Vilniečio kolekcija susidomėjo Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas, tad kolekcininkas prieš porą mėnesių beveik su visu rinkiniu buvo nužingsniavęs į Izraelio ambasadą.
„Kolekcijos apžiūrai ambasadorius skyrė valandą“, – džiaugėsi Vytautas, kad jo pomėgis buvo rimtai įvertintas.
Kolekcininko gyvenimas – spalvingas. Pagal profesiją V.Šaikus – kūno kultūros dėstytojas, lengvosios atletikos sporto meistras.Vėliau pradėjo dirbti Vidaus reikalų ministerijoje, dalyvavo kuriant greitojo reagavimo rinktinę „Aras“. Yra apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu.
1997 metais įkūrė bendrovę Fizinės apsaugos centrą, atlieka fizinės saugos auditus bei rizikos analizę.
Kaip vyras tapo pasų kolekcininku?
„Dėl to, kad neturėjau pinigų“, – turbūt pokštavo Vytautas. Anot jo, jeigu būtų pradėjęs kolekcionuoti ką nors kita, tarkime, monetas arba antikvarinius meno kūrinius, būtų prireikę pinigų, o jų tada stokojo.
Kadangi kolekcionuoti labai norėjosi, po 1980-ųjų jis pradėjo rinkti pasus, asmens liudijimus, pažymėjimus, leidimus. Dabar jo kolekciją sudaro apie 300 dokumentų.
Pavyzdžiui, leidimas pereiti Lietuvos ir Vokietijos sieną ar Pirmojo pasaulinio karo metais išduotas leidimas eiti į bažnyčią, kuri nėra to asmens gyvenamojoje vietoje, gal už 5–7 kilometrų, – tai kelionės dokumentai.
Visi kolekcijos dokumentai susiję su Lietuva.
Seniausias išduotas 1871 metais, kai Lietuva buvo carinės Rusijos imperijos dalis.
Pasai į kolekciją atkeliauja įvairiais keliais. „Dabar liko tik supirkinėti iš kolekcininkų. Pasus parduoda tie, kurie jų nekolekcionuoja, bet žino, kad aš juos renku“, – kalbėjo Vytautas.
Pasų kainos – įvairios, nelygu, kaip dokumentas atrodo. Kai kuriuos V.Šaikus pirko už 150–200 eurų. Tačiau ne kiekvieno laikotarpio pasą pavyksta gauti.
„Labai norėčiau gauti pasą, išduotą Vidurio Lietuvoje lenkmečiu – nuo 1920 metų iki 1939-ųjų“, – atskleidė Vytautas, kokio dokumento stokoja.
Kolekcijos perlas – Japonijos diplomato Ch.Sugiharos išduota tranzitinė viza su jo parašu. Viza buvo išduota 1940-ųjų rugpjūčio 15-ąją Kaune, Japonijos konsulate, Lenkijos piliečiui – žydų tautybės komersantui Zyskindui Celmeisteriui.
Šis žmogus – vienas iš daugelio, kuriam Ch.Sugihara išdavė vizą siekdamas išgelbėti jo gyvybę.
1939–1940 metais Ch.Sugihara rezidavo Kaune kaip Japonijos imperijos vicekonsulas. Antrojo pasaulinio karo metais jis išgelbėjo apie 10 tūkstančių Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos žydų gyvybę – jiems išdavinėjo vadinamąsias gyvenimo vizas į Japoniją, oficialiai neturėdamas Japonijos vyriausybės pritarimo.
Gyvenimo vizas savo iniciatyva Ch.Sugihara išdavinėjo 1940-ųjų liepos ir rugpjūčio mėnesiais, padedamas žmonos, dirbdamas naktimis ir žinodamas, kad Lietuvą okupavę sovietai Japonijos konsulatą netrukus uždarys.
Paradoksas – šią tranzitinę vizą V.Šaikus pirko kolekcininkų klube, net nežinodamas nei jos istorinės vertės, nei humanistinio svorio. Dėl vadinamojo Kauno incidento Ch.Sugihara susigadino diplomatinę karjera. Tačiau 1985 metais, prieš mirtį, jam buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas.
„Juk sovietų laikais apie tokius dalykus nebuvo kalbama. Tik vėliau sužinojau, kad tai – vertybė“, – sakė Vytautas.
V.Šaikaus kolekcijoje yra ir daugiau su politika susijusių dokumentų – tai IV Lietuvos Respublikos Seimo nario Prano Dailidės (1896–1948) pažymėjimas, išduotas 1926 metų birželio 9 dieną.
P.Dailidė buvo Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pirmojo sekretoriaus Antano Sniečkaus pusbrolis. Nepaisant to, 1941 metų birželio 14-ąją sovietinių valstybės saugumo organų buvo suimtas ir išvežtas į Krasnojarsko pataisos darbų lagerį, ten 1948-ųjų vasarą mirė.
Kolekcijoje – ir P.Dailidės brolio diplomato Broniaus Edmundo Dailidės (1892–1981) žmonos Reginos Dailidienės diplomatinis pasas – puošnus ir prabangus.
Jame yra įklija, kaligrafiškai parašyta lietuvių, prancūzų ir anglų kalbomis. Pase pažymėta, kad „tų kraštų, kuriais ponia Dailidienė keliaus, civiliai ir karo valdžia yra prašoma laisvai ją leisti ir reikalui atsitikus suteikti jai globos ir pagalbos“.
Pasas išduotas Kaune 1939 metų gegužės 24-ąją. Jį pasirašė tuometis užsienio reikalų ministras Kazys Bizauskas (1893–1941). Tada R.Dailidienė keliavo į Latviją.
Tačiau jos pasas primargintas įvairių antspaudų. Koks ponios R.Dailidienės likimas?
1940-ųjų rugsėjo 14 dieną pase įspausta diplomatinė Švedijos viza. Galbūt aštrėjant tarptautinei politinei padėčiai R.Dailidienė atsidūrė ten?
„Šito aš nežinau. Tai – atskiras darbas. Bet atsiverti dokumentą – ir matai to žmogaus istoriją“, – sakė V.Šaikus.
Pasai išduoti ir Lietuvos atstovybėje Amerikoje, ir Liepojoje, ir Rygoje, ir Kinijoje (parašyta „Kinuose“).
Vytautas turi ir kelis Lietuvos atstovybėje Vašingtone 1921 metais ir vėliau išduotus pasus į gimtinę grįžtantiems lietuviams. Jie – didelio, už knygą didesnio formato, dviejų lapų.
Šiuose pasuose įklijuota vyro ir žmonos fotografija. Kodėl? Užsienio pasas ir viza tada kainavo nuo 150 iki 250 litų. Daug kam tokie pinigai buvo per dideli, todėl į pasą įklijuodavo abiejų sutuoktinių fotografijas.
„Pinigų užsidirbę žmonės grįždavo į Lietuvą. Kaip tai vyko? Vyriausiajam sūnui tėvas užrašydavo žemes, o antrajam tekdavo važiuoti į užsienį užsidirbti dolerių, kad galėtų nusipirkti žemės.
Užsidirbdavo ir grįždavo“, – dėstė Vytautas.
Kolekcijoje – nemažai sovietų laikotarpio užsienio, vadinamųjų raudonų, pasų. Tarp jų – ir paties Vytauto bei jo žmonos Genovaitės užsienio pasai, išduoti 1989 metais. Tada sutuoktiniai keliavo į Lenkiją.
Ar bent keli jo kolekcijos pasai susiję su linksma istorija?
Anot V.Šaikaus, mažai kas žino, kad tikrai linksmai pasai buvo gaminami Pirmojo pasaulinio karo metais. Kolekcininkas rado leidinį, kuriame aprašyta, kaip tai buvo daroma. Pasirodo, buvo sudaryta komisija, kuri važiuodavo per regionus.
Ten sustatydavo grupę žmonių ir padarydavo bendrą nuotrauką, užrašydavo jų duomenis. Tada tą bendrą nuotrauką sukarpydavo juostelėmis ir į pasą įklijuodavo konkretaus žmogaus juostelę.
Vytautas parodė grupės žmonių nuotrauką, padarytą 1917 metų lapkritį Milvydų kaime (Šalčininkų r.). Fotografijoje kelios moterys stovi ant sniego basomis kojomis. Vyrai avi batus, aulinukus.
Kolekcininkas spėjo, kad moterys prieš tai avėjo veltinius. „Nusimovė veltinius, kad būtų gražiau, ir atsistojo fotografuotis basomis ant sniego“, – juokėsi V.Šaikus.
Tarpukariu Lietuvoje išduoti pasai kito, tobulėjo. Didžioji jų dalis – paprasti, kartoniniai, be pirštų atspaudų – tokio reikalavimo tada nebuvo.
Tačiau 1939-ųjų pasai – jau kitokie, dermantino viršeliais, su vandens ženklais, pirštų atspaudais, o asmens fotografija pritvirtinta kniedėmis, kad nebūtų galima jos suklastoti.
Tačiau tokių pasų – europietiškų – iki sovietų okupacijos buvo spėta išduoti labai mažai. Jie daug retesni.
„Užėjo sovietai, 1940-ųjų birželio 14-ąją okupavo Lietuvą, ir viskas baigėsi“, – aiškino V.Šaikus.
Kolekcininkas turi ir vadinamųjų dipukų – Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių lietuvių – pasų. Jie gyveno perkeltųjų asmenų stovyklose (DP) Vokietijoje, ten jiems būdavo išduodami ir lietuviški pasai paprastu kartoniniu viršeliu. Vienas šios kategorijos eksponatų – Vysbadene 1947 metais išduotas pasas Petrui Padvaiskui, pienininkui iš Žeimių kaimo, Zarasų apylinkės, kitas – Balio Pupalaigio (1902–1970), policijos pareigūno, pasas.
„B.Pupalaigio istoriją žinau. Jis mirė Čikagoje. Jo sūnus Algirdas – mano sūnaus krikšto tėvas. Pupalaigių šeima buvo išardyta – 1941-ųjų pradžioje B.Pupalaigis buvo pasodintas į kalėjimą, o jo žmona su sūnumi Algirdu ištremti prie Laptevų jūros.
1944 metais B.Pupalaigis pabėgo į Vokietiją, o po kelerių metų, gavęs leidimą, išvyko į Ameriką ir apsigyveno Čikagoje.
Jo žmona mirė Sibire. Sūnų išgelbėjo tai, kad jis buvo muzikantas – smuikininkas, tad jį paėmė griežti į simfoninį orkestrą. Jis liko gyvas ir grįžo į Lietuvą.
Taip susiklostė, kad mano žmona susipažino su jo žmona ir jie tapo mūsų sūnaus krikšto tėvais“, – pasakojo V.Šaikus.
Ketina išleisti knygą
Lapkričio 7 dieną Valdovų rūmuose bus atidaryta bendra paroda „Asmens tapatybės ir kelionės dokumentai“, kurioje, be kitų eksponatų, bus galima pamatyti ir V.Šaikaus kolekcijos pasus.
Be to, V.Šaikus ketina išleisti knygą apie savo kolekciją.
