Kai JAV okupavo Kubą, Havanoje ėmė klestėti ir viešnamių verslas

„Prasidėjus JAV okupacijai Havanoje buvo du šimtai registruotų viešnamių, bet dabar šis senas Havanos verslas ėmė tiesiog klestėti. Ketvirto dešimtmečio pradžioje mieste jau dirbo daugiau kaip septyni tūkstančiai prostitučių.

Dauguma amerikiečių nė nemanė atsisakyti lėbavimo, netgi plūste plūdo į Havaną išgerti. Po organizuoto nusikalstamumo Havanos barams tai buvo kitas didžiulis lobis.<br>Leidėjų nuotr.
Dauguma amerikiečių nė nemanė atsisakyti lėbavimo, netgi plūste plūdo į Havaną išgerti. Po organizuoto nusikalstamumo Havanos barams tai buvo kitas didžiulis lobis.<br>Leidėjų nuotr.
Knygos viršelis.
Knygos viršelis.
 Fidelis Castro.
 Fidelis Castro.
Šiuolaikinė Havana.<br>„Scanpix“ nuotr.
Šiuolaikinė Havana.<br>„Scanpix“ nuotr.
Šiuolaikinė Havana.<br>„Scanpix“ nuotr.
Šiuolaikinė Havana.<br>„Scanpix“ nuotr.
Šiuolaikinė Havana.<br>„Scanpix“ nuotr.
Šiuolaikinė Havana.<br>„Scanpix“ nuotr.
Daugiau nuotraukų (11)

Lrytas.lt

Jan 31, 2018, 12:16 PM, atnaujinta Jan 31, 2018, 3:33 PM

Daugybei vyrų apsilankymas pas prostitutę buvo vienas svarbiausių kelionės į Havaną tikslų, kaip ir muzika, romas ir cigarai“, – knygoje „Havana: aistrų miestas“ (išleido „Tyto alba“) rašo Markas Kurlansky.

Pateikiame šios knygos septintąjį skyrių „Mums įteikta mirtis“, panardinantį į aistringą šio pikantiško miesto gyvenimą.

* * *

Quieren que esa muerte que nos han regalado 

sea la fuente de nuestro nacimiento.

 

Jie nori, kad mirtis, jų įteikta mums kaip dovana,

būtų mūsų atgimimo šaltinis.

 

José Lezama Lima, „Pensamientos en La Habana“ (1944)

 

Kai 1898 metais Amerika užėmė Kubą, tai iš esmės buvo tik jau esamų santykių išplėtimas. Komerciniai Amerikos interesai vaidino svarbų vaidmenį Kubos ekonomikoje net tada, kai Kuba buvo Ispanijos kolonija.

Tai 1859 metais per savo apsilankymą pastebėjo ir Trollope’as: „Šalies prekyba pereina į svetimšalių rankas – daugiausia amerikiečių iš JAV. Havana netrukus taps tokia pat amerikietiška kaip Naujasis Orleanas.“

Šie ryšiai užsimezgė po Amerikos revoliucijos, kai britai Valstijas atkirto nuo prekybos su Britanijos kolonijomis ir Kuba kaip tropikų gėrybių šaltinis pakeitė Jamaiką.

Netrukus amerikiečiai ėmė intensyviai investuoti į cukrų, pagrindinį Kubos ekonomikos ramstį, ir valdyti cukraus plantacijas, taip pat tabako plantacijas, galvijų ūkius, kasyklas. Tai reiškė, jog amerikiečiai – ne vien pietinių Amerikos valstijų – išties irgi palaikė vergiją.

Amerikos cukraus interesai skatino salos vystymąsi. Amerikiečiai 1837 metais nutiesė pirmą Kubos geležinkelį, sujungusį gamintojus šalies gilumoje su Havanos uostu. Kuba buvo trečia pasaulio šalis, turinti traukinių susisiekimą.

Amerikiečiai taip pat įdiegė garlaivių transportą, ne tiktai tarp Havanos ir JAV, bet ir tarp Havanos ir Matansaso (Matanzas) bei kitų miestų šiaurinėje Kubos pakrantėje. Ir geležinkelius, ir laivybą valdė bei tvarkė amerikiečiai.

1851 metais niujorkiečio Samuelio Kennedy buvo įvestas telegrafas; JAV jis atsirado tiktai prieš penkerius metus. Ir visai gali būti, kad telefonas buvo išrastas kaip tik Kuboje. Havanoje gyvenantis italas Antonio Meucci jį sukonstravo 1871 metais, trejais anksčiau negu Alexanderis Grahamas Bellas.

Devyniolikto amžiaus viduryje Kubą gausiai lankė Amerikos turistai, amerikiečiai bandė ir užvaldyti šį kylantį verslą, steigė savo viešbučius, pavadindami juos „American Hotel“ ar „Havana House“.

Bet tiktai po karinės JAV okupacijos 1898 metais Havana tapo, „New York Times“ žodžiais, „pilna visokiausio amžiaus amerikiečių“, norinčių pamatyti tai, ką Trumbullas White’as pavadino „mūsų naujos valdos“.

JAV piliečiui, vykstančiam į Kubą, net nereikėdavo paso. Kai kurie ten svečiuodavosi kelias savaites, kiti kelias dienas, dar kiti, žinomi kaip patos de la Florida (pagal miškinę antį, kuri iš Floridos migruoja į Kubą perėti palmėse), tik keletą valandų iki kito laivo.

Havana visad garsėjo aukštesniu gyvenimo lygiu ir įmantrybėmis, lyginant su kitais Lotynų Amerikos miestais, ir, be abejo, toli lenkė visus kitus Karibų jūros miestus. Havanos gatvės buvo apšviestos nuo 1768 metų, čia vienoje iš pirmųjų šalių Karibuose buvo išleistas ir laikraštis, „Gazeta de La Havana“ (1782).

Devyniolikto amžiaus pabaigoje, po šimtmetį trukusių politinių perversmų, miestas buvo varganos būklės ir nauji Amerikos turistai matė jį kaip atsilikusią vietą, tinkamą megzti sėkmingus biznio sandėrius. Žemė buvo pigi ir Amerikos nekilnojamojo turto kompanijos ėmėsi ją supirkinėti, o paskui pardavinėti tokia kaina, kuri kubiečiams jau atrodė fantastiška. 

Vedadas, rajonas šalia Havanos centro, tik neseniai apstatytas, su ištaigingais sodų supamais namais turčiams, tapo okupuotas amerikiečių, jie graibstė sklypus ir namus jiems juokingai mažomis kainomis.

Marti teisingai pranašavo, kad amerikiečiai iš šiaurės rodys „panieką mums ir mūsų papročiams“. Amerikiečiai Havaną laikė žlungančiais lūšnynais, kuriuos Amerikos technologijos galėtų sutvarkyti.

Kubiečius taip pat reikėtų „sutvarkyti“ ir paversti panašiais į šiaurinius kaimynus. Kaip 1927 metais rašė „Terry’s Guide to Cuba“ („Terry vadovas po Kubą“): „Šiuolaikinė Kuba greitai tampa amerikanizuota (americanizado).

Tūkstančiai žmonių elgiasi, mąsto, kalba ir atrodo kaip amerikiečiai; dėvi amerikietiškus drabužius, važinėja amerikietiškais automobiliais, naudojasi amerikietiškais baldais ir technika, gan dažnai leidžia vaikus į amerikietiškus koledžus, kurį laiką ir patys gyvena arba bent tikisi gyventi Valstijose ir valgo amerikietišką maistą.“

Žinoma, čia esama istorinės ironijos. Terry galvoje turėjo tiktai tam tikrą kubiečių klasę, daugiausia havaniečius. Ir po 1959-ųjų, kai Fidelis Castro pamėgino keisti amerikietiško stiliaus ir, be abejo, amerikiečių valdomą visuomenę, jie buvo labiausiai turintys ką prarasti ir labiausiai linkę emigruoti. Aštunto dešimtmečio viduryje Havanoje amerikanizuotų kubiečių buvo likę labai nedaug.

* * *

Amerikiečiams Havana atrodė tiesiog laukianti jų išskėstomis rankomis. Trumbullas White’as 1898 metais rašė: „Amerikiečių gausėjimas saloje savaime ištaisys tai, kas, mūsų akimis, buvo jos didžiausias minusas – palankios amerikietiškos visuomenės nebuvimas.“

1900 metais JAV kompanijos, finansuojamos JAV vyriausybės, ėmė leisti milijonus dolerių projektams, paversiantiems Havaną tinkamesne amerikiečiams. Jie grindė ir lopė gatves, tobulino vandentiekį, rengė pirmuosius tualetus su vandens nuleidimu, statė naujas elektrines, elektrifikavo namus, išplėtė apšviestų gatvių tinklą, miesto parkuose nutiesė takus, įrengė fontanus.

Havana Electric Railway Company, įsikūrusi Niujorke, nutiesė penkiolikos mylių elektrinio tramvajus liniją, sujungusią Havanos centrą su to meto priemiesčiais, kurie vėliau tapo miesto dalimi, – Vedadu vakaruose, Cerro ir Jesus del Monte pietuose nuo Vedado, ir Guanabacoa rytuose, garsiu mineraliniais šaltiniais ir gydomosiomis voniomis.

Havanos išvaizdą po amerikiečių okupacijos pradžios labiausiai ir pakeitė minėta Niujorko tramvajų kompanija. Staiga didelei aplinkinei populiacijai centrinė Havana tapo lengvai pasiekiama.

Žemė buvo įperkama, tad buvo galima statyti namus su kiemais bei sodais, tualetais viduje, su karštu ir šaltu vandeniu bei elektra. Tokie namai buvo labai brangūs, o žmogui, turinčiam pinigų ir ne itin konservatyviam, plačios erdvės galėjo pasiūlyti kur kas daugiau negu Centro Habana ir Habana Vieja.

Amerikiečiai atsigabeno savo statybų technikos naujovių ir atvėrė miestui naujų architektūros galimybių. Dvidešimto amžiaus pradžioje ėmė rastis puošnus Paryžiuje ir Niujorke madingas beaux-arts stilius, po jo ėjo art deco ir kiti stiliai.

Trečiame dešimtmetyje Almendareso upė jau nebebuvo vakarinė Havanos riba. Už naujo tilto – šiandien tai tunelis – buvo Miramaro ir Marianao pajūrio rajonai su golfo laukais, kaimo klubu, lenktynių trasa, kazino ir patraukliu paplūdimiu. Šie rajonai tapo pamėgti amerikiečių ir dabar yra mėgstami užsieniečių.

Dvidešimtojo amžiaus pirmoje pusėje turizmas sparčiai augo. 1912 metais naftos kompanijos prezidentas Henry Flagleris pratęsė Floridos rytų pakrantės geležinkelį nuo Biskeino įlankos iki Ki Vesto.

Tuo metu Ki Vestas buvo gausiausiai apgyvendintas miestas pietų Floridoje, tačiau tikrasis Flaglerio interesas buvo įkurti bazę prekybai su gretima Kuba. Geležinkelio linija nuo Floridos iki Ki Vesto priartino Kubą prie JAV kaip niekad iki tol. Havanoje buvo rengiamos konferencijos, ji tapo mėgstama garsenybių vieta, taip pat ir jūreivių – dėl JAV laivyno Gvantaname.

Prasidėjus JAV okupacijai Havanoje buvo du šimtai registruotų viešnamių, bet dabar šis senas Havanos verslas ėmė tiesiog klestėti. Ketvirto dešimtmečio pradžioje mieste jau dirbo daugiau kaip septyni tūkstančiai prostitučių. Daugybei vyrų apsilankymas pas prostitutę buvo vienas svarbiausių kelionės į Havaną tikslų, kaip ir muzika, romas ir cigarai.

Atsirado begalė naujų barų, kavinių bei restoranų. Havana ir šiaip buvo barų, kavinių bei restoranų miestas, tačiau šios naujos įstaigos buvo orientuotos į amerikiečius: „Harry’s New York Bar“, „Texas Bar“, „Chicago Restaurant“, „Manhattan Cafe“.

Jie reklamavo savo „amerikietišką virtuvę“, kartais „amerikietišką servisą“, kuris turbūt reiškė greitą aptarnavimą palyginti su įprasta Kubos žingine, kuri net patiems kubiečiams kartais atrodė per lėta. 

(Kubiečiai jau nebėra lėti. Vienas iš revoliucijos šūkių sako, kad uolus darbas yra revoliucinis aktas, taigi šis šūkis kartu su nauju aptarnavimo sferos statusu turizmo industrijoje išugdė darbščius bei produktyvius darbuotojus. Pasidairęs po šių dienų Havaną nedažnai pamatysi dykinėjančių darbo vietose – nors ir karšta.)

Parduotuvės ėmė specializuotis – pardavinėjo amerikietišką maistą, vaistus, muilą, drabužius ir kitus gaminius. Kubiečiai, parduodantys kubietiškus gaminius, savo parduotuvėms kartais irgi duodavo amerikietiškus pavadinimus.

Net ispanų kalboje maisto parduotuvės tapo žinomos kaip groceries. Gerą karjerą buvo galima padaryti atstovaujant amerikiečių prekybos bendrovėms, skirstant jų prekes, taip pat tarnaujant advokatu JAV kompanijose.

Keista, bet šalyje, garsioje nuosavais tabako gaminiais, tapo madingos amerikietiškos cigaretės. Amerikos automobilių kompanijos, ypač „Ford“, steigė savus prekybos tinklus. Taksi buvo vadinami un Ford, nors šiandien jį labiau įprasta vadinti un Chevy. 1930 metais vienam Havanos gyventojui teko daugiau automobilių negu niujorkiečiui.

Naminiai gyvūnėliai Havanoje dažnai turėjo ir dabar turi amerikietiškus vardus ir pagrindinių komandų išmokomi angliškai. Habaneros mėgsta gyvūnus, Havana tikras kačių bei šunų miestas, nors žmonės čia gyvena gana varganai ir gan dažnai ištinka maisto krizės. Iš gyvūnų elgesio matyti, kad jie čia neskriaudžiami. Katės liesos, bet draugiškos, visai kaip ir žmonės.

Kalėdos tapo visiškai amerikanizuotos ir vietoje sausio 6-tos imtos švęsti gruodžio 25-tą, tradicinę Dia de los Reyes (Karalių dieną). Ir atsirado Santa Klausas. Pasiturinčios šeimos ėmė švęsti abi datas. Prieš pusę amžiaus revoliucija užsimojo išguiti Santa Klausą, tačiau havaniečiai ir dabar tebešvenčia amerikietiškas Kalėdas, taip pat ir tokias amerikietiškas šventes, kaip Motinos diena ir Tėvo diena.

1921 metais Havana tapo vienu pirmųjų pasaulyje miestų, turinčių tarptautinį oro uostą. Pirmi reguliarūs skrydžiai buvo iš Ki Vesto, bendrovės „Aeromarine Airways“. 1928 metais į Havaną ėmė skraidyti „Pan Am“, ketvirtame dešimtmetyje nemažai oro linijų ėmė siūlyti skrydžius į Havaną iš kelių Amerikos miestų.

Į Havaną vieną iš pirmųjų pasaulyje amerikiečiai atnešė ir garsinį kiną. 1950 metais Havana tapo pirmąja Lotynų Amerikos šalimi su televizija, o 1958 metais – pirmąja su spalvotąja televizija. 1959-ųjų revoliucijos metu Havanoje veikė 138 kino teatrai.

Daugybė Havanos kompanijų gausiai pasipelnė iš blizgančių nespalvotų Holivudo žvaigždžių nuotraukų. Havaniečiai mėgo jas pasikabinti parduotuvėse, restoranuose ir net namuose. Tą patį po revoliucijos jie darė su Fidelio ir Che nuotraukomis – ši tradicija gyva ir šiandien.

Havaniečiai visad mėgo kino žvaigždes ir nėra atsitiktinumas, kad revoliucijos populiarumą labai didino tai, jog jai vadovavo vyrai tarsi iš Holivudo filmų. Havanos literatūroje nuolat sutiksi užuominų į Holivudo filmus.

Niekas havanietiškumu nepralenks Leonardo Paduros 2005 metų detektyvinio romano „Sudie, Hemingvėjau“ („Adios Hemingway“; liet. 2016), kuriame viskas grindžiama faktu – bent jau havaniečiai tai vieningai laiko faktu, – kad Ava Gardner nuoga plaukiojo Hemingvėjaus baseine. Įvyksta žmogžudystė ir pagrindiniu kaltės įrodymu tampa prieš šokant į vandenį numestos nėriniuotos ponios Gardner kelnaitės.

Šalia madingų „Prado“ ir „Parque Central“, buvo elegantiški viešbučiai devyniolikto amžiaus „Inglaterra“ ir 1908-ųjų „Sevilla“, pastatytas maurų stiliumi, su nėriniuotomis baltomis baliustradomis ir tarsi iš pasakų perkeltomis turkio spalvos langų arkomis. 

1924 metais, kai Havana iš esmės tebebuvo dviaukštis miestas, prie šio viešbučio buvo prijungtas modernus dešimties aukštų priestatas su pokylių sale ant stogo, suprojektuotas garsių Niujorko architektų kompanijos „Schultze and Weawer“.

Kai šeštame dešimtmetyje į Havanos turizmą ėmė veržtis Amerikos organizuotas nusikalstamumas, „Sevilla“, tuo metu „Sevilla Biltmore“, buvo iš dalies valdomas gėdingai pagarsėjusio Trafficantės Jaun., kuris 1950-tais, vengdamas teisingumo Floridoje, persikėlė į Havaną.

Kai 1930 metais Havana išsiplėtė į Vedadą, prie jūros buvo pastatytas svarbiausias viešbutis, „Hotel Nacional“. Jį suprojektavo Niujorko kompanija „McKim, Mead and White“, pagarsėjusi daugybe žymių statinių Niujorke, kaip Kolumbijos universiteto miestelis, originali Pensilvanijos stotis, Morgano biblioteka, taip pat jų kūriniai yra Bostono viešoji biblioteka, Nacionalinis gamtos istorijos muziejus Vašingtone. 

Projektuodami „Nacional“ architektai grįžo prie Viduržemio jūros regiono atgimimo stiliaus, išpopuliarėjusio, kai į Floridą Flaglerio geležinkeliu priplūdo turtuolių. Naujasis Vedado viešbutis priminė jau pagarsėjusį „Breakers Hotel“ Palm Biče, kurį 1924 metais perstatė „Schultze ir Weaver“. „Nacional“ tapo didžiausiu Havanos viešbučiu, su penkiais šimtais kambarių, pirmas, žvelgiantis jūron.

Amerikiečiai Havaną perstatinėjo pagal savo skonį. Ir jeigu amerikietiškas skonis linko prie Džimo Krou, tai tebūnie – kad tik patiktų amerikiečiams. Poetas Nicolasas Guillénas rašė apie porą, norinčią apsistoti „Nacional“.

Baltajam vyriškiui su jauna juodaode buvo pasakyta, kad tame didžiuliame viešbutyje jiems kambarių tikrai nėra. Nepadėjo net tai, kad moteris buvo populiari artistė Josephine Baker, tuo metu čia gastroliuojanti. 

Jiedu nuėjo į kitą, mažesnį viešbutį, ne tokį populiarų tarp amerikiečių. Guillénas rašė: „Hotel Nacional“ yra jankių teritorija. Havanoje jis tapatus Virdžinijai ar Džordžijai, vietoms, kur būti juodajam – tai tas pats, kas žmonių pasaulyje reikštų būti šunimi.“ 

Toliau prasideda taiklus havanietiškas sarkazmas. „Pasakę tai, būkim atviri ir toliau: reikia pripažinti, kad poniai Baker nebuvo jokio pavojaus būti nulinčiuotai, kaip būtų atsitikę Ričmonde ar Atlantoje. Argi tai ne pažangos ženklas, kuriuo mes, havaniečiai, turėtume tiktai didžiuotis?“

Havanos horizontas dabar buvo pažymėtas ne tiktai ispaniškosios Morro, bet ir „Nacional“ bokštų dvynių ir dar vieno statinio, didžiulio „El Capitolio“ kupolo – tai Kapitolijus, kovojančios Kubos respublikos įstatymų leidybos namai. 

Šis pastatas buvo užbaigtas 1929 metais, valdant demokratiškai išrinktam prezidentui Gerardo Machado, kuris, neilgai paflirtavęs su demokratija, nusprendė, kad autokratija veikia geriau; galiausiai jis buvo nuverstas. Nors Machado nepaliko po savęs demokratinių institucijų, paliko šį didžiulį įstatymų leidybos pastatą, netgi didesnį už tąjį Vašingone, kurio kopija, nepaisant oficialių paneigimų, pats ir buvo. 

Manoma, kad aukštas po Kapitolijaus kupolu yra deimantais inkrustuota uola, nuo kurios matuojami atstumai tarp sostinės ir visų Kubos vietovių. Šio pastato kaina buvo dvidešimt milijonų dolerių ir sakoma, kad jis įvarė į bankrotą šalies iždą.

Kaip ir Prancūzijos prezidentas, Machado buvo pasiryžęs palikti mieste savo akivaizdų ženklą, be to, „El Capitolio“ jis papildė nutiesdamas Malecóną, krantine palei Atlantą besidriekiantį bulvarą. Ilgus amžius krantinė buvo tarsi niekieno žemė, kur didelės bangos negailestingai talžo uolas ir tyška į krantą. 

Dalis pakrantės paskutiniais ispanų valdymo metais buvo tiesiog šiukšlynas. Tačiau 1902 metais per JAV okupaciją generolas Woodas pastatė dambą, o vėliau, kai Havanoje ėmė sparčiai gausėti automobilių, ja buvo nutiestas vaizdingas kelias. Valdant Machado 1930 metais šis kelias buvo pratęstas per visą vingiuotą Vedado krantinę – septynių mylių lankas nuo Habana Viejos iki Almendareso upės.

Malecónas galutinai pakeitė Havanos išvaizdą. Iki tol Havana buvo miestas palei įlanką. Nutiesus Malecóną habaneros nukreipė savo žvilgsnius nuo įlankos atsuko į vandenyną. Havana tapo pajūrio miestu, plytinčiu Atlanto pakrantėje palei sąsiaurį, atsigręžusiu į Golfo srovę, miestu, kuris nepaprastai traukė Hemingvėjų. 

Malecónas ir dabar yra traukos vieta – tinkama pažvejoti, pasivaikščioti įsimylėjėliams, šešėlyje apsikabinus pasiklausyti šniokščiančios jūros, nakties tyloje paskambinti gitara.

Tai vienintelė vieta Havanoje, kur po negailestingai alsios dienos galima atsigaivinti Atlanto vėjeliu, pasimėgauti nakties vėsa, čia galima pabūti akis į akį su jūra, kur vandenynas dažnokai parodo rūstį ir svaido baltas purslotas bangas net ant gatvės. 

Važiuoti pro pat bangas – jaudinantis potyris. Kaip savo romane „Tres tristes tigres“ („Trys liūdni tigrai“) rašė Cabrera Infante: „Pasakoju tiems, kurie nėra kabrioletu lėkę per Malecóną tarp penktos ir septintos vakaro, tiksliau, 1958 metų rugpjūčio vienuoliktos vakarą šimto ar šimto trisdešimties kilometrų per valandą greičiu: tai didžiulis malonumas, polėkis, euforija...“

Havanos vaikams nėra didesnės pramogos kaip karštą dieną, o čia jos beveik visos tokios, lakstyti tarp Malecóną laistančių bangų. Kiekvienas užaugęs Havanoje turi vaikystės prisiminimų iš Malecóno. Carlosas Eire, privilegijuotas Batistos laikų teisėjo sūnus, vaikystės prisiminimuose „Waiting for Snow in Havana“ („Sniego Havanoje belaukiant“) aprašo, kaip įkalbinėjo tėvą audros metu pervažiuoti per Malecóno bangas.

Apie Malecóną galima būtų sudaryti ištisą poezijos rinktinę – nuo Ibarz?balio „Noche Habanero“ („Habanero naktis“) iki Bernardo Jambrinos „En el Malecón“ („Malekonas“), Agustino Acostos „En el Malecón“ („Malekonas“), Carpentiero „Las tardes del Malecón“ („Malekono vakarai“) ir daugelio daugelio kitų.

Šio bulvaro romantiškumą gerokai papildo miglotas, bet kutenantis pavojaus dvelksmas. Jūra šniokštuoja, rodo savo galią, daužosi į dambą, žeria purslus gatvėn. Bangos net iškyla virš dambos ir tyška per visą gatvę, putomis ženklindamos, kiek pasiekė, kartais net aplieja kitoje pusėje stovinčių namų kolonas. Na, čia įsikiša ir protas: ar tai pavojinga?

Pavojinga, netgi labai. Žodis uraganas yra kilęs iš tainų kalbos, o jam pavaizduoti tainai piešdavo spirales. Havana yra uraganų kraštas. Grėsmingiausias visų laikų užregistruotas, – gal būta ir baisesnių, pavaizduotų tainų spiralėmis, – buvo 1768 metų spalio 15-tos uraganas „Santa Teresa“. 

Tais laikais dar nebuvo vėjo greičio matavimo prietaisų, tačiau griuvėsiais virto ištisi kvartalai ir net uostas įlankoje, iki tol laikytas saugiu, buvo nusiaubtas siautėjančios jūros, kuri pasitraukdama nusinešė visus prišvartuotus laivus. 

2005 metais Malecóną užgriuvo kitas spalio uraganas, „Wilma“, jis didelę miesto dalį užliejo metro vandens sluoksniu. 

Nors tada evakuota 130 000 žmonių, iš Malecóno išplėšti ir nuplauti ištisi gabalai, o jau ir taip apgriautas Vedado pajūrinis kraštas liko dar prastesnės būklės, žmonių aukų nebuvo. Malecónas buvo aptvarkytas, o didesnių nuostolių senas, apgriuvęs miesto centras kaip ir nepatyrė – gal todėl, kad ir iki tol buvo apgriuvęs.

* * *

Prohibicija, JAV konstituciškai uždraudusi alkoholinius gėrimus 1920–1933 metais, Havanai atvėrė naujas galimybes. 

Organizuotam nusikalstamumui Havana tapo tikru masalu. Kubos valdžia, besirūpinanti įtikti amerikiečiams, dabar galėjo pasiūlyti tai, ko šie negalėjo gauti namuose. 

Prezidentas Machado per JAV prezidento vizitą 1928 metais tikriausiai nepaprastai mėgavosi, paliepęs padavėjui, kad šis stebint žurnalistams atneštų Calvinui Coolidge’ui taurę daikirio. Na, o žurnalistams didžiulį įspūdį padarė tai, kaip meistriškai Coolidge’as nukreipė Machado dėmesį į šalį ir išvengė padavėjo ir gėrimo.

Tačiau dauguma amerikiečių nė nemanė atsisakyti lėbavimo, netgi plūste plūdo į Havaną išgerti. Po organizuoto nusikalstamumo Havanos barams tai buvo kitas didžiulis lobis.

Galbūt garsiausias iš barų buvo „Sloppy Joe’s“ netoli „Sevilla Biltmore“ viešbučio, įsikūręs didžiulėje erdvėje, su ilgu tamsaus raudonmedžio baru ir daugybe aukštų tamsių medinių stalų bei veidrodžių. O jo šūkis buvo „Pirmas uostas legalaus alkoholio jūroje“ (First port of call, out where the wet begins).

Tai baras, kuriame Carolis Reedas nufilmavo „Mūsų žmogus Havanoje“ sceną, kur dulkių siurblių prekeivis užverbuojamas britų žvalgybos. Tokie dalykai čia labai tikėtini. Jiems ši vieta pati tinkamiausia, šis didžiulis baras pilnas kone vienų užsieniečių.

Šį barą prasidėjus prohibicijai atidarė Ispanas José Abeal y Otero, klientams žinomas kaip Sloppy Joe. Pasak paties savininko, 1930 metais išleidusio apie baro istoriją bukletą, jis pirmą sykį atvėrė duris 1918 metais kaip maisto parduotuvės skyrius.

Dėl apšepusios parduotuvės išvaizdos klientai amerikiečiai ėmė vadinti ją „Sloppy Joe’s“ (Murzinojo Džo). Kita versija sako, kad baro pavadinimas kilęs dėl neigiamų atsiliepimų spaudoje.

Šis baras pagarsėjo to paties pavadinimo sumuštiniais, kurie neblogai atspindėjo ir pačią to meto Havaną. Tai buvo tradicinis patiekalas picadillo, patiekiamas amerikietiškai – su mėsainio bandele.

Pateikiu šio patiekalo receptą, kurį man davė barmenas. Pirmiausiai reikia pasigaminti picadillo, tad štai vienas jo aprašymas, prieš trisdešimt metų gautas iš nemažiau populiaraus Havanos baro „La Bodeguita del Medio“:

„Maltą mėsą (jautieną) pamarinuokite su žaliosios citrinos sultimis arba actu ir druska. Pakepinkite ją su trintu česnaku ir svogūnu. Tai darykite lėtai.“

Dabar „Sloppy Joe’s“:

„Apkepkite picadillo aliejuje; prieš tai įberkite juodųjų  pipirų, svogūno, česnako, kumino, laurų lapų, pomidorų padažo ir šiek tiek rudojo padažo. Pagal savo skonį pasūdykite, o kai iškeps, pridėkite alyvuogių (žaliųjų). Dar  apie 5 minutes palaikykite ant silpnos ugnies. Patiekite  ant mėsainio bandelės.“

„Sloppy Joe’s“ buvo vadinamas ir ketvirtame dešimtmetyje populiarus gėrimas, patiekiamas aukštose stiklinėse su grūstu ledu ir šiaudeliu. Šio gėrimo esmė – gan daug alkoholio ir vaisių sultys. Štai receptas, paimtas iš baro bukleto:

60 ml ananasų sulčių

30 ml konjako

30 ml portveino

¼ arbatinio šaukštelio apelsinų likerio

¼ arbatinio šaukštelio granatų sirupo

„Sloppy Joe’s“ garsėjo kokteiliais, kurie buvo madingi Havanoje. Baras gyrėsi turįs aštuoniasdešimt kokteilių receptų, tarp jų „American Girl“ ir „Mary Pickford“, kuris daromas iš ananasų, romo ir granatų sirupo, – supaprastintas „Sloppy  Joe’s“.

Gėrimai su ledu devynioliktame amžiuje buvo Kubos pasididžiavimas, nes tiktai dvi šilto klimato vietos – Havana ir Naujasis Orleanas – tais laikais galėjo pasigirti turintys gausių ledo atsargų. Ledas buvo tiekiams iš šiaurės; jo luitai buvo kertami Niujorko valstijos šiaurėje ir Naujojoje Anglijoje, laikomi izoliuotose ledainėse, paskui iš Niujorko arba Bostono laivais gabenami tiesiai į Havaną.

Havana ledą pirmą kartą pamatė 1806 metais; romane „Sesilija Valdes“ baltieji plantatoriai karštomis popietėmis siurbčioja gėrimus su ledu. 1871 metais Samuelis Hazardas net stebėjosi, koks prieinamas Havanoje ledas.

Iš gatvių vežimėlių pardavinėjami ledo kokteiliai – smulkintas ledas su didžiuliu sirupų pasirinkimu – buvo įprasti Centro Habanoje nuo devyniolikto amžiaus iki 1959 metų, kai revoliucija uždraudė privatų verslą.

„Cuba Libre“ buvo vienas pirmųjų išgarsėjusių Kubos kokteilių su ledu. Amerikiečių kavaleristai Rough Riders, „šaunieji raiteliai“, atgabeno į Kubą kokakolą ir netrukus ėmė gardinti ją romu ir kelti taurę „už laisvą Kubą“ – dėl šio tikslo jie tvirtino ir kariaują. Greitai šis receptas tapo havanietišku – buvo tik pridedama šlakelis žaliosios citrinos sulčių, kartais karčios trauktinės ir patiekiama aukštoje ledo pilnoje stiklinėje.

Kitą garsų Havanos barą, „El Floridita“, 1912 metais atidarė toks Constantino „Constante“ Ribalaigua, nedidukas vyrutis, pagarsėjęs kaip didis barmenas, patobulinęs daikirį – pridėję maraskino likerio. Kaip ir „Cuba Libre“, daikiris buvo sumanytas rytų Kuboje, bet ištobulintas Havanoje. 

Daikiris – kalnakasybos vietovė rytinėje Kuboje, ir manoma, kad pirmas šį gėrimą sukūrė amerikietis kalnakasybos inžinierius Jenningsas Coxas. Tai buvo romas, žaliosios citrinos sultys, cukrus ir ledas. Kiti sako, jog tai buvęs ne Coxas, o amerikiečių kareivis Williamas Shafteris, kuris sukūrė daikirį Santjage, į vietinį citrinos ir romo mišinį pridėjęs ledo. Bet kuriuo atveju ledas amerikietiškame kokteilyje buvo esminė dalis.

Iš pradžių „El Floriditoje“ buvo daugybė atvirų arkų įeiti orui ir didžiuliai ventiliatoriai palubėse. Gausūs lankytojai netilpdami sklido net gatvėn. Hemingvėjus mėgdavo išėjęs iš viešbučio pereiti parduotuves Obispo gatvėje, daugiausia skirtas amerikiečiams, o paskui atsivėsinti ledo kokteiliu „El Floriditoje“. Geras buvo gyvenimas.

* * *

Bodeguita yra maža maisto parduotuvėlė, paprastai su baru. ?ngelas Mart?nezas tokią atidarė 1942 metais. Ji vadinosi „Casa Martinez“, bet visi ją vadino „La Bodeguita del Medio“ – mažutė bodega viduryje kvartalo. 1951 metais jo partneriu tapo toks Sepy Dobronyi, vengras, dirbęs viskuo nuo piloto iki juvelyro bei dailininko, ir „La Bodeguita“ buvo perdaryta į barą ir restoraną. 

Koncepcija, ideali Havanai, buvo lūšnyno elegancija. Čia tokios kino žvaigždės kaip Errolis Flynnas galėdavo išgerti ir pigiai pavalgyti kaimiško maisto mažučiuose rėksmingai žaviuose kambarėliuose, klausydamiesi geros muzikos – bolero ir kaimo dainų, žinomų kaip guajiras. Lankytojai buvo skatinami ant sienų palikti savo grafičius.

Vienas iš Kubos kaimiškų „La Bodeguita“ patiekalų buvo ajiaco. Vis dėlto pagrindiniai Havanos valgiai yra kaimiški, atėję iš cukraus plantacijų, kur įvairūs šakniavaisiai leido nebrangiai išmaitinti vergus.

Alfonso Hernandezas Cata, pirmas garsus Kubos apsakymininkas dvidešimto amžiaus pradžioje, parašė apsakymą, kuriame veteranas pasakoja savo vaikams apie Nepriklausomybės karą. Tačiau prieš pradėdamas pareikalauja, kad vaikai pavalgytų ajiaco. Tik šitaip esą galima gerai pajusti cubanismo.

Ajicoa laikomas Kubos maisto kvintesencija, nes gaminama iš vietinių šaknų, tokių kaip juka, kitur žinoma kaip manijokas; boniat, baltos saldžios bulvės; ir malanga, šaknies, panašios į kolokazijos.

Taip pat iš afrikietiškų produktų, kaip jamsai ir plantanai; europietiškos mėsos. Ant vienos apipieštos mėlynos „La Bodeguita“ sienos kažkas parašė: YO MI APETITO SOLO APLACA EN LA MESA EN QUE BRILLA UN BUEN AJIACO – „Mano apetitą žadina tiktai stalas, ant kurio šviečia geras ajiaco“.

Štai receptas iš „La Bodeguita“:

„Puode sluoksniais sudėkite pasūdytą jautieną, kiaulienos ir rūkyto kumpio juostelių, užpilkite vandeniu. Užvirinkite ir įdėkite du ar tris labai prinokusius bananus, batatų, kolokazijų, manijoko, čajotų, baklažanų, cukrinių kukurūzų, moliūgo, jei norite kelias bulves. Valandą pavirkite. Piestoje sugrūskite prieskonius, pridėkite šafranų ir sumaišykite su šiek tiek sultinio iš puodo. Supilkite atgal. Įpilkite žaliosios citrinos sulčių ir pavirkite dar penkiolika minučių.“

O gėrimas, išgarsinęs „La Bodeguita“, yra mochitas. Šis kokteilis, išpopuliarintas Angelo Martinezo, dabar siejamas tik su Havana, tačiau jo kilmė neaiški ir gali siekti net šimtmečius į praeitį. Daikiris pilamas į grūsto ledo pilną stiklą, mochito stikle yra tiktai keli ledo kubeliai ir tai rodo, jog šis gėrimas senesnis.

Man pačiam mochito skonis ir yra Havanos skonis. Atvykstu, siurbčioju savo pirmą mochitą ir tada suprantu iš tikro esąs Havanoje. Taip yra iš dalies dėl to, kad mochito kitur gauti negalėdavai. Dabar jo pilna visur – Niujorke, Paryžiuje ir Tokijuje. Tačiau šie apsišaukėliai niekur neturi tikrojo mochito skonio, nes juos ruošiant daroma lemtinga klaida: naudojama ne ta mėtų rūšis. 

Mochitas turi būti daromas su tropine šaltmėte, augančia Kuboje ir vadinama yerba buena. Atvirai sakant, tas mano potraukis šiam gėrimui gali būti ir perdėtas; devintame dešimtmetyje vienas mane globojantis valdžios pareigūnas mane buvo praminęs „Mojito“.

Štai receptas iš „La Bodeguita“:

„Aukštoje stiklinėje sumaišykite pusę šaukšto cukraus ir pusės žaliosios citrinos sulčių. Pridėkite šaltmėtės lapų ir sutrinkite, kad išsiskirtų sultys. Įmeskite du ledo kubelius ir įpilkite keturiasdešimt gramų „Havana Club Light Dry“ romo. Iki viršaus pripilkite gazuoto vandens ir išmaišykite.“

Nors šiam receptui reikalingas cukrus, pastebėjau, kad „La Bodeguitoje“ naudojamas cukranendrių sirupas, ir taip kur kas lengviau sumaišyti gėrimą. Kai kuriuose Havanos baruose dar įpilama angosturos trauktinės ir tai visai nebloga mintis.

* * *

Į valdžią atėjęs Batista (pirmą kartą 1940 metais ir ypač po perversmo 1952-ais) suprato, kad kuo daugiau ir didesnių projektų rengs, tuo daugiau galės pasisavinti pinigų, todėl pasiūlė valstybės pinigų, mokesčių lengvatų bei subsidijų statybų projektams, ir visa tai pritraukė Amerikos investuotojus.

Kai kurie iš tų investuotojų buvo organizuoto nusikalstamumo veikėjai, tokie kaip Santo Trafficante ir Meyeris Lansky.

1946 metais „Hotel Nacional“ buvo surengtas šio nusikaltėlių pasaulio viršūnių pasitarimas. Lucky Luciano, pagarsėjęs Amerikoje organizuotu nusikalstamumu, buvo deportuotas ir stengėsi įsikurti Havanoje. Tačiau jam vis tiek grėsė grąžinimas į gimtąją Siciliją, ir šio pasitarimo tikslas buvo paskirti bosą, kuris valdytų lošimų sindikatą, apimantį daugelį Havanos kazino. 

Dalyvavo nemažai Niujorko nusikaltėlių šeimų narių, taip pat Joe ir Rocco Fischetti iš Al Caponės Čikagos organizacijos, su jais ir dainininkas Frankas Sinatra. O svarbiausias iš visų –  Meyeris Lansky, kurį Luciano pažinojo net nuo vaikystės Niujorko Žemutiniame Ist Saide ir kuris buvo oficialiai laikomas Kubos lošimų biznio bosu.

Tiek lošimai, tiek procentinė jų dalis vyriausybei yra laiko išbandyta tradicija Havanoje. Romane „Sesilija Valdes“ Villaverde sako, jog devyniolikto amžiaus pradžioje „Kubos lošimo namai moka duokles vyriausybei iš atseit labdaros paskatų“.

* * *

Šeštame dešimtmetyje palei Pradą ir Vedade aplink 23-iąją gatvę buvo atidaryta šimtai naujų barų ir naktinių klubų, ir šis rajonas iki šiol guvus. Jis vadinamas La Rampa, nes įsikūręs nedideliame šlaite. 

Naktiniai klubai kūrėsi ir už Vedado ribų. Priemiesčio „Sans Souci“ imitavo kaimo dvarą su sodais pasivaikščiojimams ir šokiams grojant garsiems orkestrams. Čia gastroliuodavo tokie pasaulio atlikėjai kaip Edit Piaff, Harry Belafonte ir Marlene Dietrich, Sarah Vaughan, taip pat Kubos žvaigždės, kaip didysis bolero dainininkas Benny Moré. Čia kazino valdė Meyeris Lansky.

Priemiestyje netoli Marianao buvo įsikūrusi įspūdingos penkto dešimtmečio architektūros „Tropicana“, taip pat „Max Borges’s Arcos de Cristal“ su didžiulėmis betono arkomis ir stiklo sienomis. Iš šių to laikotarpio populiarių klubų išliko tiktai „Tropicana“, kuri visus tuos metus buvo valdoma revoliucinės vyriausybės. 

Ji atrodo gerokai apšiurusi ir visiškai nedera prie revoliucinės Kubos, – patys kubiečiai čia nesilanko, – tačiau architektūra vis dar pritrenkianti, o moterys, žinoma, tokios pat gražios ir beveik nuogos, nors revoliucinė vyriausybė į prekiavimą kūnu ir žiūri neigiamai.

Grahamas Greene’as autobiografijoje „Ways of Escape“ aprašydamas savo keliones į Kubą tikriausiai išreiškė ir kitų vyrų mintis, tik kur kas atviriau: „Man patiko šio Batistos miesto palaida atmosfera, bet niekad nebūdavau jame tiek ilgai, kad pajusčiau liūdną policinio režimo politinį ir kankinimų pamušalą.

Aš čia lankydavausi dėl... „Floriditos“ restorano (žinomo daikirio kokteiliais ir Morro krabais), dėl viešnamių gyvenimo, ruletės kiekviename viešbutyje, lošimo automatų, žeriančių sidabrinius dolerius iš savo aukso puodų, „Šanchajaus“ teatro, kur už dolerį ir ketvirtuką galėjai pamatyti nuogą nepaprastai nepadorų kabaretą su pačiais gašliausiais filmais pertraukose.“

Jis aprašo vakarą su bičiuliu „Šanchajaus“ teatre, kur žiūri į Supermeną, besimylintį su mulata, tačiau skundžiasi, jog Supermeno veiksmai „labai neįkvepiantys, tarsi pareigą atliekančio vyro“. Paskui jiedu prakiša pinigų ruletėje, pavakarieniauja „Floriditoje“, parūko marihuanos, tada „Blue Moon“ pažiūri lesbiečių šou. Vakarą apvainikuoja vairuotojas, už nepaprastai mažą kainą iš laikraščių kiosko parūpinęs jiems kokaino. 

Prekeivis pasirodė besąs sukčius, o kokainas – tik balti milteliai. Kaip tik po tokio vakaro Greene’as ir buvo įkvėptas komedijos apie šnipus, vėliau pavadintos „Mūsų žmogus Havanoje“, veiksmo vietą perkelti iš Europos į Havaną. „Staiga man toptelėjo, kad tai nepaprastas miestas, kur leistina bet kokia yda ir įmanoma bet kokia prekyba, ir tas miestas yra tinkamiausia vieta mano komedijai.“ Ar į gera, ar į bloga, o gal ir viena, ir kita, visa tai baigėsi revoliucija.

Šešto dešimtmečio pabaigoje Havanoje prasidėjo tai, kas kituose pakrantės miestuose tapo aukštomis betoninėmis sienomis iš viešbučių. 1955 metais Meyeris Lansky pradėjo savo svajonių statinį – ištaigingiausią pajūrio viešbutį Karibuose –„Habana Riviera“ Vedade. 

Lansky statė jį iš savo pinigų, Las Vegaso investuotojų pinigų, pridurdamas šešių milijonų dolerių vyriausybės paskolą iš bičiulio Batistos. Tai buvo dvidešimt vieno aukšto viešbutis, suprojektuotas Igorio Polevitzky, kuris po 1940 metais pastatyto „Shelborne Hotel“ tapo įtakingiausiu Majami Bičo daugiaaukščių viešbučių architektu. 

Viena „Rivieros“ įmantrybių buvo tai, jog ji pirmoji Havanoje turėjo centrinį kondicionavimą, o tai iki šiol šiame mieste retenybė.

Havana Hilton“, atidarytas 1958 metais, buvo trisdešimties aukštų statinys La Rampos gale, Vedade, ir, kaip gyrėsi savininkai, matomas iš bet kur mieste. Jame buvo 630 kambarių, didžiulis baseinas, kazino ir restoranas ant stogo, iš kurio, anot sąmojo, atsiveria visų geriausias reginys – iš čia nematyti „Hiltono“.

Nors revoliucijos priešininkus erzina tokia mintis, galima sakyti ir dažnai sakoma, jog kaip tik revoliucija išgelbėjo Havaną. Išgelbėjo nuo tapimo Majami Biču arba San Chuanu, arba Puerto Riku. Ji išgelbėjo Malecóną – taip šis nebuvo atitvertas nuo viso miesto viešbučių dangoraižiais. 

Taip pat išgelbėjo Havaną nuo Josepo Llu?so Serto ir jo Harvarde išsimokslinusių ir Le Corbusier įtakoje įklimpusių architektų, paslaugiai siūliusių modernizuoti Havaną.

Senoviniai Habana Viejos pastatai turėjo būti pakeisti betonu ir stiklu, siauros gatvelės išplatintos ir išgrįstos, kad būtų patogiau eismui, senos ispaniškos aikštės paverstos parkavimo vietomis. Sertas planavo Havaną keturiems milijonams gyventojų, dvigubai didesnę negu šiandieninė.

Castro matė, kaip kiti Lotynų Amerikos miestai – Santo Domingas, Meksikas ir Karakasas – užplūstami migrantų iš kaimo, ieškančių čia galimybių, kurių dažniausiai net nėra. Jis išleido tokius įstatymus, kad revoliucinėje Kuboje kubietis, norintis persikelti į sostinę, privalo pateikti prašymą ir įtikinamą planą, kuo čia ketina verstis. Havana skirta ne visiems kubiečiams.

* * *

Havana – pribloškiantis, gyvybingas ir atstumiantis šešėlių miestas

Mark Kurlansky. Havana: aistrų miestas. Iš anglų kalbos vertė Virgilijus Čepliejus. – Vilnius: Tyto alba, 2018. – 223 p. 

Jeigu man reikėtų kurti senovišką nespalvotą filmą – ciniško, intrigų kupino siužeto, kurio veiksmas vyksta tamsiose grėsmingose gatvėse, juodose ir baltose ūkanose, – aš tą filmą filmuočiau Havanoje.

Markas Kurlansky (g. 1948 m.) – amerikiečių žurnalistas, vertėjas, rašytojas, rašantis suaugusiesiems ir vaikams. Lietuvių kalba išleista jo knyga „Druska: pasaulio istorija“ („Tyto alba“, 2016). „Havana: aistrų miestas“ – tai unikalaus, aistra alsuojančio miesto portretas. 

Havana – spalvų, kontrastų, vilionių kupinas miestas. Puošni, bet apšepusi, panaši į nesiskutusį vyriškį nubrizgusiu smokingu, Havana įkvepia ir drauge atstumia, vilioja ir neleidžia jos užmiršti. Pribloškiantį įspūdį ji padarė ir autoriui. Atrodydama tarsi praėjusių laikų civilizacijos griuvena saulės išblukintomis sienomis, užkaltais langais, – tikras šešėlių miestas, – Havana trykšta gyvybe. 

M. Kurlansky pasakojimas nukelia skaitytoją į miesto praeitį, kuri siekia Kolumbo išsilaipinimo, ispanų konkistadorų, prancūzų piratų ir Havanos, kaip didžiulio vergų prekybos centro, laikus. Ilgai Havana garsėjo muzika, romu, barais, prostitutėmis ir cigarais. Autorius aistringai aprašo žymiausius barus, pateikia garsiausių kokteilių ir unikalių patiekalų receptus. 

Šokiai, muzika, beisbolas, religija, revoliucijos, Kubos santykiai su JAV ir Sovietų Sąjunga, Fidelis Castro ir Che Guevara ir, žinoma, Ernestas Hemingway – ši knyga panardina į kvaituliu alsuojančias pamišusio ir pikantiško miesto gelmes, iš kurių nesinori ištrūkti. 

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.