Lietuvos valstybės atkūrimo 1918-aisiais temą nagrinėjantys mokslininkai – Istorijos instituto direktorius Rimantas Miknys ir Vilniaus universiteto Lietuvos istorijos katedros lektorius Andrius Grodis – kolegos kauniečio atradimą vadino labai svarbiu ir reikšmingu.
Tačiau politikų liaupsės ir jų savanaudiškos viešųjų ryšių akcijos sutrukdė nešališkai įvertinti Vokietijos archyvuose rastą dokumentą. Portalo lrytas.lt kalbinti istorikai perspėjo: tai ne tas pats Vasario 16-osios akto originalas, kurio metų metus buvo ieškoma aviliuose ir senų namų rūsiuose.
Žinia, paskelbta Vokietijai
Į Signatarų namus pasižiūrėti Vasario 16-osios akto – apie nepriklausomybės paskelbimą bylojančio dokumento, kurį Vokietijos archyvuose aptiko L.Mažylis, plūsta minios. Iš Vokietijos Lietuvai paskolintą aktą priėmė prezidentė Dalia Grybauskaitė.
„Istorikai sulaukė nepelnytų priekaištų ir pašaipų, kad esą ilgus metus nesugebėjo rasti beveik panosėje rymojusio Vasario 16-osios akto originalo. Bet yra ne taip. L.Mažylis atgabeno ne tą dokumentą, originalą, apie kurį buvo daug kalbama, rašoma.
Tiesiog politikai ėmėsi išpūstos viešųjų ryšių akcijos. Žinoma, tai nesumenkina L.Mažylio nuopelnų – juk rastas originalus dokumentas. Ir nė trupučio netemdo jubiliejaus šventės. Bet visuomenė irgi neturi būti klaidinama – Signatarų namuose pagarbiai eksponuojamas dokumentas skirtas pranešti apie Lietuvos valstybės atkūrimą ją okupavusiai Vokietijai“, – teigė Istorijos instituto direktorius R.Miknys.
Todėl, vaizdžiai tariant, Signatarų namuose iškilmingai pateikti ne Lietuvos valstybės gimimo metrikai, o pranešimas kaimynei (Vokietijai) apie gimimą. Juo labiau kad tą dieną, 1918 metų vasario 16-ąją, galbūt buvo pasirašyti keli tokie pranešimai, kuriuos galima vadinti nepriklausomybės akto originalais. Ir dar ne vienas toks gali išnirti iš palyginti negilios, 100 metų, istorijos gelmės.
Dublikatas irgi dingo
R.Miknys ir V.Grodis papasakojo, kaip atsirado nesusipratimai dėl Nepriklausomybės Akto originalo.
„Originalu buvo visų pirma vadinamas rankraštis, kurį surašė Jonas Basanavičius ir pats neprisiminė, kur jį padėjo. Patys signatarai būtent šį dokumentą vadino originalu. Dar buvo spausdintinis akto variantas, dublikatas, nuvežtas į Paryžių, Taikos konferenciją, 1919 metais. Kai švenčiant nepriklausomybės 10-metį 1928 metais pasigesta originalo, vienas signatarų, Petras Klimas, jį ir parūpino“ – pasakojo VU lektorius A.Grodis.
Dublikatas buvo saugomas Prezidentūroje Kaune ir dėl originalaus J.Basanavičiaus rankraščio niekas galvos nesuko. Apskritai jokių klausimų dėl akto originalo nekilo paprasčiausiai todėl, kad jo turinys buvo puikiai žinomas, – pergudravus okupacinę vokiečių administraciją jis išspausdintas „Lietuvos aido“ 1918 metų vasario 19 dienos numeryje.
Bet štai po 1940 metų sovietinės okupacijos akto dublikatas iš Kauno Prezidentūros dingo.
„Buvo žinių, kad dokumentą galėjo paimti ir nuo bolševikų paslėpti Antano Smetonos vairuotojas P.Bielskus. Tačiau jį galėjo perimti ir okupantai, išgabenti į Maskvos archyvus. Gal jis ten dar guli nerastas“, – svarstė A.Grodis.
Tačiau iš kur atsirado dokumentas, kurį Vokietijoje aptiko L.Mažylis ir kuris įgavo originalo statusą?
Pagirtinas vokiečio uolumas
„Peržiūrėję Lietuvos Tarybos 1918 metų vasario 16 dienos posėdžio protokolą matome, kad tą dieną buvo priimti 4 dokumentai. Vienas jų turbūt ir buvo pareiškimas Vokietijai, kaip šalį okupavusiai valstybei, kad Lietuva atsisako ją iki tol siejusių ryšių ir paskelbia atkurianti nepriklausomybę.
Dokumentas pateko į Vokietijos okupacinės valdžios atstovo Georgo Bonino rankas. Jis ir rastas Bonino aplanke Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyve. Pranešimas apie Lietuvos valstybės atkūrimą su vertimu į vokiečių kalbą pridėtas kaip lydraštis“, – aiškino profesorius R.Miknys.
Jis teigė, kad pranešimas apie Lietuvos valstybės atkūrimą įspūdžio tuometei vokiečių Vyriausybei, ypač Oberosto (vokiečių okupacinės administracijos Baltijos šalyse. – Red.) vadovui Erichui von Ludendorfui, nedarė.
„Lietuvos Taryba tikėjosi, kad nepriklausomybės byla bus svarstoma 1918 metų kovo 23 dienos posėdyje. Bet toks klausimas nebuvo svarstomas. Vokiečiai rėmėsi 1917 metų gruodžio 11 dienos nutarimu, kuriame kalbama apie Lietuvos įsipareigojimus Vokietijai.
Taigi Lietuvos tarybos atsiųsti dokumentai vokiečių akyse tuomet neteko jokios reikšmės. Dėl to, kad jie išliko ir juos buvo galima surasti, turėtume būti dėkingi ir G.Boninui už jo vokišką kruopštumą, kad nešmetė šių dokumentų, o tvarkingai juos sudėjo į aplanką“, – pažymėjo R.Miknys.
Pasak jo, be laiško G.Bonenui, Lietuvos Taryba 1918 metų vasario 16 dieną priėmė dar kelis dokumentus, kuriuose taip pat pranešama apie nepriklausomybės atkūrimą. Istoriko teigimu, turėjo būti surašyta ir pateikta deklaracija Vokietijos ir bolševikinės Rusijos derybų Lietuvos Brastoje metu. Taip pat yra duomenų, kad Nepriklausomybės Akto nuorašas buvo nusiųstas ir į Maskvą – jau vien tam, kad primintų, jog apie pusantro šimto metų pabuvusi Lietuvos „šeimininke“ Rusija tokia jau nebėra.
Kiek dar bus originalų?
Jei atsiras ir šie dokumentai, kuris iš jų, jei buvo surašyti tuo pat metu, bus tituluojamas originalu? R.Miknys atkreipė dėmesį, jog Vokietijoje rastas Vasario 16-sios deklaracijos tekstas surašytas signataro Jurgio Šaulio ranka. Jis gerai mokėjo vokiečių kalbą, be to, J.Šaulys kaip tik tą lemtingą dieną sekretoriavo Tarybos posėdyje.
„Gaila, kad politinės ambicijos iškraipė istorinę tiesą. Bet tai nė kiek nemenkina L.Mažylio nuopelnų, jo atradimo svarbos ir negadina jubiliejaus šventės“, – įsitikinęs mokslininkas.
Valstybės gimtadienis jubiliejiniais metais turėtų iš esmės skirtis nuo ankstesnių, graudulio ir pagailos kupinų Vasario 16-sios minėjimų. Vis dėlto taip pašėlti, kaip amerikiečiai šėlsta liepos 4-ąją, nepavyks, nes mūsų valstybė gimė šaltu metų laiku. Juk ir aktas buvo pasirašytas Štralio namuose, o ne J.Basanavičiaus (prie dabartinės Filharmonijos. – Red.) bute, nes tautos patriarchas pristigo pinigų malkoms, buvo labai šalta.
Ir nereikia naiviai manyti, kad jau tą pačią dieną, 1918 metų vasario 16-ąją, Lietuva ir tapo faktiškai laisva valstybė. Vilniaus universiteto istorikas docentas Saulius Kaubrys rado įdomų dokumentą: 1920 metų kovą surašytą Šiaulių apskrities valstiečių skundą dėl rekvizicijų (arklių nusavinimo). Skundas pradedamas taip: „Mes, Kauno gubernijos Šiaulių apskrities...“
S.Kaubrys pažymėjo: „Taigi buvo jau 1920-ieji metai, kovas, po dviejų mėnesių vyko Steigiamojo Seimo rinkimai, o žmonės dar mąstė carinės Rusijos administracinių struktūrų kategorijomis. Pilietinė savivoka brendo lėtai.“
A.Smetona gyrė Rusiją
Teiginys, kad prieš 100 metų Lietuvoje įvyko stebuklas, skambėtų kaip persaldintas, pernelyg išpūstas pasakymas. Bet, kita vertus, Lietuvos valstybės atkūrimas (tiksliau, jos sukūrimas moderniaisiais laikais) geriau įsižiūrėjus iš tiesų atrodo neįtikėtinas dalykas.
XX amžiaus pradžios Lietuva – neišbaigtos socialinės struktūros šalis, nutautėję miestiečiai ir aukštuomenė, sauja lietuviškai kalbančių lietuvių – būrys dar neseniai purvyną bridusių kaimo bernų. O nepraėjus nė 20 metų jie jau lipdė savą valstybę. Nors, pavyzdžiui, pirmieji Kauno savivaldybės tarybos (1919–1921 m.) posėdžiai vyko rusų ar lenkų kalbomis, nes, be burmistro Jono Vileišio, lietuviškai mokančių tarybos narių buvo mažai.
Šimtas metų istorijos požiūriu nėra ilgas laikas, bet dauguma esminių to meto aktualijų atrodo neįtikėtinai. Pavyzdžiui, kad ilgoką laikotarpį tarpukariu geriausia Lietuvos sąjungininkė, nors ir ne iš meilės, buvo komunistinė Rusija. Tarsi akibrokštas skambėtų tautininko Antano Smetonos kalba 1926 metais Seime, kurios metu jis priekaištavo socialdemokratų ir valstiečių Vyriausybei, idant šioji neskubėjo pasirašyti draugystės sutarties su Sovietų Sąjunga. O 1920 metų taikos sutartimi Rusija pripažino Lietuvos miestais ne tik Vilnių, bet ir Lydą, Gardiną, Suvalkus ir Seinus.
Tačiau istorijos užgaidos lėmė kitaip – tarpukariu negavome ne tik Gardino su Suvalkais, bet ir Vilniaus su Šalčininkais. Vis dėlto, istorikų nuomone, Lietuvos startas kelyje į šiuolaikinę europietišką civilizaciją anuomet tobulas nebuvo, bet atrodo neblogai pavykęs. Ir už tai, jei tik sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga nesupyks, galima išgerti sklidiną šampano taurę.
