Šiandien Juodkrantė yra ypač lankoma turistų dėl jaukių gamtos kampelių, kultūrinių objektų, akį traukiančių senųjų vilų ir, žinoma, skanių rūkytų žuvų. Juodkrantė yra patraukli ne vien pasyvaus poilsio mėgėjams, bet ir smalsiems, aktyviems poilsiautojams.
Istorijos ir gintaro pėdsakais
Ekskursiją po Juodkrantę siūlome pradėti nuo Liudviko Rėzos kultūros centro, kuriame bus galima plačiau susipažinti su gyvenvietės istorija ir iškilia šio krašto asmenybe – Martynu Liudviku Rėza. Kultūros centras įkurtas tik 2007 m. Anksčiau ten veikė mokykla, kuri buvo pastatyta 1902–1903 m. Raudonų plytų pastatas yra laikomas tipišku Rytų Prūsijai statiniu.
2003 m., pirmą kartą po 100 metų, pasikeitė senosios mokyklos paskirtis – čia įsikūrė Juodkrantės parodų namai, o po kelerių metų – Liudviko Rėzos kultūros centras. Centre rengiamos įvairios Lietuvos ir užsienio menininkų šiuolaikinio meno, senosios dailės, istorijos parodos.
Čia taip pat organizuojami kultūriniai renginiai: rengiamos tradicinės šventės, vyksta valstybinių švenčių minėjimai, koncertai, teminiai vakarai, susitikimai, paskaitos, konferencijos, koncertai, edukaciniai užsiėmimai vaikams ir jaunimui, įgyvendinami įvairūs kultūriniai, edukaciniai projektai.
L. Rėzos kultūros centre nuolat veikia istorinė ekspozicija, skirta Juodkrantės istorijai. Susipažinus su viena iškiliausių Kuršių nerijos asmenybių, Karaliaučiaus universiteto profesoriumi, poetu, tautosakos rinkėju, Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ ir pasakėčių leidėju, galima aplankyti greta kultūros centro stovintį paminklą L. Rėzai, kurį 1994 metais sukūrė skulptorius Arūnas Sakalauskas.
Šalia paminklo stovi įspūdingas gotikinio stiliaus raudonų plytų pastatas – Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčia.
Bažnyčią 1791-aisiais pradėjo statyti Karvaičių kaimo (kaimas Kuršių nerijoje, kadaise buvęs į pietus nuo dabartinės Juodkrantės, tarp Pervalkos ir Preilos) gyventojai, kai jų gyvenvietė buvo galutinai užpustyta smėliu ir dalis žmonių persikėlė į Juodkrantę.
Pirmoji bažnytėlė buvo medinė. Ji sudegė 1878 m. Po septynerių metų iškilo nauja Juodkrantės bažnyčia – gotikinio stiliaus raudonų plytų pastatas, kuris tais pačiais metais buvo ir pašventintas. Pokario metais ši bažnyčia paversta sandėliu. Per trumpą laiką išdraskyti vargonai, vitražai, nuardyta sakykla, altorius, išnešioti suolai, nuimtas varpas.
Tik aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ją imta remontuoti, langai papuošti vitražais. Kurį laiką čia veikė Miniatiūrų muziejus. Lietuvos atgimimo laikotarpiu Juodkrantės bažnyčia atgavo ankstesnį savo statusą, nuo 1989 m. čia vėl vyksta pamaldos.
Dar viena Juodkrantės puošmena – nedidelė, idiliška marių įlankėlė šiaurinėje Juodkrantės dalyje, vadinama Gintaro įlanka. Čia kiekvieną birželį vyksta nendrinių skulptūrų simpoziumas. Skulptūros visą vasarą džiugina akį, o per rudens lygiadienio šventę jos sudeginamos.
Toks įlankos pavadinimas kilo neatsitiktinai. 1855 metais prie Juodkrantės laivybai gilindami Kuršių marių dugną, darbininkai dumble aptiko gintaro. Šiuo atradimu netrukus susidomėjo įvairūs verslininkai.
Pirmasis organizuotai ieškoti gintaro ir kasti purvą iš marių dugno ėmėsi buvęs malūnininkas, laivų savininkas, vėliau Klaipėdos smuklininkas Vilhelmas Stantynas. Prie jo prisijungus pirkliams iš Dancigo, sukuriama gintaro kasimo iš marių dugno bendrovė. Jai į pagalbą atėjo valdžia: gilino laivų plaukiojimo vagą tarp Klaipėdos ir Kranto, norėjo iš gintaro paieškos darbų turėti naudos sau. Suvienijus jėgas, bendrovė ėmė turtėti.
Bendrovė skatino į gintaro kasimą įsitraukti ir Juodkrantės gyventojus, nes reikėjo pigios darbo jėgos. Didėjant apimtims, į šiaurę nuo Juodkrantės buvo pastatyti erdvūs barakai, atidaryta laivų remonto dirbtuvė, įrengta uosto krantinė, dirbtuvės narų aprangai gaminti. Juodkrantė pamažu tapo industriniu miesteliu.
Gintaro kasimo darbai vykdavo tik vasarą – apie 16 savaičių per metus trimis pamainomis. Pakeltas iš marių dugno gintaras turėjo būti išvalytas, atskirtas nuo priemaišų. Nuo 1860 iki 1890 m. per metus čia vidutiniškai buvo iškasama apie 75 tūkstančius kilogramų gintaro.
Gintaro gavybai ėmus mažėti, 1890 m. kasimo darbų sutartis nebeatnaujinta, todėl gintaro gavyba Juodkrantėje nutraukta. Kasant įlankos uostą, marių dugne buvo rasta vidurinio neolito, žalvario amžių gintaro dirbinių kolekcija, kuri vėliau pavadinta Juodkrantės gintaro lobiu. Po parodų įvairių šalių miestuose šis lobis išgarsėjo visame pasaulyje.
Po Antrojo pasaulinio karo iš Juodkrantės lobio liko tik 5 radiniai: trys žmonių figūrėlės, falo formos kabutis ir dvigubas ornamentuotas skridinys. Kartu su kitais išlikusiais lobio eksponatais jie saugomi Giotingeno universiteto Geologijos ir paleontologijos muziejuje.
Pagal aprašymus ir piešinius iš R. Klebso knygos dailininkė Bronė Kunkulienė padarė du komplektus gintaro muliažų, kurie dabar eksponuojami Palangos gintaro muziejuje ir Mizgirių gintaro galerijoje Nidoje.
Būtent gintarui Juodkrantė turi būti dėkinga už tai, kad tapo vienu patraukliausių kurortų Baltijos jūros pakrantėje, o iki šių dienų išlikusios senosios, XIX a. statytos vilos primena apie mažo žvejų kaimelio virsmą garsia poilsiaviete.
Nenuostabu, kad, augant gyventojų skaičiui ir sklindant garsui apie neįprasto grožio kurortą su savita ir įdomia kultūra, daugėjo ne tik gyventojų, bet ir turistų. Juodkrante ėmė domėtis viešbučių verslo atstovai, buvo gerokai patobulinta miestelio infrastruktūra, ėmė rastis pasivaikščiojimui skirtų promenadų, smuklių, viešbučių.
Tuo metu tarp prieplaukos ir kapinių ir susiformavo ištisas vilų kvartalas: du viešbučiai, nemažai privačių vasarnamių ir pensionų. Iki mūsų dienų autentiška išliko tik vila „Monbijou“, kurioje šiuo metu įsikūrusi Juodkrantės seniūnija.
Taip pat privačiomis lėšomis naujam gyvenimui buvo prikeltas ir vienas grakščiausių Juodkrantės pastatų – vila „Flora“. Rekonstruotame vasarnamio ūkiniame pastate jau senokai veikia taip pat pavadintas viešbutis su kavine.
Šie gražūs seni pastatai byloja apie nepaprastą Juodkrantės transformaciją. Kai kitą kartą eisite pro šias vilas, pagalvokite apie tai, kad XVIII a. pabaigoje čia tebuvo smuklė-pašto stotis, mokykla ir žvejų namai. Tik atradus Šiaurės aukso gyslą Gintaro įlankoje, per kelis dešimtmečius mažas žvejų kaimelis virto vienu patraukliausių kurortų.
Pasivaikščiojimas dendrologiniu taku
Gamtos mėgėjus Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija kviečia susipažinti su pusiasalio medžiais ir krūmais, pasivaikščioti įspūdingu dendrologiniu pažintiniu taku.
1600 m ilgio dendrologinis pažintinis takas įrengtas šiaurinėje Juodkrantės gyvenvietės dalyje, kurio pradžia yra ties Gintaro įlanka. Keliaudami juo, susipažinsite su „medžio biografija“, aplankysite dvylikos raudonųjų ąžuolų žiedą.
Šiame take kadaise augo didžiulė liepa, apie kurią išliko tik šiek tiek pasakojimų. Anksčiau ji buvo vadinta Griekų liepa. Dabar šioje vietoje jau pasodinta maža liepaitė. Netoliese ošia įspūdingas Griekų daubos miškas. Ypač gražiose vietose, kurios tiks atokvėpiui ir apmąstymams, įrengti suoleliai.
Visą dendrologinio tako maršrutą nurodo mediniai stulpeliai. Maršruto pradžią ir pabaigą žymi stendas. Take yra 16 stotelių, kuriose galima rasti stendų su medžių aprašymais, piešiniais, nuotraukomis. Išsamesnė informacija pateikta lankstinuke, kurį galima įsigyti šio parko lankytojų centruose Nidoje ir Smiltynėje.
Beje, Juodkrantės sengirėje esančiame dendrologiniame take įrengta įspūdinga garsų gaudyklė, primenanti megafoną. Ši trijų metrų aukščio ir tokio paties ilgio medinė garsų gaudyklė turi siaurąją ir plačiąją angas. Pridėjus ausį prie siaurosios angos ar įžengus į plačiąją, galima klausytis „sugautų“ miško garsų melodijos.
Šis medinis prietaisas ne tik „sugauna“, bet ir sustiprina miško garsus tam, kad žmogus galėtų mėgautis gamtos simfonija. Toks ir yra garsų gaudyklės įrengimo tikslas ¢ suteikti lankytojams galimybę patirti naujų įspūdžių, sustiprinti pojūčius, pajusti aplinką.
Garsų gaudyklę galima rasti nuo dendrologinio tako pradžios paėjus apie kelis šimtus metrų. Kelias išsišakoja, tad reikia sukti į kairę. Būtent ten, t. y. miško proskynoje, ir pastatytas įrenginys (beje, šis miško takas kadaise vokiečių buvo vadintas Bloksbergo promenada). Garsų gaudyklę rasite sekdami rodyklėmis, miniatiūrinėmis gaudyklės kopijomis.
Ekspozicija po atviru dangumi
Vienas įdomiausių objektų Juodkrantėje – vadinamasis Raganų kalnas. Tai 42 m aukščio parabolinė kopa, garsi tautodailės skulptūrų parku, kuris įrengtas 1979 m. Kalno šlaitai apaugę šimtametėmis pušimis, nuo jo viršaus matyti spinduliuojanti jūra, o pro pušų kamienus ir eglių skaras mirguliuoja marios.
Anksčiau kopos pietų ir rytų šlaitai nebuvo apaugę mišku, nuo viršūnės atsiverdavo nepaprastas smėlynų ir vandenų reginys. Šioje vietoje XIX a.–XX a. pr. lietuvininkai mėgdavo švęsti Rasas, kitaip dar vadinamas Joninėmis. Burvaltėmis ir net keliais garlaiviais iš Tilžės, Rusnės, Klaipėdos per Kuršių marias atplaukdavo chorų dalyviai, muzikantai, linksmindavosi visą trumpiausią metų naktį iki pat saulei patekant, ieškodavo paparčio žiedo. Šventės tradiciją nutraukė Pirmasis pasaulinis karas.
Raganų kalną mėgo ne tik žmonės – sakoma, kad nuo neatmenamų laikų puotas čia keldavę velniai ir raganos. Net pati raganų deivė Ragė apsilankydavusi per metinius trumpųjų naktų sąskrydžius. Ši vieta ypatinga – tai mistinio ir realaus pasaulio paribys, čia atgyja vaizduotė, atbunda kūrybinės galios.
Kadaise Juodkrantės girininkas Jonas Stanius panoro pasikviesti tautodailės meistrus, kad šie iš medžio išdrožtų šimtmečius gyvavusių legendų ir pasakų veikėjus. 1979-aisiais čia buvo surengta pirmoji kūrybinė stovykla. Liaudies meistrai – drožėjai ir kalviai – atvyko iš visos Lietuvos ir sukūrė 25 skulptūras.
Kitais metais suorganizuota antra stovykla, dar po metų – trečia. Dabar kone kasmet čia renkasi meistrai, kurie restauruoja senas skulptūras, išdrožia naujų. Visas šis didžiulis ansamblis, kurį sudaro daugiau nei 80 ąžuolo skulptūrų, yra liaudies meistrų dovana Juodkrantei, Lietuvai.
Šiandien vaikščiodami kalno taku žmonės gali pamatyti unikalią ekspoziciją po atviru dangumi. Senojo kalno skulptūrų tema – pasaulis, kuriame gyvena raganos, velniai, lietuviškų stebuklinių pasakų ir Neringos legendų herojai.
Verta paminėti, jog 1995 metais Juodkrantėje pradėta rengti 2 kilometrų 400 metrų palei L. Rėzos gatvę nusidrieksianti krantinė, kurią suprojektavo miesto vyriausiasis architektas Ričardas Krištapavičius. Toks sprendimas buvo priimtas dėl to, kad marių pakrantė buvo dumblėta, skleidė smarvę, perino uodus.
Grėsmingiausia buvo tai, kad vanduo per polaidžius apsemdavo artėliau stovinčius namus. Atsinaujinusi krantinė įkurdino akmens skulptūrų parką – 800 metrų ruože išsidėsčiusią 31 skulptūrų ekspoziciją.
Čia sukurtus kūrinius parkui padovanojo trijų tarptautinių skulptorių simpoziumų, vykusių 1997, 1998 ir 1999 metų vasaromis, dalyviai. Temą „Žemė ir Vanduo“ menininkai traktavo gana įvairiai, tačiau kūriniai tarpusavyje dera. Jie labai pakeitė buvusios didžiausios Neringos žvejų gyvenvietės veidą, o skulptūrų krantinė tapo lankomiausiu Juodkrantės kampeliu.
Norinčius geriau pažinti Pamario kraštą, kviečiame nemokamai atsisiųsti interaktyvų-edukacinį žaidimą „Laisva, skanu, unikalu – žuvies keliu“, kuris keliaujantiems suteiks daug pozityvių emocijų. Žaidimą atsisiųsite iš svetainės www.zuvieskeliu.lt
