Ką laimėjome negavę Gardino ir Seinų: nereikia toli važiuoti pigios dešros

Nepriklausomybės atkūrimo šventė šiemet buvo jubiliejinė ir labai iškilminga. 

 Kadras iš pirmųjų A.Smetonos prezidentavimo metų.<br> Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.
 Kadras iš pirmųjų A.Smetonos prezidentavimo metų.<br> Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.
 LDK valstybę simbolizavo Vyčio vėliava.<br> J.Stacevičiaus nuotr.
 LDK valstybę simbolizavo Vyčio vėliava.<br> J.Stacevičiaus nuotr.
 Kadras iš pirmųjų A.Smetonos prezidentavimo metų.<br> Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.
 Kadras iš pirmųjų A.Smetonos prezidentavimo metų.<br> Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.
Istorikas A.Pukšto pabrėžė, kad dalis diduomenės rėmė Lietuvos valstybę. <br>M.Patašiaus  nuotr.
Istorikas A.Pukšto pabrėžė, kad dalis diduomenės rėmė Lietuvos valstybę. <br>M.Patašiaus  nuotr.
 Š.Liekis teigė, jog tautybę daugeliu atvejų lėmė pasirinkimas.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Š.Liekis teigė, jog tautybę daugeliu atvejų lėmė pasirinkimas.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

Feb 27, 2018, 1:44 PM

Bet klystume manydami, kad 1918 metų vasario 16-ąją vilniečio verslininko Kazimiero Štralio (Kazimierz Sztral) restorano antrame aukšte, kur rinkosi valstybės tėvai, tvyrojo šventinė nuotaika, o pasirašius Nepriklausomybės Aktą liejosi šampanas ir buvo iškelta trispalvė. Nieko panašaus.

Tautos tėvai susikibo

Antrame restorano aukšte, kuriame buvo įsikūrusi Lietuvos Taryba, tvyrojo įtampa. Radikalieji tarybos nariai, tokie kaip Simonas Kairys ir Petras Klimas, iš pirmininko pareigų privertė pasitraukti Antaną Smetoną, laikomą sandorio su Vokietija šalininku, nes jis agitavo už 1917 metų gruodžio 11 dienos deklaraciją, kurioje buvo pasisakyta už „amžinus ryšius“ su Vokietija. 

Kai kurių signatarų asmeniniai santykiai irgi nebuvo itin geri. Vienas jų - P.Klimas, vėliau skelbtuose prisiminimuose užsiminęs, kad kolega Donatas Malinauskas lemtingąją dieną į posėdį atskubėjo pavėlavęs, buvo pametęs rašiklį pasirašyti Aktui. P.Klimas leido suprasti, kad plačių mostų bajoras D.Malinauskas ūžavo restorane, kai kiti bendražygiai gyveno pusbadžiu.

Plunksnos surašyti nepriklausomybę liudijantį Aktą ėmėsi tautos patriarchas Jonas Basanavičius, vėliau nežinia kur nukišęs dokumentą ir užminęs ainiams dramatišką mįslę. Apie jokį pergalės šampaną negalėjo būti kalbos, vokiečių okupuotoje Lietuvoje paprasčiausia duona buvo prabanga. 

Vilniečių ir dabartinės Vilniaus valdžios sumanymas – švenčiant nepriklausomybės 100 metų jubiliejų į sostinės restoranų valgiaraščius įtraukti ano meto populiariausius patiekalus. Bet Pirmojo pasaulinio karo nualintame Vilniuje pirmoji lietuvių politikų karta apie tokius skanėstus galėjo tik pasvajoti.

Ir trispalvė vėliava neiškilo virš Nepriklausomybės deklaraciją paskelbusio pastato dabartinėje Pilies gatvėje. Nes tokios vėliavos dar nebuvo. Ji atsirado tik praėjus mėnesiui po vasario 16-osios. Paskelbus apie Lietuvos nepriklausomybę iš pradžių galvota apie raudoną vėliavą su Vyčiu – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) simbolį.

Lemtingi teroristo šūviai

Jau XX amžiaus pradžioje Lietuvių demokratų partija, vienijusi ir būsimą tautininką A.Smetoną, ir būsimą komunistą stalinietį Vincą Mickevičių-Kapsuką, pasisakė už valstybę tautiniu ir kalbiniu pagrindu, už valstybę etnografinėse ribose. Tai pabrėžė ir 1905 metų Vilniaus Seimas.

Tiesa, tos ribos buvo suvokiamos kur kas plačiau nei siekė lietuvių kalbos aprėptis.

Kauno Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politikos ir diplomatijos fakulteto dekanas Šarūnas Liekis ir šio fakulteto Politologijos katedros vedėjas Andžejus Pukšto atkreipė dėmesį, kad Lietuvos sostine be išlygų buvo laikomas Vilnius, nors jame lietuviškai kalbančiųjų buvo labai mažai. Kaip organinė Lietuvos dalis buvo anuomet gana lietuviški Seinai, į atkuriamos Lietuvos valstybės planą įtrauktas ir istorinis LDK centras – Gardinas.

Mokslininkai pabrėžė, kad bręstant Lietuvos kaip tautinės valstybės idėjai LDK modelio kurį laiką - pavieniais atvejais iki 1917–1918 metų - nebuvo atsisakyta. Jis egzistavo tarsi greta, jį puoselėjo lenkiškai kalbanti Lietuvos diduomenė.

Padėtį komplikavo ir tai, kad atskirti, kokiai tautai priklausė Lietuvos gyventojai (konkrečiai – lietuviams, baltarusiams ar lenkams) buvo ne taip jau paprasta.

„Aiškiai buvo apibrėžiamos tik tikybos ribos: tu katalikas, unitas ar stačiatikis. Tapatybę lėmė ir savimonė – kokia tautai save priskiria konkretus asmuo“ – aiškino Š.Liekis.

Tipiškas pavyzdys – brolių Stanislovo ir Gabrieliaus Narutavičių likimai. Abu jie buvo lenkiškai kalbantys Lietuvos bajorai iš Telšių apylinkės. Bet Stanislovas apsisprendė būti lietuviu ir pasirašė Nepriklausomybės Aktą, o Gabrielius tapo pirmuoju Lenkijos prezidentu. Tiesa, poste buvo tik tris dienas – 1922 metais jį nušovė fanatiškas teroristas, staiga pakeitęs planus ir galbūt bet visą istorijos eigą, nes planavo pasikėsinti į Lenkijos valstybės atkūrėją Jozefą Pilsudskį.

Lėmė ne tik kalba

A.Pukšto atkreipė dėmesį, kad tautinę priklausomybę ir patriotizmą nebūtinai lėmė gimtoji kalba. Lietuvos bajorų požiūrį į besikuriančią modernią Lietuvos valstybę tyrinėjantis mokslininkas sakė, kad visi lenkiškai kalbėję Lietuvos bajorai (šlėktos) buvo priešiški lietuvių siekiams ir palaikė Lenkiją.

„Geriausiai žinomas bajorų atstovas, stojęs Lietuvos pusėn, buvo Mykolas Romeris. Jis ilgai rėmė Lietuvos valstybę kaip LDK tęsinį moderniaisias laikais. Vis dėlto yra ir daugiau nepelnytai užmirštų asmenybių, mačiusių laisvą Lietuvą, bet kitokią, nei ji buvo sukurta“, – teigė istorikas.

Vienas tokių – Saldutiškio (Utenos r.) dvarininkas Boleslovas Jalovieckis. Jis 1907 metais Vilniuje išleido programinį kūrinį  „Lietuva ir jos reikalai, tautiškas Lietuvos katekizmas“ lenkų ir lietuvių kalbomis. Tai buvo programa federacinės valstybės, kuri siūlė remtis LDK tradicija.

„Lietuvos istorijoje nepelnytai užmiršta ir bajorė iš Polesės (Baltarusija) Konstancija Skirmuntaitė, kuri sakė, kad ir lenkiškai kalbantys gali būti Lietuvos patriotai. Taigi besikuriant valstybei buvo ir alternatyvių modelių kalbiniu bei tautiniu pagrindu susiformavusiai Lietuvai“, – aiškino A.Pukšto.

Su LDK tradicijų tąsa iš esmės susijęs ir baltarusių vaidmuo moderniosios Lietuvos valstybės gimimo laikotarpiu. Tuo laiku į Lietuvą besiorientuojanti baltarusių tautinių inteligentų srovė su V.Lastauskiu priešakyje pasisakė už glaudžią Baltarusijos (Gudijos) sąjungą su Lietuva, tačiau baltarusiai reikalavo plačios autonomijos.

Jokių konkrečių pažadų lietuvių politiniai veikėjai nedavė, bet nuo 1918 metų šeši baltarusių nariai buvo įtraukti į Lietuvos Valstybės Tarybos sudėtį.

Dvi tautas vienijo bendras interesas – atsispirti Lenkijos, taip pat bolševikinės Rusijos imperiniams siekiams. 

Rėmė baltarusių partizanus

„Lietuvių ir baltarusių politikų santykiai buvo nepastovūs, didele dalimi deklaratyvūs. Lietuviai vengė konkrečių įsipareigojimų. Tačiau  lenkams užėmus Vilnių kurį laiką Kaune veikė Gudų ministerija, Baltarusijos Liaudies Respublikos (BLR) vyriausybė, buvo suformuotas baltarusių batalionas.

„Baltarusiška korta“ lietuvių veikėjai žaidė iki pat 1923 metų, kai Jungtinių Tautų Ambasadorių konferencija pripažino demarkacinę liniją tarp Lenkijos ir Lietuvos Vilniaus krašte“, – pasakojo A.Pukšto.

Maža to, Lietuva, pati būdama skurdi valstybė, iki 1923 metų finansiškai rėmė Baltarusijos vyriausybę ir prieš Lenkiją kovojusius baltarusių diversantus Gardino krašte. 

Ar politinį flirtą su baltarusiais galima laikyti variacijomis LDK tema, istorikai nesiryžta vertinti.

„Iš lietuvių pusės tai buvo taktinis žaidimas, siekiant telkti sąjungininkus prieš Lenkiją. Be to, sąjungą su baltarusiais labiau puoselėjo kairieji, o dešinieji, A.Smetona ir kiti, nuosekliai pasisakė už tautinį valstybės modelį“, – teigė VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas Š.Liekis.  

Vis dėlto alternatyva tautinei valstybei, platesnis požiūris į Lietuvos geopolitinę erdvę iki 1918  m. vasario (sąlygiškai imant) gyvavo. Tokios idėjos nešėjai buvo žydų litvakų inteligentija ir slaptos organizacijos, masonų, atstovai. 

Geriau mažiau, bet geriau 

Antisemitiniai stereotipai linkę sukergti žydus ir masonus į vieną krūvą, nors tai mitas.

Lietuvos istorijos instituto direktorius Rimantas Miknys atkreipė dėmesį t tai, kad Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse, braižydami būsimos Lietuvos kontūrus, aktyviai veikė masonų ložei priklausantys lietuvių šviesuomenės veikėjai: M.Romeris, Felicija Bortkevičienė, Augustinas Janulaitis, Jurgis Šaulys, Mykolas Biržiška, Jonas Vileišis. Pastarieji trys – Nepriklausomybės Akto signatarai.

Kas iš tiesų yra masonai ir ką jie veikia, iki šiol žinoma ne daugiau nei apie kosmoso ateivius. Bet dalis istorikų mano, kad XIX ir XX a. laisvųjų mūrininkų organizacijos buvo įtakingos, iš esmės sugriovė religinėmis doktrinomis grįstų imperijų valdomą pasaulį.

Paslaptingas vizitas pas kadetus 1913-aisiais, likus metams iki Pirmojo pasaulinio karo, pas Rusijos Dūmos deputatą, kadetų (konstitucinių demokratų) partijos lyderį Pavelą Miliukovą, atvyko svečiai iš Šiaurės Vakarų krašto: lietuvis M.Romeris, žydas Cemachas Šabadas ir baltarusis Ivanas Luckevičius.

Jie atvyko aptarti vakarinių Rusijos imperijos pakraščių ateities, nes P.Miliukovo masonų kadetų ložė jau kūrė planus nuversti carą ir paskelbti Rusiją demokratine federacine respublika.

M.Romeris, C.Šabakas ir I.Luckevičius išdėstė savo planus: sukurti valstybę, kuri apimtų lietuvių ir baltarusių žemes, galima sakyti – atgaivinti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. P.Miliukovas siūlė iš pradžių apsiriboti žemių autonomija, jam apskritai buvo labiau priimtina Lietuvos autonomija demokratinės Rusijos sudėtyje, bet iš principo didelė buferinė valstybė, atskirianti Rusiją nuo Vokietijos, Rusijos masonams buvo priimtinas variantas.

Pagaliau 1915 m. masonai J.Šaulys ir J.Vileišis kartu su grupe baltarusių ir žydų visuomenės veikėjų pasirašė LDK konfederacijos universalą, kuriame skelbiama: „Lietuvos bei Gudijos žemės, iš kurių kitąkart buvo sutapusi Didžioji Lietuvos Kunigaikštija, o kurios dabar vokiečių kariuomenės yra užimtos, sudarytų, prie naujųjų istorijos sąlygų, vieną nedalomą ir savitą Lietuvos bei Gudijos kūną, atskiros valstybinės vienatos pavidale, su visiška teisių pilnumo garantija visoms tautoms, tame krašte gyvenančioms.“

Neįvertinta žydų pagalba

Istorikas R.Miknys apgailestavo, kad lietuviai iki šiol nepakankamai žino, kiek daug Lietuvai palankūs žydai prisidėjo prie nepriklausomos valstybės atkūrimo.

„Žydai sionistai, turėdami ryšių visame pasaulyje, padėjo lietuvių veikėjams megzti diplomatinius ryšius, patekti pas to meto įtakingus Vakarų politikus, taip pat rėmė finansiškai“, – sakė R.Miknys.

Jo nuomone, išskirtinės pagarbos nusipelnė Lietuvos Tarybos narys Simonas Rozenbaumas, buvęs ir ministru be portfelio žydų reikalams.

Jis nemažai prisidėjo parengiant 1920 m. Lietuvos ir sovietų Rusijos taikos sutartį – didžiausią po Klaipėdos atgavimo Lietuvos diplomatijos laimėjimą tarpukariu. Rusija pripažino Lietuvai Vilnių ir Gardiną, Seinus ir Suvalkus, karo nuostoliams atlyginti paskyrė 100 tūkst. dešimtinių miško ir 3 mln. aukso rublių. Žinoma, ne visi Lietuvos žydai palankiai sutiko tautinę valstybę, tarp jų buvo ir prijaučiančių bolševikams.

Vis dėlto Lietuva, kaip ir dauguma po Pirmojo pasaulinio karo susikūrusių valstybių, rėmėsi etnografine ir kalbine erdve. 

Istorikas Algimantas Kaspervaičius atkreipė dėmesį, kad mintis kurti tautinę Lietuvos valstybę kilo keliaujant po Bulgariją ir kitas Balkanų šalis. Jos buvo neseniai išsivadavusios iš turkų imperijos gniaužtų ir sukūrusios tautines valstybes. Anais laikais keliaudami po šiltų jūrų šalis visuomenės veikėjai ne kaitindavosi paplūdimiuose, o semdavosi strateginių idėjų.

Mažesnė, nei pavyko sukurti, Lietuva apsiėjo ne tik be Suvalkų ir Seinų, Gardino ir Lydos, teko ilgokai, du dešimtmečius, pakentėti ir be Vilniaus. 

Jei daugelis dalykų būtų pasisukę kitaip, gal dabar pagrindinėje Gardino aikštėje stovėtų ne Vladimiro Lenino, o Vytauto Didžiojo paminklas. Kita vertus, Suvalkuose ir Seinuose dešrą ir degtinę pirktume už tokią pat didelę kainą, kaip ir visur Lietuvoje. O ieškoti pigesnių prekių turėtume trenktis dar giliau į Lenkiją.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.