančios pačios mokytis ir be nurodymų kurti savus ryšius bei modulius. Nuo 2010 m. „Google“ kas du mėnesius įsigyja po robotikos ir dirbtinio intelekto firmą. 2015-aisiais amerikiečių investicinis bankas „Merrill Lynch“ išleido trijų šimtų puslapių mokslinę studiją, kurioje teigiama, kad robotika bus svarbiausia ateities technologija.
Ekspertų studija neleidžia abejoti, kad robotika kartu su garo varikliu, masine gamyba ir elektronika yra viena didžiausių naujųjų laikų technologinių revoliucijų. Autoriai prognozuoja, kad daugumoje industrinių šalių iki 2040 m. apie pusę šiuo metu pramonės srityje esančių darbo vietų užims robotai. Kai kuriose pramonės šakose, pavyzdžiui, įrankių, automobilių ir maisto produktų, tai vyks dar greičiau. Vokietijos „Telekom“ vadovas Timotheusas Höttgesas teigia, kad galų gale „visus fizinius darbus perims mašinos“.
Britų ekonomistas Johnas Maynardas Keynesas jau 1930-aisiais numatė, kad po šimto metų savaitės darbo laikas sutrumpės iki penkiolikos valandų, visą likusį laiką ilsėsimės. Jis nenutuokė, kad pasaulio gyventojų skaičius augs milžinišku greičiu, kas dvylika metų jų padaugės milijardu. Taigi darbams nuveikti reikės vis mažiau žmonių.
Vakarų visuomenė, kai pastaraisiais dešimtmečiais socialinio teisingumo radosi vis daugiau, bus priversta išmaitinti neregėtą daugybę žmonių arba susitaikyti su padidėjusia nelygybe. Medicinai darant pažangą vargšus ir turtinguosius skirianti praraja gali dar labiau pagilėti, ir tai vyksta jau šiandien. Ligoniui ne tas pats, ar jis, sirgdamas sunkia liga ir turėdamas sveikatos draudimą, guli ligoninėje Ukrainoje ar Vokietijoje. O gal jis milijardierius ir gydosi Amerikoje? Naujausia medicinos ir genų technologijų pažanga šią tendenciją tik dar labiau sustiprins.
Žmogus jau mažiausiai dešimt tūkstančių metų vis sumaniau manipuliuoja jį supančiu pasauliu. Mes ne tik gebame išnaikinti ligas, bet ir pirmą kartą istorijoje išmokome konkrečiai įsikišti į kūrybos vyksmą. Silicio slėnyje, technologijų pasaulio kūrybiniame centre, pagrindinis šūkis skamba taip: „Visa, kas techniškai įmanoma, yra gera!“
Yuvalis Hararis teigia, kad mes esame pasiruošę palikti praeityje Homo sapiens ir tapti visiškai kitokiomis būtybėmis. Jis spėja: „Galbūt vieną dieną atsiras būtybė, žvelgianti į mus taip pat išdidžiai, kaip mes kadaise žvelgėme į neandertalietį.“
„Google“ futurologas Ray Kurzweilas irgi kalba apie žmogų numeris du. Po genetinio žmogaus optimizavimo next frontier bus žmogaus virtimas kiborgu. Kiborgai – tai biocheminiais, fiziologiniais ar elektroniniais būdais perkeisti žmonės. Plačiąja prasme mus jau dabar supa kiborgai – žmonės su robotų rankomis arba šiuolaikiniais klausos implantais. JAV karinis jūrų laivynas eksperimentuoja su neuroniniais gyvūnų implantais.
Jo tikslas yra išmokti valdyti gyvūnų elgesį, tarkime, sukurti kiborgą ryklį povandeniniam karui. „Google X“ investuoja milijonus į nanotechnologijas. Jų pritaikymas karyboje ir medicinoje labai įdomus. Įsivaizduokite, pavyzdžiui, nanodalelę, kuri, praryta kartu su tablete, kraujyje aptinka vėžines ląsteles dar prieš susidarant augliui. „Scientific Community“, kaip save išdidžiai vadina „Kurzweil & Co.“1 mokslininkų gildija, labiausiai vilioja smegenų ir kompiuterio susilietimo taškai.
Jau dabar kompiuteriu įmanoma perskaityti elektroninius žmogaus smegenų siunčiamus signalus ir tokiu būdu valdyti, pavyzdžiui, ranką-robotą. Kitas žingsnis bus tarpusavyje sujungti smegenis. Smegenų turinys bus perkeltas į standųjį diską, o šį bus galima prijungti prie nešiojamojo kompiuterio.
Hararis klausia: „Kas nutiks žmogaus atminčiai, žmogaus sąmonei ir žmogaus tapatybei, kai smegenys galės tiesiogiai prisijungti prie beribės kolektyvinės žmonijos atminties? Toks kiborgas būtų nebe žmogus, net ne organizmas. Jis būtų kai kas visiškai naujo.“
Mūsų tėvai dar galėjo spėlioti, kokia ateitis laukia jų vaikų. Kai aš, būdamas dešimties, paklausiau savo tėvo, kokiame pasaulyje gyvensiu sulaukęs penkiasdešimties, jis pateikė neblogą prognozę, nors jo radarai neužčiuopė nei mobiliųjų telefonų, nei kišeninių kompiuterių.
Bet kai manęs sūnūs klausia, kaip atrodys pasaulis po keturiasdešimties metų, žinau tik tiek, kad jis bus visiškai kitoks nei šiandien. „Pirma, viskas bus kitaip, antra, bus taip, kaip jūs sugalvosite“, – sako mano mama. Dar niekada šie žodžiai nebuvo tokie teisingi kaip dabar. Kai Maxas Planckas 1874 m. panoro studijuoti fiziką, buvo mėginama jį atkalbėti.
Manyta, kad fizikoje visi pagrindiniai dalykai jau ištirti. Bet jis vis tiek studijavo fiziką ir apvertė aukštyn kojomis tai, ko buvo mokomas. Nuo to laiko mes žinome, kad atomus valdo visiškai kiti gamtos dėsniai nei tie, kurie tvarko regimąjį mūsų pasaulį. Paskui pasirodė Einsteinas ir vėl viską apvertė aukštyn kojomis. Dabar žinome, kad erdvės gali išsilenkti ir išsitempti, kad mums žinomi laiko dėsniai galioja ne visuomet.
Baugu ir tuo pat metu džiugu, kaip sparčiai per pastaruosius penkiasdešimt metų technologijų pažanga keitė pasaulį. Nuo Alberto Einsteino atradimo, kad masę galima paversti energija, iki Hirosimos ir Nagasakio nusiaubimo praėjo vos keturiasdešimt metų. Beveik neįmanoma įsivaizduoti, kaip po penkiasdešimties metų atrodys taip stulbinamai greitai besikeičiantis pasaulis.
* * *
„Pasaulio istorija išsinešti“ – nuo rėžtuko iki asmenukių lazdos
Alexander von Schönburg. Pasaulio istorija išsinešti. Iš vokiečių kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė. – Vilnius: Tyto alba, 2017. – 223 p. Dailininkė Ilona Kukenytė
Domėtis istorija – tai domėtis savimi. Istoriją tyrinėjame dėl vienintelės priežasties – norėdami ištirti save.
Alexanderis von Schönburgas – vokiečių žurnalistas, buvęs „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ redaktorius, nuo 2009-ųjų yra „Bild“ redakcijos narys, keturių bestselerių autorius, sugebantis šmaikščiai ir intelektualiai pasukti pasaulį prieš skaitytojo akis dar nematytu kampu.
„Pasaulio istorija išsinešti“ – penktoji A. von Schönburgo knyga, kurioje jis užsimojo įgyvendinti tai, kas neįmanoma – suspausti visą pasaulio istoriją į porą šimtų puslapių. Ir jam pavyko! Jis pasakoja taip elegantiškai ir įtraukiančiai, kad galima tapti priklausomam nuo istorijos.
Čia – įspūdingiausi žmonijos atradimai, meno kūriniai, čia – pasakojimai apie garsiausius didvyrius ir baisiausius nusikaltėlius, čia vienu šuoliu įveikiamas atstumas nuo rėžtuko iki asmenukių lazdos...
Pirmiausia Schönburgas keliolikoje puslapių sutalpina pirmus du milijonus žmonijos istorijos metų, keldamas klausimą – kaip niekuo neišsiskirianti beždžionių rūšis, mitybos grandinėje esanti kažkur tarp avies ir liūto, gebėjo pavergti žemę? O toliau – asmeniškas požiūris į tūkstantmečių glūdumoje skendinčius įvykius, kelionė į svarbiausius miestus žmonijos istorijoje, šmaikštūs pasakojimai ir netikėti sugretinimai, reikšmingiausios idėjos, niekšai ir didvyriai – visa, dėl ko mes tapome tokie, kokie esame dabar.
Ši knyga – tarsi espreso kavos puodelis greta storų pasaulio istorijos tomų: lengva, stipri ir gaivinanti. Tokia, kokią norisi (ir reikia) pasiimti kartu dėl intelektualios pramogos. Ji nedidelės apimties, bet patikėkite: to, ko šioje knygoje nėra, jums tikriausiai ir neprireiks.
