Mat didumą šalies 1915 m. užėmę vokiečiai kaipmat pasibaisėjo mūsų krašto higiena“, – knygoje „Lietuvio kodas: įpročiai ir būdas senovės lietuvio prieš 100 metų“ rašo Gediminas Kulikauskas.
Pateikiame knygos ištrauką.
* * *
Vos užėmę kaimą ar miestelį, okupantai visus sugriebtus vietinius tuoj pristatydavo šluoti gatvių, remontuoti pirčių. Švarintis varydavo visus – „nedarė nei inteligentui, nei paprastam darbininkui jokios išimties“.
Neišsisukdavo net aristokratai: anot liudininko, „būdamas Rokiškyje pats mačiau, kaip jaunasis grafas, gerai mokėdamas vokiškai, vargiai atsikalbėjo nuo vokiečių įteikiamos šluotos“.
O užkrečiamomis ligomis sergančiųjų namus iš viso izoliuodavo, spygliuota viela apraizgydavo net langus ir duris „...visai nesirūpindami gyventojų likimu. Jei ne kaimynai, tai nors badu mirk...“
Kur nors įsikūrę, namų durų rankenas apvyniodavo karbolio rūgštyje mirkytomis drobėmis, kad bet kuris ateinantis lankytojas neužneštų ligos.
Atėjūnai labiausiai baisėjosi lietuviškais šuliniais ir išvietėmis. Šuliniai, jų akimis, buvę taip arti tvartų ir virtuvių, kad srutos ir paplavos, prasisunkusios per žemę, užteršdavo vandenį. Tad įsakyta žemę aplink šulinį išgrįsti akmenimis, aplinką užpilti žvyru, išgrįsti akmenimis, o šulinį uždengti, rentinį iš viršaus apkalti lentomis.
Išviečių dažniausiai iš viso nebuvo – štai Adutiškio (Švenčionių r.) apylinkėse vokiečių kareivių statydinti lauko tualetai vietos gyventojams buvo didelė naujiena. Aišku, būta išimčių, tačiau šios išvietės buvusios tokios baisios būklės (vok. – „im grauenhaften Zustand“), jog, pasak liudijimų, net vietiniai, „kad ir mažiausiai prie ištaigos pripratę gyventojai nesiryždavo jose lankytis“.
Tad jau 1915 m. rudenį ir žiemą pasipylė griežti vokiečių įsakymai prisilaikyti švaros. Valstiečiams nurodyta pirmiausia iš karinės apskrities vyresnybės gautą dezinfekcijos priemonę – karbido kalkes – ištirpdyti vandenyje ir tuo skiediniu bent porąsyk pertepti trobų sienas ir lubas. Taip pat kiekvienai sodybai būtiniausiai pasistatyti po lauko išvietę („tvirtą skrynią“), kurią irgi „reikia dažnai ištepti kalkių skystimu, mežamosios vietos reikia taipojau kas dieną aplaistyti kalkiais arba klorakalkiais“.
Varguoliams, kurie neišgali susiręsti būdelės, prisakyta bent jau išsikasti išeinamąsias duobes su lentomis virš jų. Jas taip pat privalu kasdien laistyti kalkių skystimu, o „sėdžiamosios lentos reikia kas dieną valyti ir numazgoti „Saprolo“ skystimu“. Nenorintiems dezinfekuoti palikta varginanti išeitis – kas savaitę patiems išsikuopti minėtas mėšlo duobes.
Vokiečiai nurodė ir kuo didžiausią dėmesį skirti musių, taip pat „uodų – kandiklių“ (labiausiai „besiperiančių“ užmaurojusiuose tvenkiniuose) naikinimui. Tad šiuos vandenis reikia nuleisti arba iš viso užkasti, arba bent kas antrą savaitę aplaistyti dezinfekciniu „Saprolu“.
Prisižiūrėti liepta ir miestiečiams – štai 1916 m. Kelmėje vokiečiai paragino „kiekvieną namų savininką pasitiegti kas butui bent vieną išeinamąją vietą, būtent ant pavažų padėtą skrynią, kad kas kartas būtų galima išmatas išvežti su tam tyčia pritaisytu užkinkymu“. Miesto valdyba užtikrino, kad tokie tualetai bus iškuopiami bent kartą per mėnesį.
Sukandę dantis, paburbėdami, valstiečiai ėmėsi darbo – už išvietės neturėjimą bausta ne juokais: iki 6 tūkst. markių bauda arba pusmečiu kalėjimo. Tad netrukus daugelis sodybų pasipuošė lauko išviečių būdelėmis.
„Važiuodamas per kaimą dabar matai iš baltų lentų sukaltą naują mažą „budinkėlį“, kuris dažniausiai yra pastatytas kuriame nors užkampyje“, – 1915 m. balandį savo dienoraštyje džiaugėsi kunigas Kazimieras Pakalniškis. Ten pat šiek tiek ironiškai pridūręs, kad „tuos nešvarumus valydami, mes vieną žingsnį prisiartinome prie Europos“.
Panašiai Lietuvos „įtualetinimas“ vyko ir kitur. Anot Papilės apylinkių Zabikų kaimo gyventojo Antano Daunio: „Anksčiau pas mus nė mados nebuvo, kad kažkas statytųsi išvietę. Užėjus vokiečiams per seniūnus buvo įsakyta, kad kiekvienas gyventojas tokią patalpėlę įrengtų. Tas vyko ne be vargo. Daugelį žandaras Pišenka privertė pasistatyti išvietę tik nubaudęs 10 markių bauda.“
Vokiškos lauko išvietės gąsdino valstiečius
Daugelis valstiečių neturėjo net mažiausio supratimo apie lauko išvietes, o ypač karines. Tad pasitaikydavo ir kuriozų.
Vieno kaimo gyventojai išvydę, kad vokiečiai kažką kasa, ...labai susirūpino, manydami, kad vėl grįžta frontas. Viena moterėlė, pasidrąsino, priėjo artyn ir lenkiškai paklausė, kas čia bus.
Vokiečiai suprato, ko ji klausia, tik žodžiais nemokėjo paaiškinti. Vienas jų pamojo pirštu, pasivėdėjo moterį prie pailgai iškasto griovio, greit nuleido viršutines kelnes ir atsitūpė.
– Tfu! Kad jie prasmegtų! – nusikeikė moteris. Iš to paaiškinimo visiems vokiečiams buvo gardaus juoko.
(„Kaip vokiečiai užėmė Lietuvą“, „Diena“, 1937 08 29)
Vietinius prausdavo ir prievarta
Mėgstamu vokiečių kareivių užsiėmimu tapo nešvarių vietinių gaudymas ir priverstinis prausimas pirtyse. Štai kaip jie elgėsi Skapiškio apylinkėse, kur, nuprausę keletą vyrų, kartą susidūrė su aršiu pasipriešinimu:
„Po miestelį vaikščiodavo toks beprotis Kriaučiukas, visas plaukais ir barzda apžėlęs. Jis su viskuo sutikdavo, tik už jokius pinigus barzdos nukirpti neduodavo. Jis labai norėdavo rūkyti ir jam labai patikdavo šautuvas, tačiau ir už šiuos daiktus nė vieno plaukelio iš barzdos išpešti neduodavo.
Vokiečiai žinojo šitą Kriaučiuko nusistatymą. Jie įsikvietė į pirtį, davė jam cigarų užrūkyti ir liepė nusimaudyti. Paskui nukirpo plaukus, o kai priėjo prie barzdos, tai vyko tikros rungtynės. Kriaučiukas buvo tvirto sudėjimo ir gan diktas vyras, tai jis iš rungtynių išėjo laimėtojas išvilkdamas iš pirties ant kūbrio du įsikibusius vokiečius.“
(„Kaip vokiečiai užėmė Lietuvą“, „Diena“, 1937 08 29)
* * *
Knyga apie lietuvius prieš 100 metų – kuo didžiavosi ir ko gėdijosi
Gediminas Kulikauskas. Lietuvio kodas: įpročiai ir būdas senovės lietuvio prieš 100 metų. – Vilnius: Tyto alba, 2018. – 414 p. Dailininkė Ilona Kukenytė
Gediminas Kulikauskas – gerai žinomas istorikas, trijų knygų („Apelsinų kontrabanda“, „Elektros boikotas“ ir „Respublika prieš Maskvą“) autorius, dirbantis Lietuvos muitinėje. Domisi Lietuvos kasdienybės, karo ir kontrabandos istorija, nuolat publikuoja straipsnius žurnaluose „Verslo klasė“, „Iliustruotoji istorija“.
„Lietuvio kodas“ – knyga apie carinės ir smetoninės Lietuvos visuomenės bruožus ir netikėtą jų raišką šių dienų Lietuvos gyvenime. Naudojantis gausia istorine medžiaga, atskleidžiama, ką amžių sandūroje (XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje) gyvenusiam lietuviui reiškė žemė, miškas ir... degtinė ar emigracija.
Kas labiausiai rūpėjo anų laikų lietuviui, kuo jis džiaugėsi, ko gėdijosi, kaip to meto Lietuvoje žiūrėta į verslą ir amatus, kas (ir kada) valgyta, kada (ir kiek) praustasi. Kaip Lietuvoje atsirado lauko tualetai, kiek kontrabandos buvo knygnešystėje, kaip „lietuvinta“ kalba ir kokios aistros virė dėl būtinybės (ne)griauti carinius paminklus.
Knygoje – daugybė faktų ir fotografijų, istorinių akimirkų ir asmeninių istorijų, panardinančių skaitytoją į šimto metų senumo gelmę, kurioje jis tikrai ras ir tai, ko visai nesitikėjo.
Autorius tarsi atsuka veidrodį į mus pačius: viena vertus, lietuvių tikrovė prieš 100 metų atrodė visiškai kitaip, kita vertus – daugelį mūsų protėvių pažiūrų ir bruožų atpažinsime ir šių dienų tautiečių gyvenime. Veidrodis negailestingas, nes tikras.
