Žinoma, nuorodomis į tokius klausimus gali tapti pasakymai, kad Pravieniškės yra mūsų, laisvai vaikštančių naujai išgrįstomis gatvėmis už ES pinigus infrastruktūrai gerinti galvose (kas nesutiktų su tuo? Jau aiškiau – kalėjimas yra mūsų galvose, bet gatvės patogios laisvai vaikščioti). Ir kad pirmiausiai reikia išvyti vergą iš savęs, o jau tada, pasiraitojus rankoves, imtis lietuvių kultūrinės tapatybės (su visais pranašumais ir trūkumais) paieškų (kas su tuo nesutiktų – iš kūno išvijus vergą, galėtume lengvai atgauti ne-vergo, laisvo žmogaus galvą.
Problema išsispręstų greitai, jei kiekvienas išvytume vergą iš savęs, tuomet Lietuva taptų šalimi, kurioje gera gyventi). Tai žinoma, kad vergo žymę įspaudė mumyse (musyse) ir okupacijos, ir ilgametis nacionalinės kultūros politikos nebuvimas, ir tos valdžios, kurioms atsirasdavo svarbesnių reikalų, negu kultūros politika.
Ir lagerio žodynas, kartu su elgesio modeliais, atneštais sovietinių okupantų, pamiršusių tuos modelius išsinešti kartu su savimi. Ir nevykusi švietimo reforma, kaip tas per didelis svetimas švarkas, kurį vis trokštame pasimatuoti – gal tiks ir patiks? Ir autokomunikacija lietuvių kalboje - „aš-aš“, kurioje nėra jokio Kito.
Jau kai tai žinome, išvardijame, pasakome sau – ir apie (ne)atsakingą požiūrį į savo istoriją, ir apie (bergždžias) kultūrinės tapatybės paieškas, ir apie kultūros (ne)buvimą, galime pradėti mąstyti: kur gali būti užkastas kūnas, ir kur – paslėpta galva? Tada jau galėtų prasidėti sąmonės šviesėjimas ir gijimas. O, kad tai būtų taip paprasta! Nesigirdi tik pasakymo apie kultūrinę traumą, kai nuo jos ir vertėtų pradėti.
Kai imame kalbėti apie kultūrinę tapatybę, tai vėlgi savęs klausiame: o su kuo mums tapatintis? Galime svarstyti, kad valstybės šimtmetį švenčianti tauta žino, suvokia savo tapatybę – tai moderni lietuvių tauta, sukurta iš valstietijos kilusių inteligentų, kuri, atmetusi aristokratiškąją tradiciją ir gerą savo istorijos gabalą, pareiškė pasauliui apie save ir savo grynumą, sukurtą etniniu pagrindu. Lietuviais esame mes gimę, kaip sakė tautos pranašas Vincas Kudirka.
Tačiau pirmiausiai tą daugiakultūrinį kraštą, kalbėjusį gudų, lenkų, vokiečių, rusų, jidiš kalbomis, - reikėjo pranašams įkvėpti ir sulietuvinti. Procesas nebuvo nei darnus, nei lengvas, nes kitų kultūrų bendruomenės etniniam valymui priešinosi. Skirtumas dar ir tas, kad inteligentija niekur nekūrė gyvenamųjų vietų ir neformavo tautų.
Tautų kūrimas buvo aristokratijos prerogatyva – ji labiau mokėjo galvoti ir valdyti, o ne dirbti. Prie šios veiklos – apimti valdžios pagundos - rankas prieš revoliuciją buvo prikišę Rusijos inteligentai - liaudininkai narodninkai - intelektualiai bandę ręsti valstybės pamatus ir žinome, kas jiems iš to išėjo.
Viduramžiais gyvenvietes statė emocingi vyrai, o ankstyvoji-primityvioji aristokratija tikrai nepasižymėjo inteligencija, nes gyvenvietei įkurti reikėjo tvirto charakterio, ištvėmės ir energijos, - kurių intelektualai vargu ar galėjo turėti. Tiesa, gyvenvietės statybai dar reikėjo žemdirbių (valstiečių) rankų, taigi – kūno, kuris atliktų tą sunkų gyvenvietės-pilies-valstybės rentimo darbą.
Barbarybėje feodalų –kunigaikštukų mintys sukosi labiau apie savos didvalstybės sukūrimą užkariaujant svetimas žemes, nei apie savą raštą ir kultūrą. Viena iš dvaro rašto kalbų, vartotų Vytauto Didžiojo dvare, buvo senoji slavų, kita – lotynų.
Kartu su revoliucijomis, kada buvo šluojama senoji aristokratija, ritosi karalių galvos - naikintos privilegijos net tik Abiejų Tautų Respublikoje, vadintoje Žečpospolita. Tada vietoje aristokratų, kunigaikščių, bajorų ir senųjų tradicijų seimuose, - vyriausybėse ir viešose aikštėse - pasirodė inteligentai. Modernių tautų kūrimosi atveju, - sužydėjus Tautų pavasariui – tą darbą Lietuvoje didžiąja dalimi atliko šalies kolonizatorės aukštosiose mokyklose - Maskvoje ir Peterburge - įgiję išsilavinimą vadinamieji „mokslo piligrimai“.
Tai tas atvejis, kada iš rusiškosios civilizacijos, industrializacijos ir kultūros buvo „pasiimta tai, kas geriausia, kad neužplūstų tai, kas blogiausia“. Irgi žinome, kuo toks pasiėmimas baigėsi – Jobo drama: ištiko tai, ko jis labiausiai bijojo. Stebina tai, kad dabarties intelektualų, svarstančių lietuvių kultūrinės tapatybės tema, žodis „šalis kolonizatorė“, „kolonizavimas“ kažkodėl praslysta pro ausis ir akis.
Tada reikėtų savęs klausti, ar kolonizavimo sąlygomis sukurta lietuvių kultūrinė tapatybė gali būti autentiška? Suprantama, kad kai to neklausi, tada lieka tik didžiulė sovietų okupacijos padaryta istorinė, kultūrinė žaizda: skausmas, žala, dėmė ir grėsmė.
Trisdešimt metų laisvos Lietuvos neatsveria penkiasdešimties metų okupacinio režimo ir prisitaikymo prie jo įtakos. Tačiau prisiminkime: po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo – 1795 metais Lietuvoje (ir Lenkijoje) stojo ilgametė carinės Rusijos kolonizacija (ir okupacija).
1863 metų sukilimas ženklina paskutinį susidūrimą, kada abi tautos stojo į lemiamą kovą, priešindamosi rusų kolonizavimui. Iš šios sukilimo pralaimėjimo dramos lietuviai prisimena tik knygnešius ir Spaudos lietuviškais rašmenimis atgavimo pergalę, nors po abiejų sukilimų – 1830 m. ir 1863 m. į Sibirą buvo ištremti lyderiai (bajorai ir valstiečiai).
Taip gudriai kolonizatoriai naikino tautos vyriškąjį genofondą. „Žinote, jūs čia šnekate apie modernišką lietuvių tautą, o lietuviai visada išliko – ir prie vokiečio, ir prie lenko, ir prie ruso – juk tai mes – Vytautas – pagirdė žirgus Juodojoje jūroje.“ Toks tad trumpas, aiškus ir populiarus kiekvienam lietuviui jo tautos istorijos kursas, kurį jis mintinai žino.
Modernios lietuvių tautos istorinė raida, gali atrodyti, buvo natūrali: aristokratijos (ponų) galva, kartu su bajoriškosios tautos tradicijomis, civilizacine kultūra, pilietiškumo, orumo ir garbės sąvokomis nukirsta. Kūnas – atskirai – susikūrė sau naujus ponus, šįkart – iš savų, iš valstiečių ir darbininkų: intelektualus ir valstybės tarnautojus - prisitaikiusius prie minios (masių) psichologijos.
Nes modernią tautą, sukurtą iš valstietijos ir darbininkijos, vis tiek kažkam reikėjo valdyti. Tarpukario valdininkų, susipirkusių pusvelčiui dvarus po žemės reformos ir juose įsikūrusių, - naujai besiformuojantys kultūriniai įpročiai vadinosi tautinės kultūros įsisavinimu.
Liaudies (nacionalinė) kultūra Lietuvoje (išskyrus Vilnių ir Klaipėdą) augo kaip ant mielių, su tautinių ratelių, tautinės politikos ir ideologijos, tautinės kultūros politikos formavimu ir sklaida. Buvo raižomos stilizuotos tulpės ir klumpės, moterys savo spintose turėjo po naują tautinį kostiumą ir juo pasidabinusios eidavo į šokius. Tik vėliau buvo susirūpinta Vakarų Europos kultūros prisikvietimu: inteligentai studijavo Freiburguose ir Sorbonose, atėjo artdeco ir fokstrotai. Galvota, kaip arfos muziką (Vakarų kultūrą) pritaikyti kanklėms (liaudies kultūrai) pagal Stasio Šalkauskio formulę. Gerai dar, kad ne atvirkščiai.
Diskutuojant apie kultūros politiką, ir apie pačią kultūrą, vertėtų išsiaiškinti, apie kokią kultūrą kalbama? Jei kalbame apie nacionalinę, liaudiškąją – daugumos, populiariąją kultūrą - masinę kultūrą – tai ji tiesiog tokia yra.
Per šimtą savos valstybės metų (nepmirškime per pusę amžiaus integruotos sovietinės kultūros dalies) nacionalinė kultūra gali būti pažengusi tiek, kiek ji gali būti pažengusi per 50 metų nepriklausomo gyvenimo. Ir ji stato sau plieno Vytį, triumfuodama nuo išsiskėtriojusio į visas puses (ir arklio, ir kario) savos laisvės simbolio, nesvarbu, su kokiu veidu ir kieno sukurtą.
Skulptūros atidengimo metu dabartiniai liaudies ponai sėdėjo atskirti nuo paprastų žmonių juostele – toks „etiketas“ visiems tinka. Bekalbant prie mikrofono, į „laisvės kario“ veidą spontaniškai, kad niekas neprikibtų ir kad gerai skambėtų - galima įtalpinti bet kokį įvaizdį ir bet kokį prototipą. Ukrainiečiai (kartu su baltarusiais, etc.) sudarė nemenką dalį LDK – tai irgi tarsi broliai, jie gali (mums) padėti sunkiame skulptūrų kūrimo, padarymo darbe, bet klausimas išlieka tas pat – su kuo tapatintis? Su ukrainiečių pagaminta lietuviams Laisvės kario figūra? Su vergo, kurį reikia iš savęs iškratyti – dalimi? Ar su ta baudžiauninko dalimi, kurią reikia iš lietuvio išpurtyti tam, kad jis pagaliau jaustųsi lietuviu?
Buvimas lietuviu pase ir jautimasis piliečiu iš esmės skiriasi – pilietiškumo tradicija buvo atkirsta nuo kūno kartu su visa aristokratijos ir jos istorijos dalimi – galva. O kas nutiks, jei pripažinsime – atsakingai žvelgdami į savo pačių istoriją – kad mūsų kultūrinė tapatybė yra hibridinė? Kai suprasime, kad kolonizuota (vėliau okupuota) šalis perima šalies kolonizatorės bruožus, tai gal tada pasigesime – galvos? Ir sau užduosime klausimą: kur yra mūsų galva, jei daugelis „dabartinių valdžių“ sprendimų – nelogiški?
Priimami, sprendžiami, bet tarsi – be galvos? Jeigu žmonės geriau pasirenka gyventi ten, kitose šalyse, kur „valdžios galvos geriau veikia“? Kur yra, galop, susiformavusi viešoji erdvė? Rypavimo, skundų ir dejonių kultūra, kaltinimų vienas kitiems, įvaizdžių ir sarkazmo kultūra (populiarioji) iš tikrųjų užtemdo lagerio kultūros temą. Ją atnešė sovietų okupacija, ją parsivežė žmonės iš tremčių, nes prie jos reikėjo priprasti tam, kad išgyventų - ji niekur nedingo.
Lagerio kultūroje visuomenė „auklėjama“ patyčiomis ir sarkazmu. Ji negali turėti nuomonės, nes jos niekas lageryje neklausys. Joje vierchai gali „gaidinti“ tiesiogiai ir netiesiogiai, puoselėdami savos grupės atpažinimo ženklus savo absoliučios galios parodymui. Jie gali kalbėti chamo puskalabe suprasdami, kad iš jų nebus pareikalauta atsakomybės už žodžius ir veiksmus. Kokia dar retorika, politikos mokslai? Nes galva riogso nuo kūno atskirai.
Pasakyti tiesą apie savo kultūrinės tapatybės traumą – reikštų atrasti galvą - pripažinti hibidiškumo, hibridinės kultūrinės tapatybės, hibridinės kultūros problemą ir ją imti spręsti. Tai reikštų – atrasti nebetinkamą programą, ją dekoduoti, išardyti ir integruoti visas savo kultūrinės tapatybės dalis: atmestąją – aristokratiškąją, pripažįstamą ir godojamą – liaudiškąją, valstietišką, žemdirbiškąją ir nemaloniąją – sovietinę dalį savyje. Tada, priėmus šias savo kūno dalis ir save – tokius, kokie esame - imsime laižytis įsisenėjusias kultūros žaizdas, nes tiesa išlaisvina.
Autorės nagrinėjamos mokslo temos: Kultūrinės tapatybės konstravimas programiniuose lietuvių periodinės spaudos tekstuose. Parengta monografija „Kilmės įrašas: autentiškumo paieškos, visuomenės transformacijos ir kultūrinė hibridizacija Lietuvoje“.
