Vilniaus transporto istoriją gaubia paslaptys ir anekdotai

Kodėl sovietmečiu keleivius vežė ne rusiškos transporto priemonės, o troleibusai į gatves išriedėjo be griausmingos šventės? Anot Vilniaus transporto istorija besidominčio Ričardo Žičkaus, net ir netolimoje praeityje dar reikia ieškoti daug atsakymų.

Varšuvoje atsiradus autobusus „Chevrolet“ surenkančiai gamyklai, ši markė (nuotr.) iš gatvių išstūmė „Ford“ autobusus. <br>1928-1932 metų nuotr.
Varšuvoje atsiradus autobusus „Chevrolet“ surenkančiai gamyklai, ši markė (nuotr.) iš gatvių išstūmė „Ford“ autobusus. <br>1928-1932 metų nuotr.
Taip atrodė pirmieji autobusai Vilniuje.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Taip atrodė pirmieji autobusai Vilniuje.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Taip atrodė pirmieji autobusai Vilniuje.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Taip atrodė pirmieji autobusai Vilniuje.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Pasukti „Škoda 8Tr“ troleibuso vairą reikėjo jėgos, nes jis buvo be stiprintuvo.<br>T.Bauro ir V.Ščiavinsko nuotr.
Pasukti „Škoda 8Tr“ troleibuso vairą reikėjo jėgos, nes jis buvo be stiprintuvo.<br>T.Bauro ir V.Ščiavinsko nuotr.
R.Žičkus: „Vilniuje ir dabar galima matyti suprojektuotas gatves su skiriamosiomis juostomis tramvajams.“<br>T.Bauro ir V.Ščiavinsko nuotr.
R.Žičkus: „Vilniuje ir dabar galima matyti suprojektuotas gatves su skiriamosiomis juostomis tramvajams.“<br>T.Bauro ir V.Ščiavinsko nuotr.
Švęsdami miesto transporto atnaujinimą vežėjai Katedros aikštėje vakar  iš 15 raudonų naujų autobusų įrengė labirintą.<br>T.Bauro ir V.Ščiavinsko nuotr.
Švęsdami miesto transporto atnaujinimą vežėjai Katedros aikštėje vakar iš 15 raudonų naujų autobusų įrengė labirintą.<br>T.Bauro ir V.Ščiavinsko nuotr.
Daugiau nuotraukų (6)

„Lietuvos rytas“

May 5, 2018, 2:26 PM, atnaujinta May 5, 2018, 2:47 PM

Švęsdami miesto transporto atnaujinimą vežėjai Katedros aikštėje vakar iš ryškiai raudonų 15 naujų autobusų įrengė labirintą, 57 metų R.Žičkus pasakojo miesto transporto istoriją, demonstravo istorines nuotraukas, kuriose – prieš šimtmetį miesto gatvėmis riedėję autobusai, pokario laikų troleibusai.

Vilniečiams, mėgstantiems pasiskųsti miesto transporto būkle, R.Žičkus vardija metus. Ne, Vilnius šiuo atžvilgiu Europoje niekada nepirmavo, bet ir nebuvo atsilikėlis. Lengvieji automobiliai ar autobusai Vilniuje pasirodė pavėlavę vos keletą metų.

Sovietmečiu Vilniaus valdžia sugebėjo išlupti čekoslovakiškų „Škoda“ troleibusų ir vengriškų „Ikarus“ autobusų, kai kituose miestuose riedėjo tik nuolat gendanti rusiška technika.

– Katedros aikštėje penktadienį buvo įrengtas autobusų labirintas. Ar miesto transporto sistema tokia pat paini ir sudėtinga? – R.Žičkaus, knygos apie Vilniaus miesto transportą autoriaus, paklausė „Sostinė“.

– Nesakyčiau, kad padėtis labai bloga. Jeigu pasiruoši kelionei, iš anksto pasižiūri maršrutus, tvarkaraščius, kelionė nebūna sunki.

Kai vilniečiai ima skųstis miesto transporto būkle, mėgstu paklausti, kada jie pastarąjį sykį važiavo autobusu ar troleibusu. Dažnas atsakymas toks: „Dar sovietmečiu.“ Taip, yra visokių autobusų ir troleibusų.

Nesame tokie turtingi, kad iš karto galėtume nupirkti 500 naujų transporto priemonių.

Kitas dalykas – štai neseniai nuosavu automobiliu atvažiavau į centrą, prie Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos. Sukau ratus 15 minučių, nes neradau kur pasistatyti mašinos. O ir kainuoja automobilio stovėjimas šioje vietoje nemažai. Aišku, jeigu nenori iki jo eiti keliasdešimt minučių.

Tad dirbti į biblioteką važiuoju miesto transportu. Drįstu sakyti, kad protingai naudojantis jis yra gana patogus.

– Žvalgantis į transporto istoriją, ar Vilniaus miestas buvo kada nors Europoje išsiveržęs į priekį?

– Priekyje Vilnius tikrai niekada nebuvo, tačiau pateiksiu kelis pavyzdžius, iliustruojančius, kad miestas nebuvo ir atsilikęs. Štai Berlyne miesto autobusai pradėjo važinėti 1905, o Vilniuje – 1909 metais. Tad atsilikimas tikrai nėra didelis.

Varšuvoje pirmieji miesto autobusai pasirodė tik 1928 metais.

Tiesa, šiame mieste anksčiau pradėjo važinėti tramvajai.

Pirmasis automobilis į Lietuvą atkeliavo 1896, o Vilniaus gatvėse pasirodė 1903 metais. Pasaulyje automobilis buvo išrastas 1885 metais.

Taigi ir čia nelabai atsilikome, nors vis dar gajus sovietinis pramanas, kad močiutės, 1930-aisiais pamačiusios automobilį, bėgo į mišką slėptis. Taip tikrai nebuvo, nes jau 1907 metais per Lietuvą važiavo lenktynių Pekinas–Paryžius dalyviai.

– Kokią įvardytumėte miesto transporto bėdą, kamuojančią jau daugybę dešimtmečių?

– Didžiausia – Senamiesčio gatvės. Kaip jomis važinėti autobusams? Bet pastaraisiais dešimtmečiais padėtis keičiasi.

Nuo XIX amžiaus pabaigos, arklinio tramvajaus laikų, svarbus Vilniaus traukos centras buvo geležinkelio stotis.

Tai buvo labai svarbus objektas. Juk geležinkelis į Vilnių atnešė pramonės plėtrą.

Deja, dabar to traukos centro nebeliko. Geležinkeliu naudojamės mažiau. Tačiau miesto transporto maršrutai, kurie driekiasi per Senamiestį ar šalia jo, vis dar pasibaigia prie geležinkelio stoties.

– Labirintas buvo sudarytas iš naujų „Solaris“ autobusų, kuriuose labai mažai sėdimųjų vietų. Ar tokios transporto priemonės bus patogios keleiviams, nes vienas Vilniaus išskirtinumų yra gana ilgi maršrutai – dažnai pradinę ir galinę stoteles skiria pusvalandis kelio ir daugiau?

– Miesto transportas nėra priemiestinis. Be to, kai didesni keleivių srautai, svarbu transporto priemonių talpa.

Juk sovietmečiu tekdavo grūstis į autobusus ir troleibusus piko valandomis.

Pavyzdžiui, iš pramoninio Savanorių prospekto į darbą tekdavo atvežti, o pasibaigus pamainoms išvežti tūkstančius darbininkų. Štai vien tik tuometėje radijo komponentų gamykloje dirbo penki tūkstančiai žmonių.

Todėl po Savanorių prospektu buvo įrengta požeminė perėja, nes nenutrūkstamas pėsčiųjų eismas sankryžoje pusvalandžiui sustabdydavo transporto eismą.

Šiandien tokių didelių gamyklų Vilniuje nebėra, tad miesto transportui derintis prie jų darbo nebereikia.

– Esate nagrinėjęs troleibusų Vilniuje istoriją. Ar tiesa, kad po karo sugriautam miestui tokią transporto rūšį įpiršo Maskva?

– Pirmasis Sovietų Sąjungos ministrų tarybos nutarimas, nuo kurio prasidėjo Vilniaus troleibusų istorija, buvo pavadintas „Dėl priemonių Lietuvos SSR sostinei, Vilniaus miestui, atstatyti“. Jis datuotas 1948 metų kovo 20 diena.

Laukiu iš Maskvos šio dokumento kopijos, manau, kad jame bus ir Josifo Stalino parašas. Šiame nutarime numatytos priemonės apėmė butų ūkį, vandentiekį, kanalizaciją ir troleibusų sistemą. Nutarime rašoma: „Pastatyti miesto troleibusų linijas paruošiant techninius dokumentus 1948 metais ir pradedant statybą 1949 metais.“

Be to, tuo raštu Vilniui buvo skirta 30 naujų autobusų.

Taigi troleibusai iš tiesų atkeliavo iš Maskvos. Ar tai buvo dovana? Sunku dabar pasakyti.

Pokariu visoje Sovietų Sąjungoje labai trūko autobusų. Gali būti, kad kaip alternatyva jiems ir buvo pasirinkti troleibusai. Juolab kad jau prieš karą jie riedėjo Maskvos, tuomečio Leningrado, Kijevo gatvėmis.

– Vis dėlto apie troleibusų atsiradimo aplinkybes Vilniuje dar daug ko nežinoma?

– Taip. Kol kas nepavyksta rasti dokumentų, ar tuomečiai mūsų valdininkai važiavo į Maskvą, prašė tokios transporto priemonės.

Įdomu, kad troleibusų linijos tai buvo tiesiamos vėžlio žingsniu, tai darbai paspartėdavo. Lėšų tam kartais buvo skiriama pakankamai, o kartais pinigai nukeliaudavo Žaliojo tilto statybai.

Troleibusų linijų tiesimą galima vadinti ne tik paslaptingu, bet ir anekdotiniu.

Įpratę girdėti, kad pirmi septyni troleibusai į gatves išriedėjo 1956 metų lapkričio 7 dieną, Spalio revoliucijos metinių proga. Kodėl septyni? Nerandu nė vieno paaiškinimo.

Tuometėje spaudoje buvo pasirodžiusios dvi nuotraukos, kuriose nufotografuotas tas pats troleibusas.

Kalbėjausi apie tai su energetikais, tais laikais stačiusiais elektros pastotes.

Jie vienu balsu tvirtino – tada troleibusai gatvėmis negalėjo važiuoti, nes trūko elektros.

Energetikai užsiminė, kad vienas arba du troleibusai išvažiavo ne lapkričio 7-ąją, o 6-ąją.

Valdžia norėjo juos išmėginti, kad nesugadintų revoliucijos metinių parado. Kai troleibusai važinėjo gatvėmis, maždaug pusei miesto teko išjungti elektrą.

Žinoma, tai tik amžininkų pasakojimai, jokių dokumentų apie tai archyvuose turbūt nepavyks rasti.

– Nors tais laikais mėgta pompastika, troleibusai į gatves išriedėjo be griausmingos šventės?

– Pastačius Žaliąjį tiltą, jo statytojai buvo apdovanoti ordinais, galbūt gavo butus.

Neradau nė menkiausios užuominos, kad troleibusų linijų tiesėjai būtų buvę kuo nors apdovanoti. Gali būti, kad ši transporto rūšis į Vilnių atkeliavo ne taip jau sklandžiai.

Tarkime, energetikai liudijo, kad elektros energijos tiekimas troleibusų linijoms buvo sutvarkytas tik 1957 metų sausį, kai Vilniaus antrojoje termofikacinėje elektrinėje įjungta trečioji turbina.

Kad troleibusas važiuotų, reikia 600 voltų elektros įtampos, kuri troleibusui tiekiama iš traukos pastočių. Pastačius pirmąsias pastotes paaiškėjo, kad jos negali sukurti reikiamo galingumo įtampos, nes miestui trūko elektros.

Tad nenuostabu, kad niekur nerandu skaičių, kiek 1956 metais troleibusai vežė keleivių.

Dar vienas įdomus dalykas. 1956 metais spaudoje buvo nemažai rašoma apie troleibusų linijų tiesimą. Bet rugsėjį visos žinutės dingo. O kai troleibusai pasirodė gatvėse, partijos laikraštis „Tiesa“ išspausdino tik vieną nuotrauką ir trumpą parašą po ja. Tai apie naują, dar nematytą, transporto rūšį! Net dabar nauji autobusai „Solaris“ Katedros aikštėje pristatomi iškilmingiau.

– Vis dėlto vilniečiai vėliau rusiškus niekam tikusius troleibusus sugebėjo pasikeisti čekoslovakiškais. Kaip jiems tai pavyko?

– Įdomi pirmųjų troleibusų „Škoda 8Tr“ atsiradimo Vilniuje istorija.

Ilgiausia – apie 80 kilometrų troleibusų linija Sovietų Sąjungoje buvo nutiesta iš Simferopolio į Jaltą. Ji driekėsi kalnuota vietove, kurią sunkiai įveikdavo autobusai.

Troleibusams tai buvo ne problema. Jie į kalną važiuoja taip pat kaip į pakalnę.

Šiai linijai išbandyti buvo perkama eksperimentinė „Škoda 8Tr“ siunta, bet keli troleibusai kažkodėl atsidūrė Vilniuje. Spėju, kad čia bus įsimaišęs vadinamasis lagaminų verslas.

Iš Vilniaus į Maskvą buvo tempiami ten vertinami lietuviški skilandžiai, dešros, stiprieji gėrimai mainais už kitas gėrybes.

Iki tol Vilniaus gatvėmis riedėjo rusiški troleibusai, kurių konstrukcijos buvo sukurtos dar prieš Antrąjį pasaulinį karą.

Dabar jau sunku įsivaizduoti, koks „malonumas“ buvo keliauti tokiu sausakimšu troleibusu be kondicionieriaus.

Tų troleibusų vairuotojai man pasakojo, kad transporto priemonės buvo be vairo stiprintuvo, tad kartais vienintelis būdas pasukti vairą staigiame posūkyje būdavo atsistoti ir tam darbui panaudoti visą kūną. Vėliau po troleibusų „Škoda 8Tr“ Vilniuje atsirado ir „Škoda 9Tr“, kurie tais laikais jau nenusileido kitų Europos gamintojų transporto priemonėms.

Kad jie buvo patikimi, įrodė ilgas eksploatacijos laikotarpis, o jau nurašytus troleibusus „Škoda 9Tr“ nupirko Ukraina ir prikėlė naujam gyvenimui.

Ilgametis Autobusų parko direktorius Algimantas Baublys pasakojo, kad savaitėmis gyveno Maskvoje mėgindamas valdžią įtikinti, kad Vilniui labiau reikia vengriškų „Ikarus“, o ne neseniai Ukrainoje pradėtų gaminti autobusų.

Kalbama, kad į Vilnių turėję atkeliauti autobusai LAZ nukeliavo į Minską. O vilniečiai persėdo į „Ikarus“.

– Tačiau tramvajaus vilniečiams pramušti nepavyko?

– Taip, Vilniuje ir dabar dar galima matyti suprojektuotas gatves su skiriamosiomis juostomis tramvajams.

Buvo kalbama ir apie metro. Tačiau 1990-aisiais sulėtėjo miesto plėtra, sunyko pramonė. Ir dabar Vilnius plečiasi ne daugiabučiais, o mažais gyvenamaisiais namais ir kotedžais. Tokie visi miesto pakraščiai.

– Koks buvo pirmasis 1909 metais Vilniuje pasirodęs autobusas?

– Jo atvaizdą galima pamatyti prie prašymo leisti vežti keleivius. Iki Pirmojo pasaulinio karo Vilniuje buvo maždaug dešimt bandymų organizuoti keleivių vežimą. Beje, tarp vežėjų pasitaikė ir aferistų.

Tiesa, kai kurie autoriai tvirtina, kad pirmieji autobusai Vilniuje pradėjo važinėti 1904-aisiais, kažkur ties dabartiniu Gedimino prospektu buvo jų garažas, tačiau aš to fakto negalėčiau patvirtinti.

O 1909 metais atsirado keleivių vežimą reguliuojantys įstatymai.

Po karo vežėjai atsigavo tik 1924 metais, kai vienas verslininkas iš Rygos atsivežė kelis „Fiat“ autobusus. Paskui gatvėse pasirodė „Berliet“, tačiau garsiausi Vilniuje, kaip ir kitur pasaulyje, buvo „Ford“ autobusai.

Jie buvo pigūs, primityvūs, panašūs į vežimą su 22 arklio galių varikliais. Tačiau 1926–1927 metais jie užkariavo Vilnių. Teko archyve rasti dokumentą, kuriame tvirtinama, kad dėl silpno variklio tie autobusai Mažosios Pohuliankos gatve važiuodavo atbuli.

– Vis dėlto Vilniuje autobusų ūkis keisdavosi palyginti dažnai?

– Vilniuje autobusų istorija susiskirsto dešimtmečiais. Po „Ford“ užkariavimo Varšuvoje atsirado autobusus „Chevrolet“ surenkanti gamykla. Netrukus šie autobusai visiškai išstūmė „Ford“.

1932 metais kompanija „Arbon“ Vilniuje pradėjo keleivius vežti labai moderniais „Saurer“ autobusais su dyzeliniais varikliais.

Jie išliko iki karo. O pirmasis autobusų parkas buvo įsikūręs toje vietoje, kur dabar Savanorių prospekte yra prekybos centras „Rimi“.

Beje, lenkų istorikai kompanijos „Arbon“ veiklą apibūdino kaip vieną didžiausių finansinių aferų. Tuo metu gatvės buvo grįstos akmenimis, tad išlikusi nuotrauka, kad jau 1935-aisiais „Saurer“ autobusui prireikė kapitalinio remonto.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.