Laisvės alėjos pabaigoje prie Centrinio pašto prisiglaudusi stovi „Vilties“ vaistinė. Ji – tarsi Laisvės alėjoje vykusių pokyčių ir apskritai XX amžiaus antrosios pusės Kauno istorijos atspindys.
Laikas čia tarsi sustingęs, įėjus atrodo, tarsi būtum patekęs ne į kuriam nors šiuolaikiškam vaistinių tinklui priklausančią vaistinę, o pas tarpukario laikų „aptiekorių“.
„Viltį“ apsupo užtvarai
Marmurinės grindys, ant sienos – didžiulis dailininko Antano Chmieliausko tapytas pano, nuo lubų nutįsęs milžiniškas šviestuvas.
Ir iš tiesų „Vilties“ vaistinė yra išlikusi kaip viena iš nedaugelio jokiam tinklui nepriklausančių vaistinių.
Ji įsteigta 1925 metais, tik buvo kitoje vietoje, o į dabar esančias patalpas persikėlė 1958-aisiais, kai buvo pastatytas prie Centrinio pašto prisiglaudęs statinys.
Čia gaminami homeopatiniai ir kitokie vaistai pagal užsakymą, taip pat galima ir papietauti, nes vaistinė sujungta su sveiko maisto restoranėliu.
Tiesa, pietauti čia gal ir sveika, bet šiuo metu ne itin patogu, nes dėl Laisvės alėjos rekonstrukcijos vaistinė ir kavinė apsuptos užtvarais.
Paklojo marmurines grindis
Vaistinės šeimininkas nesikeitė jau 35 metus – jos vadovas Arūnas Šiaučiulis puikiai atsimena, kaip Laisvės alėja iš vienos pagrindinių Kauno transporto arterijų buvo paversta pėsčiųjų gatve.
Pėsčiųjų gatve Laisvės alėja tapo 1975-aisiais, o praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio pradžioje buvo paklotas iki dabar išlikęs šaligatvis. Jam, tiesa, jau nedaug laiko liko – iki 2020-ųjų bus pakeistas naujomis trinkelėmis, panašiomis į tas, kurios paklotos atkarpoje nuo Soboro iki A.Mickevičiaus gatvės.
„Taip jau sutapo, kad Laisvės alėjos šaligatvis klotas maždaug tuo pat metu, kai mūsų vaistinėje buvo dedamos marmurinės grindys“, – prisiminė A.Šiaučiulis.
Marmuras į Kauną atkeliavo iš Ignalinos rajono – iš didžiųjų sovietinių statybų, kai buvo statoma Ignalinos atominė elektrinė ir Visagino (anuomet – Sniečkaus) miestas.
Nepatogu valyti šviestuvą
„Važtaraštyje buvo parašyta, kad galėjau pasiimti tik marmuro atliekas, bet statybos darbų vadovas iš Sniečkaus pasirodė esąs atviraširdis žmogus, davė gero marmuro. Aš net nustebau“, – sakė vaistininkas veteranas.
Priešingai nei byloja anekdotus primenantys pasakojimai apie sovietines statybas su nuolatinėmis gaišatimis, broku ir statybinių medžiagų vagystėmis, Laisvės alėjos rekonstrukcija vyko gana sparčiai.
„Buvo dirbama trimis pamainomis, darbininkai triūsė ir naktį. Nė viena įstaiga nebuvo uždaryta ano meto rekonstrukcijos metu. Apskritai dėl Laisvės alėjos pertvarkos tada buvo daug mažiau triukšmo nei dabar.
Tik senasis akmeninis grindinys, užlietas asfaltu, deja, buvo išluptas ir nežinia kur dingo“, – pasakojo A.Šiaučiulis.
Tarp „Vilties“ vaistinės įdomybių yra vienas eksponatas, kuriuo pats direktorius nesidžiaugia. Tai – masyvus šviestuvas, sudarytas iš daugybės stiklinių lizdų lemputėms.
„Lankytojams tai įdomybė, tačiau mums išvalyti šį šviestuvą – gyvas vargas, nes jo tarpuose kaupiasi dulkės, pasiekti juos labai sunku“, – aiškino vaistininkas.
A.Šiaučiulis prisiminė, jog „Vilties“ vaistinės vadovo pareigas perėmė iš Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto Kauno miesto sekretoriaus, anuomet faktinio Kauno vadovo, Vladislovo Mikučiausko žmonos.
