Medikas pasiskundė dėl, jo nuomone, neteisėtai pratęsto draudimo prieiti prie Sovietų Sąjungos įkūrėjo Vladimiro Lenino gydytojų ir sanitarų dienoraščių.
Po proletariato vado mirties dokumentai buvo įslaptinti 75 metams – iki 1999 metų. Tačiau 1999 metais į Federalinę archyvų agentūrą kreipėsi V.Lenino dukterėčia Olga Uljanova (V.Lenino brolio Dmitrijaus Uljanovo duktė, kuri mirė 2011 metais). Ji paprašė pratęsti įslaptinimo terminą dar 25 metams, ir įstaiga patenkino jos prašymą.
V.Novosiolovas nori išsiaiškinti, ar dėl šios priežasties teisėtai pratęstas įslaptinimas. Be to, tyrėjas nori atverti priėjimą prie visų dokumentų apie V.Lenino mirtį.
Pasikėsinimo aidas ar „gėdinga“ liga?
V.Leninas mirė savo vasarnamyje Gorkuose 1924 metų sausio 21-ąją. Tą rytą jis dar pats nuplėšė kalendoriaus lapelį, beje, matyti, kad tai padarė kairiąja ranka – dešinioji buvo paralyžiuota.
Pasaulio proletariato vado ligos simptomai išryškėjo dar 1922 metų gegužę. Laikraščiai rašė, kad ligą sukėlė didelis darbo krūvis ir 1918 metų rugpjūčio 30-osios Fani Kaplan pasikėsinimo padariniai.
1922 metų spalį V.Leninas grįžo prie darbo, tačiau gruodį vėl pasijuto blogai. Jis skundėsi galvos skausmais ir greitu nuovargiu, jam atimdavo galūnes, kol visiškai paralyžiavo. 1924 metų sausį V.Lenino sveikata labai pablogėjo ir netrukus jis mirė.
Gydyti svarbųjį pacientą pasitelkti geriausi sovietiniai ir pasaulio specialistai. Iš Vokietijos už didžiulius pinigus pakviesti Felixas Klempereris, Maxas Nonne, Oscaras Minkowskis, taip pat vienas vokiečių ir pasaulio neurologijos pradininkų Otfriedas Foersteris, kuris buvo pagrindinis vado gydantysis gydytojas nuo 1922 metų gruodžio iki pat jo mirties. Iš rusų specialistų dirbo profesoriai neuropatologai Vasilijus Krameras ir Viktoras Osipovas.
Nors oficiali V.Lenino diagnozė buvo insultas, tarp jo gydytojų nebuvo nė vieno garsesnio to meto mediko, kuris specializavosi šioje srityje: nei Lazario Minoro, nei Liverijaus Darkševičiaus, nei Grigorijaus Rosolimo. Užtat komandoje dirbo geriausi neurosifilio specialistai: vokietis M.Nonne ir rusas Aleksejus Koževnikovas.
Vėliau mokslinės bendruomenės nuomonė dėl vado mirties priežasčių išsiskyrė. Vieni mano, kad jis mirė dėl galvos smegenų aterosklerozės (oficiali versija, nurodyta po skrodimo surašytuose dokumentuose).
Kiti mano, kad mirties priežastis – smegenų sifilis, kurį V.Leninas galėjo pasigauti emigracijoje Paryžiuje. Šios versijos šalininkų nuomone, Sovietų Sąjunga tiesiog negalėjo leisti, kad šviesų V.Lenino paveikslą suterštų „gėdinga“ liga. Versiją apie sifilį sustiprina preparatai, kurie buvo prirašyti vadui. Tuo metu kaip tik jie sudarė šios ligos gydymo kursą: gyvsidabris, bismutas, arsenas, didelės dozės jodo kasdien.
„Laikas detaliai išstudijuoti tą bylą“
V.Novosiolovas pradėjo nagrinėti V.Lenino mirties priežastis dar dešimtajame dešimtmetyje. 1992 m. jis paprašė Federalinės archyvų agentūros leidimo peržiūrėti dienoraščius, bet tuomet jam nebuvo leista.
2017 metais Rusijos valstybinis socialinės ir politinės istorijos archyvas prileido mokslininką prie trijų V.Lenino gydytojų dienoraščių: privatdocento ir neurosifilio specialisto A.Koževnikovo, neuropatologų V.Kramero ir V.Osipovo (akademiko Vladimiro Bechterevo padėjėjo). Jų užrašų informaciją mokslininkas panaudojo pranešimui Medicinos istorikų mokslinės draugijos posėdyje. Ruošiami ir keli moksliniai straipsniai žurnalui „Istorija mediciny“. Archyvo atstovai pranešė neprieštaraujantys, kad gauta informacija būtų panaudota moksliniais tikslais.
Tačiau didelės dalies medicininių dokumentų mokslininkui taip ir neišdavė, nes jie pažymėti grifu „Slapta“.
„Man leido dirbti tik su gydytojų asmeniniais dienoraščiais, – pasakojo V.Novosiolovas žiniasklaidai. – Yra didžiulis informacijos apie V.Lenino mirtį archyvas, apie kurį Rusijos klinikinė bendruomenė nieko nežino. Tai 410 lapų medicininės dokumentacijos, ligos eigos stebėjimų, sanitarų užrašų. Ši medžiaga vertinga tuo, kad dabar Rusijos mokslininkai kelia vado mirties versijas remdamiesi tik kitų gydytojų žodžiais, o pati negali prieiti prie faktų.“
Pasak V.Novosiolovo, dabar yra trys informacijos apie V.Lenino mirtį šaltiniai: jo kūnas (teismo medicinos ekspertizė nebuvo atlikta), įslaptinta medicininė dokumentacija, prie kurios mokslininkas bando prieiti, ir profesoriaus Aleksejaus Abrikosovo, kuris atliko V.Lenino kūno skrodimą Gorkuose, patologoanatominis aktas (tai vienintelis visiems prieinamas šaltinis). Kaip tik šiame akte ir buvo užfiksuota, kad vadas mirė nuo galvos smegenų kraujagyslių aterosklerozės.
„Tačiau dėl šio dokumento yra kai kurių klausimų, – sakė V.Novosiolovas. -Jame pavartotas terminas, kurio nėra (Abnutzungssclerose). Taip pat neaišku, kodėl V.Lenino kūno skrodimas darytas vasarnamyje Gorkuose, o ne specializuotoje įstaigoje, kodėl tai atliko ne geriausias Maskvos patologoanatomas Ipolitas Davydovskis.
Dabar teisme noriu išsiaiškinti, kokiu pagrindu buvo nutarta pratęsti dokumentų įslaptinimo terminą, taip pat gauti prieigą prie pagrindinių duomenų: medicininės dokumentacijos, sanitarų užrašų ir pan.“
Pasak V.Novosiolovo, jo mokslinio darbo tikslas – išsiaiškinti, ką apie V.Lenino ligą manė jį gydę medikai, o ne pačiam nustatyti diagnozę.
„Manau, praėjo jau pakankamai laiko, kad mokslinė bendruomenė gautų visą informaciją apie V.Lenino mirtį, ją detaliai išstudijuotų ir ramiai padėtų tą bylą ant lentynos.“
Parengė Milda Augulytė
