Šią savaitę Laisvės alėjos rekonstrukcijos ties Miesto sodu darbus teko pristabdyti. Ne dėl išlindusio broko – ekskavatoriaus kaušas netoli Romo Kalantos skvero užkabino puodynę, sklidiną Žygimanto Augusto laikų (XVI a. vid. – Red.) monetų.
Tai smulkios alavinės monetos: dvidenariai, grašiai, ketvirtokai. Mokslo požiūriu radinys nėra itin vertingas ir sensacingas, bet jis paskatino pasidomėti mažai žinomais viduramžių Kauno istorijos puslapiais ir atskleidė, kad verslumas ir išradingumas kauniečiams buvo būdingas jau tais senais laikais.
Apie tai „Laikinoji sostinė“ kalbėjosi su žinomu archeologu, monografijos „Dingęs miestas“ autoriumi Mindaugu Bertašiumi.
– Kodėl viduramžiais žmonės užkasdavo savo santaupas? Paslėptų monetų palyginti nemažai randama Kaune, jo apylinkėse. Istorikams pasisekė, kad tais laikais nebuvo bankų, todėl dabar randame lobius?
– Bankai jau buvo, pirmiausia jie atsirado Italijoje. Bet radinys Laisvės alėjoje, prie Kauno miesto sienos, manau, nesusijęs su menkai išplėtota ano meto bankų infrastruktūra. Žmonės slėpdavo santaupas dėl įvairių priežasčių. Užkasdavo manydami, kad gal kada nors pravers. Tai tarsi investicija į amžinybę.
Juk ir šiais laikais dar yra vyresnio amžiaus žmonių, kurie slepia santaupas, kaip sakoma, kojinėse.
Viduramžiais užkasdavo būtent neišsilavinę, per vargą variokus sukaupę žmonės, vidutiniokai, kurie nežinojo, kaip panaudoti santaupas, kur jas investuoti. Prie miesto sienos rastas smulkių monetų lobis irgi buvo, spėju, nelabai turtingo pirklio santaupos. Pirkliai investuodavo pinigus, pirkdavosi laivus, namus statydavo – puodynėse jų nelaikė.
– Mokslui tokie radiniai kaip Laisvės alėjoje rasti XVI a. grašiai turbūt nėra sensacija? Turbūt senoviniai namų apyvokos daiktai daugiau pasako apie istoriją nei monetos?
– Laisvės alėjos monetų lobis dar turės būti atidžiau ištirtas, tik tada bus galima daugiau pasakyti apie jo vertę. Bet iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog mokslo požiūriu tai gana banalus radinys. Žygimanto Augusto laikų monetos nėra jokia retenybė.
Žinoma, numizmatams tai labai įdomus radinys, jis turi ir mokslinę vertę kaip kultūros, pinigų ūkio istorijos medžiaga. Ir apskritai to laiko monetų nėra apstu kaip XVII amžiaus Jono Kazimiero šilingų, kurių saujomis randa žemdirbiai ardami laukus.
Archeologams daug vertingesni radiniai nei monetos yra paprasti krosnių kokliai, kurių fragmentų randame tūkstančiais. Bet ant jų būna įspausti herbai, datos, įrašai – individualios žymės ir apie miesto praeitį, ypatybes pasako daugiau nei monetos, kurios daugiausia visur vienodos.
– Kokie jūsų rasti artefaktai Kaune ar pakaunėje buvo jums įdomiausi, svarbūs mokslui?
– Kaune ir apylinkėse kasinėjimai vyko jau nuo 1982 metų, daug visko buvo rasta – ginklų, papuošalų. Tyrinėjome Marvos, Veršvų, Eigulių kapinynus, pavyko sukaupti daug ankstyvųjų viduramžių istorijos medžiagos. Būtent Kauno apylinkėse kapinynai ypač turtingi ir vaizdžiai atskleidžia savitą baltų kultūrą.
Kauno apylinkėse rasti žirgų kapai, nežinomi kituose kraštuose, – juose aptikta puošnių kamanų, pentinų liekanų. Kaip nustatė archeologai, tokia mada vėliau pasiekė net Švediją.
Žinoma, kapų tyrinėjimai daug pasako apie ano meto papročius, bet miestietiškos civilizacijos istorijai įdomiausi yra mūrinių pastatų fragmentai, rūsių liekanos.
– Dabartinių Lietuvos istorikų patriarchas Edvardas Gudavičius pažymėjo, kad mūras – tai jau europinės civilizacijos liudijimas. Nuo kada atsiranda mūrinis Kaunas?
– Pirmasis mūro statinys buvo Kauno pilis, sugriauta XIV a. viduryje. Bet tik viena pilis. O nuo XV a. pradžios, XV a. viduryje jau kyla Vytauto bažnyčios, Šv. Jurgio bažnyčios mūrai, vienuolyno kompleksas senamiestyje.
Vienas ankstyviausių mūrinio Kauno pastatų – dabar Dailės akademijai priklausantis neseniai restauruotas statinys Rotušės aikštėje.
Spėju, kad tai galėjo būti senoji miesto Rotušė.
– Knygą „Dingęs miestas“ jūs parašėte remdamasis archeologine medžiaga. Ką archeologiniai radiniai byloja apie viduramžių Kauną: ar tai buvęs anuomet klestintis miestas, ar kauniečiai jau tada pasižymėjo verslumu?
– Tikrai galiu pasakyti, kad Kauno, kaip verslių žmonių miesto, įvaizdis susidarė ne tarpukariu ir ne sovietmečiu, o jau viduramžiais!
Taip, Vilnius buvo turtingas diduomenės miestas, politinis centras. Bet Kaune virte virė prekyba, amatai, Kauno pirkliai keliavo po Vakarų Europą ir jau buvo tiek prakutę, kad pirko antikinius meno kūrinius iš Italijos!
Tai įrodo archeologinė medžiaga. Dar 1986 metais, tyrinėdami rūsius prie Nemuno, netoli dabartinio „Daugirdo“ viešbučio viename rūsyje aptikome antikinių skulptūrų fragmentų. Jie čia buvo atsigabenti, kaip spėjama, XVI a., kai Vakarų Europoje buvo kilusi Renesanso banga, antikos meno mada. XVII a. viduryje į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę įsiveržusi Maskvos kariuomenė nuniokojo Kauną, o antikines skulptūras sumetė į rūsį.
Jokių tokių kūrinių, antikinių skulptūrų, nė viename kitame Baltijos šalių mieste – nei Rygoje, nei Taline – nerasta. Vadinasi, Kaunas gyveno Vakarų Europos kultūrinės mados ritmu. Taip, gal buvome pakraštys, tačiau Vakarų Europos civilizacijos pakraštys.
– Tai geopolitiniu požiūriu aktuali pastaba. O kurias vietas Kaune, jūsų nuomone, dar verta patyrinėti archeologams?
– Senamiestis dar nėra kaip reikiant ištirtas. Juk sovietmečiu ką nors statant ar tiesiant požemines komunikacijas archeologiniai tyrimai tinkamai nebuvo atliekami.
Net pačią Rotušės aikštę verta patyrinėti. Manau, rastume ne vieną lobį – turiu omenyje ne tiesiogine prasme monetų puodynę, o mokslui vertingų, apie viduramžių Kauną pasakojančių daiktų.
