Vokiečiai, manydami, kad jie – stebėtojai, iš savo už 700–800 žingsnių esančių apkasų į juos kelis kartus pykštelėdavo. Po priešo ugnies persišovėliai galėjo nusileisti į apkasą“, – knygoje „Kovose prie Vilniaus. Caro pulkininko atsiminimai“ (išleido „Briedis“) rašė Aleksandras Svečinas.
Tai – caro kariuomenės pulkininkas, buvęs Suomijos 6-ojo pėstininkų pulko vadas. Pulkui vadovauti jis pradėjo 1915 m. rugpjūtį prie Ukmergės, o rugsėjį drauge su savo kariais, spaudžiamas vokiečių, Vilniaus apylinkėmis atsitraukė į dabartinės Gudijos teritoriją.
Lietuvoje pabuvęs palyginti neilgai autorius mini daug mūsų krašto vietovardžių, nuosekliai aprašo savo vadovaujamo dalinio maršrutą kaimeliais, dvarus, pulko kovas su vokiečiais Maišiagalos pozicijoje ir šiauriau nuo Vilniaus, rusų kariuomenės pergales ir skaudžius pralaimėjimus.
Siūlome knygos ištrauką.
***
Pulkui įsikūrus pozicijoje, pagrindinė mano užduotis buvo kasdien apeiti visas kuopas ir pasieniečių šimtines, pasisveikinti, pabendrauti. Stengiausi kuo geriau susipažinti su pavaldžiais žmonėmis. Štabo įsikūrimas Šiauliškėse buvo ypač patogus tuo, kad visas savo funkcijas galėjau atlikti vaikščiodamas.
Mėgau jodinėti, bet jodamas tolėliau negalėjau pasiimti ryšininkų, su kuriais reikėjo vaikštinėti pozicijoje. Man vadovaujant pulkui, pėsčiųjų ryšininkų komandą sudarė apie dešimt žmonių. Jiems komandavo pusamžis patikimas puskarininkis. Komanda saugojo štabą ir vėliavą, tvarkė jai skirtas patalpas.
Ramesniais laikotarpiais ryšininkų vadas skirdavo kelis šaulius mano kasdieniams pasivaikščiojimams saugoti ir pulko vado įsakymams perduoti. Kautynių dienomis vaikščiojantį pulko vadą lydėjo iki šešių šaulių. Kai raitas atsiskirdavau nuo ryšininkų, sutrikdavo vadovavimas, dažnai jausdavausi bejėgis.
Įsitvirtinus pozicijoje, ryšininkai ant kalvos, paprastai netoli štabo, įrengdavo priešo stebėjimo postą. Beje, naudojosi užgrobta vokiečių artileristų stebėjimo įranga. Tam tikrais atvejais ryšininkai privalėjo statyti vadui blindažą, jei tokia slėptuvė buvo būtina. Jie rūpinosi ir pulko štabo maskavimu. (...)
Nuotaikos pulke nebuvo puikios. Per tris buvimo Maišiagalos pozicijoje dienas įvairiose kuopose užfiksuoti penki tyčinio pirštų persišovimo atvejai. Iš pradžių nesiėmiau griežtų priemonių. Persišovėliai nebuvo siunčiami į užnugarį, o paliekami kuopose. Tris kartus per dieną juos versdavo stotis visu ūgiu ant priešakinių apkasų brustvero ir pridėti rankas prie akių, lyg žvelgtų pro žiūronus.
Vokiečiai, manydami, kad jie – stebėtojai, iš savo už 700–800 žingsnių esančių apkasų į juos kelis kartus pykštelėdavo. Po priešo ugnies persišovėliai galėjo nusileisti į apkasą. Drausmės statutas tokios bausmės nenumatė, tačiau juos išpildavo šaltas prakaitas. Deja, trečią dieną vokiečiai viską suprato ir į pakilusius virš apkasų persišovėlius liovėsi šaudyti. Gretimuose daliniuose su persišovėliais nekovota niekaip. Jų šimtai, tūkstančiai būdavo siunčiama į užnugarį. (...)
Vokiečiai pradėjo rengti Švenčionių operaciją. Į jos planus įėjo sukurti stiprų spaudimą Vilniaus kryptimi, kad nukreiptų rusų dėmesį ir išderintų mūsų pajėgas prie Švenčionių. Priešais Maišiagalos poziciją tarp Ukmergės vieškelio ir Neries susitelkė vokiečių kavalerija, taip pat gana nerangus, bet tvirtas landveras.
Iš pradžių nesupratome, ko siekia vokiečiai. Tik 29 d. vakare, kai priešai pradėjo atakuoti mano kaimynus, Suomijos 5-ąjį pulką, paaiškėjo – puolimą imitavo. Toks imitavimas jų kariuomenėje buvo reta išimtis, o tarp rusų – plačiai paplitęs reiškinys. Daugelis dalinių rengė tokias iš pažiūros pavojingas, tačiau visiškai nekenksmingas atakas. Rusai taip įprato imituoti ataką, kad šios taktikos laikydavosi net tada, kai gaudavo užduotį iš tiesų pradėti patį ryžtingiausią puolimą.
Rugsėjo 1 d. 10-osios armijos vadas generolas Radkevičius rašė, kad puolame dažnai, bet 200, o kartais tik 50 žingsnių atstumą įveikusi kariuomenė ima ir sustoja. Kaltė dėl tokio nuolatinio aukos vaizdavimo tenka kariuomenės vadovybei ir Radkevičiui, kuris švaistėsi įsakymais atakuoti, visiškai nesiskaitydamas nei su taktinėmis aplinkybėmis, nei karių su psichologine būkle. Dažnai liepdavo pulti visiškai tam nepasirengus.
Kariuomenės jėgas lengvabūdiškai išeikvoję vadai pasmerkti vadovauti kovingumą praradusiems daliniams.
Apie 16 val. sustiprėjo 5-ojo pulko ruožo apšaudymas. Savo artilerijos ugnį vokiečiai sutelkė į Kiemelių kaimą. (...) Didelio sviedinių trūkumo nejutome, tačiau po pulkus paskirstyta rusų artilerija ugnimi beveik neatsakydavo.
2-asis mūsų artilerijos divizionas buvo visiškai demoralizuotas dar po nesėkmingų 1915 m. birželio mūšių prie Dniestro. Artileristai netikėjo savo pėstininkų tvirtumu ir priešo atakuojamuose ruožuose, kai tik įvykiai pradėdavo plėtotis nepalankiai, tuojau pat pradėdavo rengtis sprukti.
Tačiau skystoka vokiečių ugnis, matyt, paveikė 5-ojo pulko šaulius. Jiems pabodo lindėti apkasuose, kai aplinkui sproginėja sviediniai ir šrapneliai. Energingo vadovavimo nebuvo, todėl kariai ėmė išnaudoti ramybės akimirkas ir lįsti į užnugarį.
Priešakinė apkasų linija pavojingiausiuose ruožuose pamažu tuštėjo. Pulko vadas Šilingas kitą dieną rengėsi vykti atostogų, todėl prasidėjęs mūšis jam buvo trukdis. Apie atostogas svajojo jau visus metus, jos buvo taip arti, tačiau dabar galėjo išsprūsti.
18 val. vokiečiai pastebėjo sąmyšį 5-ojo pulko ruože, tučtuojau pasirodė jų pėstininkai. Paėmęs žiūronus, pro langą mačiau, kaip pamiškėje, kairiau nuo Kiemelių kaimo, jodinėjo kažkoks vokiečių karininkas, matyt, pulko vadas.
Pamiškėje pasirodžiusioms kuopoms jis kažką nurodinėjo. Tada vokiečių pėstininkai pajudėjo Kiemelių ir 5-ojo pulko kairiojo ruožo link. Piečiau nuo Šiauliškių dislokuota man pavaldi kalnų baterija priešo judėjimą pastebėjo ir atidengė ugnį.
Šios baterijos vadas buvo papulkininkis Gorbakonis – neblogas vyrukas, nuo pat karo pradžios baterijai vadovaujantis Georgijaus kavalierius. Pavasarį Galicijoje jį, būnantį stebėjimo poste, kiek apdegino austrų sviedinio sprogimas. Artimiausiomis dienomis Gorbakonis turėjo būti paaukštintas iki diviziono vado pareigų, todėl savo bateriją rengėsi perduoti įpėdiniui.
Kitos baterijos į vokiečius beveik nešaudė. Galbūt jos nepastebėjo atakos ar rengėsi pasitraukti į užnugarį. Atkreipiau dėmesį į keistą kalnų baterijos šaudymą: tai gerokai pro šalį, tai sviedinys sprogdavo aukštai danguje, tai nepasiekdavo priešo, tai nulėkdavo toli už jo, tai ilgokai delsta koreguojant ugnį. Taip galėjo šaudyti tik visiškai nepatyrę artileristai.
Telefonu susisiekiau su baterijos stebėjimo postu. Man atsakė jaunas, ką tik artilerijos mokyklą baigęs, prieš kelias dienas į bateriją atvykęs paporučikis. Iš kalnų patrankų jis šaudė pirmą kartą ir visiškai neturėjo patirties. Baterijos vadas, jį nusiuntęs į stebėjimo postą praktikuotis, pats ramiai sau snaudžia žeminėje.
Garbiam ukrainiečiui Gorbakoniui karas, ko gero, jau įgriso iki gyvo kaulo. Gretimo pulko nelaimei jis buvo visiškai abejingas. Ėmiausi skubių priemonių jam pažadinti.
Po dešimties minučių šrapnelis ėmė kristi taikliau. Akivaizdu, kad Gorbakonis atvyko į stebėjimo postą ir pradėjo vadovauti. Vokiečių vadas pasislėpė miške, Kiemelių puolimas prarado paradinį užmojį, bet buvo per vėlu. Daugelį 5-ojo pulko apkasų jau buvo užėmę vokiečiai, jų ataka sulėtėjo, bet tęsėsi. (...)
Šiauriau nuo Daubarų buvo matyti trijų spėjusių pasitraukti vokiečių baterijų pėdsakai: paliktas sviedinių vežimas, pabūklo pirmgalys, sviedinių grotelės, liudijančios kiekvieno pabūklo vietą, ryšininkų turtas, trikojai su žiūronais, keletas žuvusių artileristų ir arklių.
Apkasas už artilerijos pozicijos buvo užimtas, iš jo tratėjo šūviai į vokiečių pusę. Į poziciją vedė pažįstamas susisiekimo kelias. Nulipau nuo žirgo, palikau žvalgus Daubaruose ir pėsčias greitu žingsniu pasiekiau apkasus. Jame buvo praporščiko Chodskio 9-oji kuopa.
Vokiečiai jau lindėjo savo senuose už 700 žingsnių esančiuose apkasuose ir šaudė iš kulkosvaidžių bei šautuvų. Ruože tarp Chodskio apkasų ir Dūkštų buvo palikta dvylika patrankų ir haubicų, daugybė vežimų sviedinių. Čia pat gulėjo nušauti arkliai.
Iš savo pozicijos vėluojantis atsitraukti vokiečių divizionas turėjo prasisprausti pro siaurą plyšį ryte įrengtame spygliuotųjų vielų užtvare. Čia juos užklupo mūsų šautuvų ugnis, bet vokiečiams pavyko pro vielų užtvarus išvilkti didelę dalį pabūklų.
Reikia manyti, po stipria ugnimi judantį artilerijos divizioną apėmė panika, priešakiniai pabūklai sustojo, nušovus dalį arklių, raiteliai nupjovė diržus ir su sveikais arkliais pasitraukė. Kiti artileristai sąžiningai gelbėjo savo pabūklus ir vežimus, labiausiai nutolusios patrankos buvo perstumtos į vidurį tarp mūsų ir vokiečių apkasų.
Tuo metu mūsų šauliai pasiekė Dūkštas. Galėjai įžiūrėti į gyvenvietę iš pietinės pusės judančias jų grupes. Bet ten, matyt, dar buvo likusių vokiečių, todėl aidėjo artimam mūšiui būdingi nervingi šaudymo pliūpsniai. (...)
Pirmą naktį vokiečiai nuvilko į savo pusę septynis pabūklus. Dalis jų vis dar liko tarp mūsų ir vokiečių apkasų, bet jau arčiau priešo pozicijų. Mums atiteko keturios patrankos ir viena haubica. Liko dar daug sviedinių vežimų. Kitą naktį vokiečiai pamažu susigrąžino ir juos. Mes antrarūšių trofėjų beveik nesivaikėme.
Nakties grumtynės dėl pabūklų, trys griovyje narsiai kovoję pėstininkai, dviejų būrių mėginimas prasiveržti naktį, menkas belaisvių skaičius ir sėkmingi 38-ojo landvero pulko mūšiai puikiai rodo didvyrišką visos vokiečių tautos ryžtą kautis, bet ne pasiduoti. Tvarkingame mūšyje, ypač atakuodami, mūsų kariai galėjo lygintis su vokiečiais.
Rugpjūčio 30 d. mano ruože jie palaužė vokiečius kiekybine persvara ir tvarkingu išsiskleidimu. Tačiau rusas niekada negalėjo pasigirti ypatingu atkaklumu. Mažos vokiečių grupelės nesiliaudavo priešintis netgi tada, kai mūšis jau būdavo pralaimėtas.
* * *
Leidykla „Briedis“ išleido serijos „Pirmasis pasaulinis karas“ naujieną – Aleksandro Svečino knygą „Kovose prie Vilniaus. Caro pulkininko atsiminimai“.
Apie kovas Lietuvoje Pirmojo pasaulinio karo metais žinome nedaug. Galbūt todėl, kad 1914–1918 m. vykusį, daugiau nei 20 mln. gyvybių nusinešusį Didįjį karą, kaip tada jis buvo vadinamas, užgožė po poros dešimtmečių įsiplieskęs dar kruvinesnis Antrasis pasaulinis.
Istorikai savo darbuose atskleidžia, kaip šiose, lygiai prieš šimtmetį vykusiose, Didžiosiose skerdynėse judėjo vokiečių kariuomenė, ir kaip iš Lietuvos traukėsi caro imperijos armija. Tačiau neretai tai tėra sausi faktai, o ne tų skaudžių įvykių dalyvių žvilgsnis „iš vidaus“.
Būtent tokį žvilgsnį pateikia caro kariuomenės pulkininkas, buvęs Suomijos 6-ojo pėstininkų pulko vadas Aleksandras Svečinas. Pulkui vadovauti jis pradėjo 1915 m. rugpjūtį prie Ukmergės, o rugsėjį drauge su savo kariais, spaudžiamas vokiečių, Vilniaus apylinkėmis atsitraukė į dabartinės Gudijos teritoriją.
Lietuvoje pabuvęs palyginti neilgai autorius mini daug mūsų krašto vietovardžių, nuosekliai aprašo savo vadovaujamo dalinio maršrutą kaimeliais, dvarus, pulko kovas su vokiečiais Maišiagalos pozicijoje ir šiauriau nuo Vilniaus, rusų kariuomenės pergales ir skaudžius pralaimėjimus.
Įvykiai plėtojasi kaip tik tuo metu, kai Kauno fortus sutrupinęs geležinis kaizerio kariuomenės kumštis pradėjo įgyvendinti grėsmingas puolamąsias Vilniaus, paskui – ir Švenčionių operacijas.
Ne mažiau įdomus A.Svečino pasakojimas apie bendras 1915 m. vasaros pabaigos – rudens pradžios rusų kariuomenės nuotaikas per prasidėjusį „didįjį atsitraukimą“. Pulkininkas vaizdžiai aprašo narsius ir bailius savo karininkus, kovą su dezertyrais ir panikuotojais, užsimena apie tyčia save žalojančius karius, atsainų kai kurių vadų požiūrį į pulko turtą.
Nors rusams pavyko išvengti apsupties ir vargais negalais frontą stabilizuoti, skaitytojui atsiveria liūdnas vis labiau krinkančios, demoralizuotos caro kariuomenės vaizdas.
A.Svečinas gimė 1878 m. kilmingoje, generolo laipsnį turinčio dvarininko šeimoje, baigė karo mokslus, dalyvavo rusų–japonų kare, įsiplieskus Pirmajam pasauliniam, vadovavo pulkui, o paskui – divizijai. Po 1917 m. bolševikų perversmo netrukus įstojo į įkurtą Raudonąją armiją.
Vargu ar tuomet jis jautė, kad, stodamas kruvinojo režimo tarnybon, pasirašė mirties nuosprendį. 1938 m., prieš tai kelis kartus suimtas ir kalintas, karo akademijoje dėstęs A. Svečinas sušaudytas kaip „liaudies priešas“.
Aleksandr Svečin. Kovose prie Vilniaus. Caro pulkininko atsiminimai. Iš rusų kalbos vertė Vitalijus Michalovskis. – Vilnius: Briedis [2017]. – 304 p.: iliustr.
