„Man, kauniečiui ir karo istorikui, malonu, kad ketinama specialiais renginiais paminėti istorinę Kauno misiją, kurią jis įvykdė tapęs laikinąja sostine. Bet tai neturėtų tapti dingstimi priešinti Kauną su Vilniumi“, – kalbėjo Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriaus pavaduotojas Arvydas Pociūnas.
Siūlymą Seimui 2019-uosius paskelbti Laikinosios sostinės metais teikė konservatoriai Andrius Kupčinskas, Gintarė Skaistė, Kazys Starkevičius, Arvydas Anušauskas ir Sergejus Jovaiša, valstiečiai Aušra Papirtienė, Gediminas Vasiliauskas, Rūta Miliūtė, socialdemokratė Raminta Popovienė, liberalas Arūnas Gelūnas.
„2019 metais sukanka 100 metų, kai 1919 metų sausio 2 dieną iš okupuoto Vilniaus pasitraukė Laikinoji Lietuvos vyriausybė ir Kaunas de facto tapo Lietuvos Respublikos laikinąja sostine ir jau pirmosios Lietuvos nepriklausomybės metinės buvo minimos Kaune“, – rašoma Seimo narių parengtame projekte.
Seimo nariai taip pat siūlo Vyriausybei ir Kauno savivaldybei sudaryti Laikinosios sostinės metų komisiją, kad ji parengtų minėjimo programą, o valstybei bei Kauno savivaldybei numatyti lėšų šiems renginiams.
Siūlymų atskirai pažymėti Kauno, kaip laikinosios sostinės, reikšmę buvo ir anksčiau, bet šią idėją kritiškai vertino istorikai sakydami, jog pabrėžiant Kauno tapsmą sostine kartu tarsi palankiai įvertinamas Vilniaus praradimas. O susigrąžinti Vilnių tarpukario laikais buvo didžiausia lietuvių tautos, taigi ir kauniečių, svajonė ir politinis tikslas.
– Iš tiesų, ar dera išskirtinai paminėti sostinės perkėlimą į Kauną? Juk taip atsitiko ne mūsų tautos valia, o todėl, kad netekome Vilniaus? – „Laikinoji sostinė“ kreipėsi į A.Pociūną.
– Bet juk ir nekalbama, jog šią datą reikia paminėti kaip šventę. Taip, Kaunas laikinąja sostine buvo pasirinktas bėdai prispyrus. Lenkija užgobė Vilnių, Pirmąjį pasaulinį karą laimėjusios Antantės šalys išsisukinėjo iš dviprasmiškos padėties, vengė prispausti Lenkiją, kaip pagrindinę atsvarą bolševikinei Rusijai. Neturėjome kito pasirinkimo.
Taip susiklosčius aplinkybėms Kaunui teko istorinis uždavinys 20 metų būti sostine, ir šį uždavinį miestas puikiai atliko. Matyt, tai ir norėta pabrėžti.
– Bet kodėl laikinąja sostine pasirinktas būtent Kaunas? Dėl dydžio, kad tai antras pagal dydį šalies miestas?
– Iš dalies taip, bet labiausiai – dėl patogios geografinės padėties, logistikos, kurią diktavo karo meto sąlygos. Juk 1919 metais dar vyko kovos su bolševikais, lenkais. Ką galėjome pasirinkti, jei ne Kauną. Klaipėda tada buvo okupuota. Susisiekti su Šiauliais, Panevėžiu tada iš kitų miestų nebuvo patogu. Apie Marijampolę, Alytų tada negalvota, jie buvo per smulkūs miesteliai.
Dar labai svarbu, kad Kaune net ir po vokiečių artilerijos smūgių buvo likę tinkamų gynybai fortų. Kaunas buvo patikimas miestas-tvirtovė, priešų apsupties sąlygomis tai buvo svarbiausia.
– Bet ar neperdedate strateginės reikšmės pasirenkant laikinąją sostinę?
– Kaunas turėjo ir kitų privalumų, buvo šioks toks geležinkelio mazgas. Tačiau kariuomenė anuomet buvo svarbiausias sutelkiantis veiksnys. O kariuomenė faktiškai kūrėsi Kaune. Iš visų Lietuvos kampų net ir pėsčiomis traukė vyžoti ir klumpėti vyrai į Kauną, įsitikinę, jog kariuomenė juos apaus ir aprengs. Į Vilnių nueiti būtų buvę toliau.
Be to, kauniečiai gali didžiuotis, kad būtent jų mieste 1919-ųjų gegužės 11 dieną kariuomenė davė visuotinę priesaiką Lietuvai Rotušės aikštėje.
– Bet laikinąja sostine Kaunas pasirinktas ne dėl savo tautinės sudėties? Jis anuomet nebuvo lietuviškesnis už Vilnių.
– Tikrai. Kaune anuomet, jei norėdavai išgirsti kalbant lietuviškai, reikėjo keliauti į Žuvų turgų senamiestyje, kur prekiauti suvažiuodavo valstiečiai iš aplinkinių kaimų.
Kauno tarybos posėdžiai, tapus laikinąja sostine, iš pradžių vyko lenkų, rusų kalbomis. Vėlgi kariuomenė buvo pirmoji lietuvybės nešėja.
– Ar tarpukariu Kauno elitas visiškai pasinaudojo sostinės statusu, kuris atiteko dėl istorinių aplinkybių?
– Taip. Iš provincialaus Rusijos pasienio miestelio Kaunas tapo ano meto modernia Europos sostine. Iki šiol mūsų miestas garsėja kaip XX amžiaus pirmosios pusės modernistinės architektūros pavyzdys. Pagrindinės gatvės buvo asfaltuotos, grįstais šaligatviais.
Kaune koncertavo iš bolševikinės Rusijos pasitraukęs anuomet itin žymus solistas Fiodoras Šaliapinas, buvo atvykęs ir „Metropolyje“ apsistojęs anuomet jau pradėjęs garsėti belgų rašytojas Georges’as Simenonas. Nepamirškime ir pasaulio likimą lėmusių diplomatų.
– Kokią reikšmę Kauno, kaip laikinosios sostinės, paminėjimo iškilmės kauniečių savimonei gali turėti šiais laikais, kai miestas sparčiai tvarkosi, užlygino duobes, atsikratė degalinės tarp Vilniaus ir Klaipėdos įvaizdžio?
– Žinoma, šaunu. Tačiau man nepatinka, kai kurstoma dirbtinė priešprieša tarp Kauno ir Vilniaus. Juk ir tarpukariu, nors ir labai puoselėtas Kaunas, vadintas Mažuoju Paryžiumi, Vilniaus praradimas buvo suvokiamas kaip skaudi trauma, atgauti istorinę valstybės sostinę buvo svarbiausias tikslas.
Taip, labai džiaugiuosi, kad Kauno gatvės tapo tvarkingos, kad ateina didelių įmonių investuotojai. Tačiau neužmirškime, kad sostinė yra Vilnius, o Kaunas, nors modernus miestas su sparčiai besivystančia pramone, yra antras miestas. Ir dėl to nereikia turėti menkavertiškumo kompleksų.
– Ar vilniečių „ištremta“ Vyčio skulptūra tinka Kaunui, kaip modernaus atsinaujinimo siekiančiam miestui?
– Labai džiaugiuosi, kad Vyčio skulptūra stovės Kaune. Nors aš būčiau linkęs pastatyti paminklą Kauno pilies gynėjui kunigaikščiui Vaidotui. Taip, jis neišlaikė Kauno pilies 1362 metais, tačiau apmaldė kryžiuočių agresiją. Kauno rankose liko išsaugotas raktas į Karaliaučių.
Bet kuriuo atveju ne tik tarpukariu, bet ir viduramžiais Lietuvos išsaugojimo misiją atlikusiam Kaunui istorijos paminklų nebus per daug.
