Leidykla „Briedis“ pristato serijos „Antrasis pasaulinis karas“ naujieną – Heinzo Schaefferio atsiminimus „U-977: dramatiška legendinio nacių povandeninio laivo istorija“.
Knygoje autorius pateikia daug vertingos informacijos apie povandeninių laivų įgulų gyvenimą, kovos taktiką, kai kurių sudėtingų mechanizmų ir įrangos veikimo principus. Jis aprašo netgi tokius dalykus kaip psichologinė povandenininkų būsena klaustrofobijos, stingdančio šalčio, nepakeliamo tvankumo ar priešo atakų sąlygomis. Nors įgula nuolat jautė diskomfortą ir įtampą, vokiečių povandeniniai laivai tapo tikru sąjungininkų karo laivyno siaubu.
Kad galėtų efektyviau su jais kovoti, britams teko sutelkti visas pastangas: kurti naujus aptikimo įrenginius, tobulinti ginkluotę, švaistyti milžiniškas lėšas. Tarnaudamas viename iš povandeninių laivų H. Schaefferis dalyvavo daugiadieniuose reiduose Atlanto vandenyne, jo įgula persekiojo britų laivus ir buvo persekiojama pati.
Siūlome paskaityti šios knygos ištrauką.
* * *
Vieną gražią pavasario dieną, kai danguje nebuvo nė debesėlio, aiškiai matėme britų tvirtovę, leidžiančią jiems kontroliuoti Viduržemio jūrą. Čia buvo Heraklio stulpai ir Tariko kalnas, kuris atliko tokį svarbų vaidmenį istorijoje. Jūros saugomi britai surinko laivyną desantinėms operacijoms Afrikoje. Dabar Afrikos kampanija jau ėjo į pabaigą, ir jie rengėsi užimti Italiją.
Galų gale mūsų nuobodus laukimas baigėsi – pamatėme dūmų debesis ir daugybę stiebų. Tačiau beveik tuo pat metu pasirodė lėktuvai, ir mes turėjome nerti. Ar jie mus matė? Jeigu taip, jau po valandos ims persekioti karo laivai. Diena buvo graži, o mums geras oras nepalankus: jūra lygi kaip stiklas, todėl priešų „Asdic“ prietaisams lengva mus užfiksuoti. Hidrofonininkas pranešė:
– Girdžiu dideliu pajėgumu veikiančius vandensraigčius. Galimas daiktas, tai eskadriniai minininkai. Mėgina mus aptikti savo „Asdic“ prietaisais 2F.
– Nerti į 137 metrų gylį. Begarsis greitis.
Mes pasirengėme – apsiavėme veltinius batus ir, taupydami elektros energiją, išjungėme beveik visas šviesas, išskyrus būtiniausias, nes niekas nežinojo, kaip ilgai priešai mus medžios. Eskadriniai minininkai išsirikiavo trikampiu, kurio viduryje buvome mes. Turiu pasakyti, priešai buvo labai taiklūs. Jau pirmosios bombos krito nemaloniai tiksliai, kaskart po šešias vienu metu. Mūsų prietaisų stiklai sudužo, denis buvo nusėtas šukėmis. Vandens bakų vožtuvai vienas po kito tapo nesandarūs, pro juos ėmė skverbtis vanduo. Priešų puolimas truko tris valandas be pertraukos, bombos krito vis gausiau. Mums teko nusileisti į 183 metrų gylį. Taupydami elektros energiją, hidroplanus ir vairo mechanizmus turėjome valdyti vien rankiniu būdu. Negana to, hidrofonininkas pranešė, kad atplaukia dar daugiau eskadrinių minininkų. Tačiau apie tai žinojo tik tie, kurie buvo šalia jo. Kam bauginti kitus?
Mūsų veidai išblyško, kaktas išpylė prakaitas. Kiekvienas žinojo, ką galvoja kitas. Dabar čia šeši eskadriniai minininkai; jie keičiasi pamainomis – trys išplaukia į Gibraltarą, o juos pakeičia atplaukę nauji. Taip jiems niekada nepritrūks bombų, mūsų padėtis beviltiška, o geras oras dar labiau ją apsunkina. Kodėl neprasideda audra, kuri nepaliaujamai siautė pakeliui?
Tuo metu tūnojome po vandeniu jau šešiolika valandų, seniai liovėmės skaičiuoti bombas. Visą tą laiką niekas nemiegojo, vyrų paakiai pajuodo. Dauguma lempučių sudužo, bet jų nekeitėme. Šviečiant avariniam apšvietimui, tik apgraibomis rasdavome laivo įrenginius. Tamsa dar labiau sustiprino baimę.
Mes ir anksčiau buvome susidūrę su rimtais išbandymais, tačiau šį kartą patekome į tikrą pragarą. Kartais esame priversti leistis į 229 metrų gylį. Plieninės pertvaros linko ir bet kuriuo metu galėjo lūžti. Tačiau buvome gana ramūs.
– Ne kiekvienam tenka toks brangus karstas, – pasakė kažkas gergždžiančiu balsu. – Jis kainuoja keturis milijonus markių.
Taip, kai ateis paskutinioji, anapilin iškeliausime greitai. O kad galėtume gintis, matytume ką nors, į ką galima šaudyti! Pojūtis, kad esi užspeistas ir nieko negali padaryti, nepakeliamas. Elektros įtampa pavojingai susilpnėjo, suslėgto oro cilindrai beveik tušti, oras atsiduoda švinu. Trūko deguonies, anglies monoksido kiekis nuolat augo, kvėpavome sunkiai, kaip maratonininkai, bėgantys paskutinį kilometrą. Turėdami tiek oro atsargų, galėjome išsilaikyti dar dvidešimt valandų, o paskui vis tiek reikėjo kilti į paviršių. Žinojome, kas tada nutiks, skaitėme pranešimus. Kai tik mūsų povandeninis laivas išneria, visi priešų laivai ima šaudyti, ir bombardavimas tęsiasi, net jeigu įgulos nariai šoka už borto. Priešams reikia, kad povandenininkai prarastų galvą ir pamirštų paskandinti savo povandeninį laivą. Vienas iš didžiausių priešo troškimų – užgrobti kurį nors mūsų povandeninį laivą, nes tai leistų lengviau kurti kovos su vokiečių povandeniniais laivais priemones.
– Pasirengti giluminių bombų sprogimams!
Dabar bombos krinta visai šalia. Nuo triukšmo valdymo skyriuje, atrodo, tuoj sprogs ausų būgneliai. Aplink skraido geležies atplaišos. Vožtuvai trūkinėja. Visų rankos nevalingai tiesiasi į gelbėjimosi įrenginius. Puskarininkis valdymo skyriuje pasirengęs atidaryti vožtuvą ir leisti suspaustam orui kilti į paviršių, tačiau vis dar laukia vado įsakymo. Ir visą šį laiką triukšmas netyla. Vairininkas šaukia, kad kompasas iššoko iš rėmo ir sukdamasis ridinėjasi po laivą. Laimė, niekas nebuvo sužeistas.
Per pasitarimą su karininkais vadas pripažino, kad situacija beviltiška. Mums gali tekti kilti į paviršių ir paskandinti laivą. Tačiau, kita vertus, mėnulis patekės tik antrą valandą ryto, o iki to laiko bus tamsu. Jei iškilsime tamsoje, turėsime šiokį tokį šansą ištrūkti iš šių spąstų. O jeigu nepavyktų, pasirengėme susprogdinti laivą – įtaisėme sprogdiklius priešais torpedų galvutes ir kitose pažeidžiamose vietose visame laive taip, kad jei vienas nesprogs, sprogtų kiti. Jokiu būdu negalėjome atiduoti povandeninio laivo priešui, nes kitaip taptume atsakingi už daugelio kitų povandenininkų žūtį. Tada paskirstėme gelbėjimosi priemones ir valtis – kiekvienas gavo po vienvietę sulankstomąją guminę valtį. Vadas ir sargybiniai ant tiltelio užsidėjo specialius infraraudonųjų spindulių akinius – norėjo įpratinti akis prie tamsos ir matyti tuo metu, kai iškilsime į paviršių. Man atrodė, kad tai visiškai nereikalinga, nes laivo viduje ir šiaip buvo tamsu kaip dervos statinėje. Tada pripūtėme masalus „Asdic“ prietaisams – balionus, sutvirtintus metalinėmis juostelėmis, juos ketinome paleisti kildami. Plūduriuodami vandens paviršiuje, šie balionai turėjo suklaidinti radarą. Kildami į 91 metro gylį, išgirdome „Asdic“ prietaisų garsą aiškiau. Velnias, o jei jie vis dėlto mus suseks? Kai pakilome į 46 metrų gylį, garsiai sugriaudėjo sprogimai.
Hidrofonininkas pranešė:
– Eskadriniai minininkai netoliese. Girdžiu besisukančius šešis skirtingus vandensraigčius.
Nusikeikęs vadas įsakė kilti. Kadangi baterijos buvo išsekusios, plaukti visu greičiu negalėjome. Atnešėme priešlėktuvinių patrankų šaudmenų, dideles dėtuves, kuriose buvo po penkiasdešimt sviedinių. Mes taip pat galėjome paleisti penkias torpedas ir šaudyti iš keturių kulkosvaidžių. Kulkosvaidžių juostas naudojome ne taip kaip sausumoje, kur išnaudojus jas reikia keisti ant kranto. Nutiesdavome jas iš stebėjimo bokštelio į valdymo skyrių, kur nuolat papildydavome šoviniais – taip su jomis galėjome iššauti apie 6 400 šovinių per minutę. 2 000 metrų atstumu galėjome kelti grėsmę eskadriniam minininkui, o didesniu atstumu jis mūsų negalėjo matyti. Tačiau supratome, kad, užvirus mūšiui, mums bus labai riesta. Tiesiog tikėjomės pasprukti nepastebėti ir išvengti kovos.
Nors aplinkui nesiliovė sproginėjusios giluminės bombos, iškilome į paviršių. Akivaizdu, kad masalai prietaisams „Asdic“ suveikė. Dėl smarkiai pasikeitusio slėgio stebėjimo bokštelio liukas staiga atsidarė, ir mes išlėkėme iš jo tarsi kulkos. Vadas žiūrėjo į kairę, aš – į dešinę pusę.
Ačiū Dievui, naktis buvo tamsi ir debesuota. Įžiūrėjome tris eskadrinius minininkus. Vienas iš jų buvo daugiausia už 500 metrų nuo mūsų ir vis nesiliovė mėtyti bombų. Įjungę abu dyzelinius variklius, nedelsdami visu greičiu nurūkome šalin – varikliams apšilti laiko nebuvo. Generatoriai taip pat veikė, nes mums reikėjo įkrauti baterijas, be to, elektros reikėjo dviem kompresoriams, kurie pumpavo orą į suslėgto oro bakus. Ventiliatoriai pradėjo visame laive tiekti šviežią orą, kurį mes, visai nusilpę ir vargiai besilaikantys ant kojų, godžiai kvėpavome visa krūtine. Užtaisėme pabūklus, ir kulkosvaidžius ir nukreipėme juos į artimiausią eskadrinį minininką, nors tikėjomės pasišalinti nepastebėti. Mūsų naujo tipo torpedos galėjo skrieti zigzagu arba ratu, bet nenorėjome šaudyti. Paleidę torpedas, negalėjome išnešti sveiko kailio, nes neturėjome dviejų svarbių dalykų: elektros ir suspausto oro atsargų. Atstumas tarp mūsų ėmė didėti, o dešimt mūsų paleistų balionų iškilo ir dreifavo genami vėjo. Tai nustebs priešai, kai jų radaras aptiks iškart tiek daug povandeninių laivų. Puikiai įsivaizdavome, kas vyksta ant vieno iš šių eskadrinių minininkų tiltelio. Radistas:
– Laivo pelengas 040 laipsnių, atstumas 6 000 metrų.
Eskadrinio minininko kapitonas:
– Pažymėti jo ir medžiotojų grupės išsidėstymą žemėlapyje.
Šturmanas:
– Nurodymai įvykdyti.
Kapitonas:
– Kursas toks ir toks. Nuolat raportuokite apie pelengą. Eskadrinis minininkas artėja prie savo taikinio (baliono). Prožektoriai naršo tamsios jūros paviršiumi. Radaro aidas silpsta, nes atstumas dabar mažesnis negu tūkstantis metrų – radaras nefiksuoja taip arti esančių objektų. Pabūklų vamzdžiai sukasi tai į vieną, tai į kitą pusę. Nieko nematyti, nes nuo balionų nukarę laidai yra labai ploni.
Radaro operatorius:
– Aidas tiesiai už mūsų. Galimas daiktas, tai tas pats objektas.
Kapitonas:
– Velnias! Mes praplaukėme pro šalį. Žiūrėkite atidžiau!
Tie prakeikti povandeniniai laivai labai maži. Juos pastebėti ne lengviau negu žuvį. Sukti vairą iki galo į kairę!
Pagaliau eskadriniai minininkai dingo mums iš akių – jų radarus apgavo mūsų masalų aidai. Net jeigu eskadriniai minininkai būtų pamatę mus tamsoje, būtų negalėję mūsų persekioti nerizikuodami taranuoti britų kitų laivų. Po valandos apsirūpinome šviežio oro atsargomis šešiolikos valandų povandeninei kelionei ir po dviejų valandų vėl buvome pasirengę atlikti savo pareigas, nors ir siaubingai išvargę. Panėrę į 91 metro gylį kuo greičiau palikome Gibraltarą. Prisiminiau patarlę: „Kai asilas atsistoja ant plono ledo, paprastai įlūžta.“ Mūsų ledas tikrai buvo plonas.
* * *
Heinz Schaeffer. U-977: dramatiška legendinio nacių povandeninio laivo istorija. Vertėjas Vitalijus Šarkovas. – Vilnius: Briedis [2018]. – 296 p. iliustr.
