Nors Graikijoje būta laikotarpio, kai pupos buvo vadinamos svarbiausiu mitybos raciono produktu, skalsiausiu proteino šaltiniu, gausi Pitagoro gerbėjų armija šį augalą ėmė sieti su antgamtiniu pasauliu.
Kaip rašė Herodotas (484 m. pr. m. e. – 425 m. pr. m. e ), egiptiečiai pupų išvis bijodavo, nes tikėdavo, kad tai – mirties simbolis.
Graikijoje pupos buvo paplitusios nuo senovės, tuo tarpu kitos dabar populiarios pupelės – šparaginės, raudonosios ir lenktasėklės – Europą ir Aziją pasiekė tik 1492-aisiais.
Maždaug nuo III iki VIII amžiaus Romos kunigai pupų negalėjo nei paliesti, nei paminėti. Nes tai buvo laikoma mirties, žlugimo ženklu. Romėnų laidojimo apeigų ritualuose prie kiaušinių, lęšių ir naminių paukščių buvo dedamos ir pupos.
Tuo tarpu graikai iš pupų ruošdavo įvairius valgius, kurių dalį aukodavo dievams.
Visgi filosofo Pitagoro nepasitenkinimas pupomis sulaukė milžiniško dėmesio. Anot antikos laikų rašytojų, pitagoriečiai įtikėjo, kad ant baltų šio augalo žiedų esančios juodos dėmės simbolizuoja mirtį.
Dėmės ir tuščiaviduriai pupų stiebai tikintiesiems asocijavosi su požeminio pasaulio valdovo Hado nutiestomis sielų kopėčiomis. Dėl asocijacijų su reinkarnacija, pupų valgymas prilygo kanibalizmui.
Tuo metu filosofas Aristotelis (384 m. pr. Kr. – 322 m. pr. Kr.) draudimus vartoti pupas aiškindavo dar aštresniu palyginimu. Ši daržovė jam asociavosi su visa visata.
Horacijus (65 m. pr. Kr. – 8 m. pr. Kr.) savo kūryboje pupas pavadino „sąsajomis su Pitagoru“.
Buvo ir daugiau pretekstų nevartoti šių ankštinių. Romėnas, graikų filosofų biografas, Diogenes Laertius (180 m. po Kr. – 240 m. po Kr.) tikėjo, kad pupos buvo sutvertos iš pirmųjų žmonių sielų.
Diogenes Laertius taip pat savo knygose rašė, kad pernelyg dažnas oro gadinimas, kuris užklumpa prisivalgius pupų, yra be galo trikdantis reiškinys.
Aristotelis manė, kad pitagoriečiams susilaikymas nuo pupų buvo tarsi protestas prieš demokratiją, nes spalvotos ankštys buvo naudojamos rinkimų metu (pitagoriečiai aukštino oligarchiją).
Pitagoro požiūris į pupas siejamas net su jo paties mirtimi. Kai kuriuose istoriniuose raštuose pasakojama, kad jis tol bėgo nuo užpuolikų, kol jam kelią pastojo žydinčių pupų laukai. Neva atsisakęs prie jų liestis, Pitagoras buvo nužudytas.
Nors ši versija gali pasirodyti absurdiška, žmonės tikėjo, kad pupų laukai gali prišaukti staigią mirtį.
Kai kurie mokslininkai mano, kad istorinėse knygose aprašyta pupų baimė gali būti susijusi su favizmu (nuo graikiško žodžio „faba“, reiškiančio „pupa“) – genetiniu sutrikimu, dažniau pasitaikančiu Viduržemio jūros regione.
Žmones, turinčius šį genetinį sutrikimą gali kamuoti hemolizinė anemija (viena mažakraujystės rūšių). Užtenka pabūti žydinčių pupų laukuose ir įkvėpti žiedadulkių arba užvalgyti pupų, po kontakto su šiais augalais raudonieji kraujo kūneliai ima skilinėti, o tai sukelia geltą, į anemiją panašius simptomus ar net pavojų dėl širdies nepakankamumo.
Šiandien nuo favizmo kenčia vienas iš dvylikos žmonių. Spėjama, kad Pitagorą galėjo kamuoti tas pats sutrikimas.
Šiuolaikinėje visuomenėje egzistuoja ir pupų asocijacijų su gūdžiais ritualais: pupų miltai Graikijoje yra vadinami Gavėnios miltais, o italai Visų Šventųjų dieną juos naudoja sausainių „fave de morti“ (mirties pupų) kepimui.
Parengė Raminta Blažytė. Šaltinis – atlasobscura.com.
