Po renginio lankytojai dalijosi įspūdžiais. Jie vienas per kitą sakė, kad šis Šv. Kazimiero gatvės pastatas su savo gyventojais vertas atskiro filmo. Jis, atlaikęs daugybės amžių audras, karus ir gaisrus, saugo ne vieną dramatišką istoriją. Besidomintys Vilniaus slėpiniais čia ras apsčiai peno vaizduotei ir nepavargs stebėtis. Tad Vilnių mylintiems miesto gyventojams ir jo svečiams pats laikas sukrusti – LKD žada ir ateityje skelbti atvirų durų dienas.
Pastatas mena ir Šiaurės karą
Salomėjos Radvilienės namas – tokį vardą pagal žymiausią jo savininką ekspertai yra suteikę Vilniaus senamiesčio pastatui, esančiam Šv. Kazimiero g. 3. Tai centrinė LKD buveinė. Spėjama, kad „senjorui“ gali būti daugiau nei 400 ar net 500 metų. Pirmąkart raštu jis paminėtas 1685 m. ir buvo vadinamas Bobrikovskio namu. Statinys daugybę kartų keitė savininkus, XVIII a. pradžioje keturis kartus degė. Jo patalpose veikė valstybinė vaistinė, kadaise buvo arklidės, dar vėliau pastatą nusipirko lietuvių katalikių tarnaičių Šv. Zitos draugija.
Praėjus 6 metams po Antrojo pasaulinio karo pastatas (iš pradžių tik nedidelė patalpų dalis) atiteko kurtiesiems. Pirmiausia čia įkurdinta kurčiųjų ir nebylių švietimo įstaiga (profesinio kurčiųjų rengimo įstaigos prototipas). Vėliau veikė vadinamasis Vilniaus kurčiųjų gamybos mokymo kombinatas, paskui įsikūrė LKD administracija, dar vėliau – ir Vilniaus kurčiųjų reabilitacijos centras (KRC), anksčiau žinotas ir kitokiais pavadinimais, bei kitos kurčiųjų nevyriausybinės organizacijos. Keitėsi ir paties pastato išvaizda: buvo pristatyta statinių ir jis įgavo U raidės formą su į uždarą kiemą vedančiu arkiniu įėjimu.
Nuo 1974 m. net 8 metus daugybė kurčiųjų savanorių, aukodami vakarus ir savaitgalius, kėlė iš griuvėsių savo bendruomenės namus. Užtruko ilgai, bet, sakoma, surentė užtikrintai. To meto vertintojai neturėjo jokių priekaištų dėl darbų kokybės, gal tik pasigedo koncepcijos vientisumo. Žinant, kiek čia prakaito išlieta, lengviau suprasti kurčiųjų prisirišimą ir didžiavimąsi šios vietos išskirtinumu.
Tiesa, pasak ekskursijos vadovės LKD muziejaus kūrėjos savanorės Ramunės Buikauskienės, garbingiausi pastato laikai jau praeityje. Ten, kur kadaise buvo biliardo salė, biblioteka ir gausu besilankančių kurčiųjų, šiandien savo veiklą organizuoja nuomininkai arba yra įrengti kabinetai. Tik švenčių progomis atveriamas ir reto grožio paradinis įėjimas. „Laikas ir rinkos dėsniai ne visada veikia žmonių naudai“, – liūdnai atsidūsta gidė.
Gotikos-romantizmo stiliui priskirtinas Šv. Kazimiero g. kompleksas kartu su kitais Vilniaus istorinio centro (arba senamiesčio) pastatais įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūra vykdo jo stebėseną. Pastatas unikalus ir atskiromis vidaus erdvėmis – vien ko verta antrojo aukšto fojė pasitinkanti freska, į mansardą vedantys figūriniai mediniai laiptai, taip pat ir visur tvyranti amžių energetikos aura. Statinį pamėgo kūrėjai – jo viduje ir kiemelyje nufilmuotas ne vienas filmo ar reklamos epizodas (detektyvas „Pelėkautai“, šviežiausia „Karo ir taikos“ versija, pora reklaminių klipų ir kt.).
Rašo meilės ir atsidavimo istorijos tęsinį
R. Buikauskienė sako, kad jei namas galėtų kalbėti, papasakotų daugybę čia išgyventų dramų ir meilės istorijų. Vieną, vykusią praėjusio amžiaus antrojoje pusėje ir pasibaigusią tragiškai, ji, atsargiai rinkdama žodžius, ir atskleidžia susirinkusiems.
Moteris pašnabžda ir apie nežinia kada čia apsigyvenusį vaiduoklį. Žmonės kažkodėl vadina jį Tadu. Tai jis iki šiol kišasi į naktinėjančių darbuotojų darbą, blaško dėmesį, o kartais leidžia sau net sujaukti ar išmėtyti dokumentus. Bet labai rimtų šunybių Tadas nekrečia, tad galima teigti, kad visi gyventojai sutaria neblogai.
Ramunė prisimena, kad jos negirdintys tėvai į kurčiųjų buveinę atsivesdavo ją dar visai mažutę. Čia dirbo mergaitės tėtis. Ji čia visada rasdavusi kuo užsiimti ir jau tada pamilusi šią senamiesčio vietą. Gal todėl jaučiasi skolinga šiam pastatui sugrąžinti primirštą jo istorijos dalį. Ir kai LKD prezidentas Kęstutis Vaišnora ėmė ieškoti entuziastų, galinčių atkurti bendruomenės praeitį, Ramunė nedvejodama sutiko.
Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre auklėtoja dirbanti moteris po darbo daug laiko leidžia bibliotekose ir archyvuose, lanko garbingo amžiaus senjorus, senųjų įvykių amžininkus, užrašo jų pasakojimus ir po kruopelę rekonstruoja praeitį.
LKD pradininkai: kurčiasis ir neregys
Ekskursijos gidė tądien taip pat kvietė į kelionę laiku, prie LKD istorijos, prasidėjusios prieš 80 metų, ištakų. Centrinė to meto figūra – kurčiųjų judėjimo pradininkas Petras Makutėnas. Šeimininkai neslepia, kad labai didžiuojasi šia iškilia dramatiško likimo asmenybe – P. Makutėnas su šeima buvo ištremtas, kalėjo lageryje.
Gimė jis Rusijoje, mokslus baigė Petrapilio imperatoriškajame kurčių-nebylių institute (netoli Sankt Peterburgo). Mokykla garsėjo kaip gerą išsilavinimą suteikianti mokymo įstaiga, o Petriukas buvo labai gabus ir smalsus mokinys. Vėliau su šeima grįžo gyventi į Lietuvą, dirbo raidžių rinkėju. Neblogas atlyginimas leido susitaupyti pinigų. 1928 m. jis apkeliavo beveik visą Europą, visur domėjosi kurčiųjų gyvenimu ir to meto galimybėmis jiems padėti. Sakoma, mokėjo tris užsienio kalbas. Grįžęs į Lietuvą susitiko su Pranu Dauniu, aklu karo veteranu, Lietuvos kariuomenės savanoriu, ir netrukus du šviesuoliai rado bendrą kalbą. Deja, aplinkybės lėmė, kad antro susitikimo teko laukti dar 10 metų, jog pagaliau būtų įgyvendintas dviejų didžiavyrių kadaise pradėtas brandinti sumanymas.
R. Buikauskienė teigia, kad P. Daunys akliesiems tas pat, kas Lietuvai J. Basanavičius – jų patriarchas. Vis dėlto ši asmenybė visada liks ir kurčiųjų istorijos dalimi. Tad štai P. Daunys, pasinaudojęs gausiomis pažintimis aukščiausiuose valdžios sluoksniuose, padėjo sutvarkyti steigimo dokumentus. Jam aktyviai talkinant, taip pat prisidėjus grupei gydytojų, pedagogų ir kt. visuomenės veikėjams, 1938 m. kovo 24 d. įregistruota Lietuvos kurčių-nebylių globos draugija (dabartinė LKD). Dabar organizacijos gimimo faktą liudija pastato antrajame aukšte prie įėjimo į aktų salę ant sienos viešai demonstruojama nuostatų kopija.
Įdomu, kad vakarinės ekskursijos dalyviai iš karto susidomėjo, kaip P. Makutėnui ir P. Dauniui pavyko susikalbėti – juk vienas negirdėjo, o kitas visiškai nematė. Tačiau šis klausimas, matyt, taip ir liks neatsakytas, nes paklausti jau nėra ko.
Šalia šių figūrų esą būtinai minėtina ir Jono Glembockio, kurčiųjų mokyklos įkūrėjo, talentingo pedagogo, vadovėlių kurtiesiems autoriaus, pavardė. Įvykus P. Makutėno konfliktui su tuomete Socialinio aprūpinimo ministerijos vadovybe, J. Glembockis kurį laiką vadovavo Trakų g. veikusiai kurčiųjų mokyklai ir kurčiųjų organizacijai.
Sovietmečiu ir šiandien
Atskiras pasakojimas, kaip kurtieji LKD pirmininku rinko kurčiąjį Praną Petrikauską, itin išsilavinusį asmenį, tarp kurio įvairių veiklų buvo ir žurnalisto darbas. Sovietiniam elitui tai buvo „žaidimas ne pagal taisykles“, jie rinkimų rezultatus pavadino „saviveikla“. Vadovauti įstaigai juk galėjo tik jų statytinis girdintysis. Vis dėlto laikiną pergalę kurtiesiems tuomet pavyko pasiekti, deja, sakoma, „karo“ jie nelaimėjo. 1953–1954 m. draugijos Centro valdyboje ir jos įmonėse pasikeitė arba iš vienų pareigų į kitas buvo perkelta apie 30 vadovaujančių darbuotojų. Šis laikotarpis, kurį lėmė kurčiųjų nesutarimai su partiniais autoritetais, net gavo „kadrų karštligės“ pavadinimą.
Garbinga kurčiųjų gyvenimo eilutė, kuri pradėta rašyti taip pat Šv. Kazimiero g. 3 (sovietmečiu buvo J. Vito gatvė), – daugybė gerą vardą tarp klientų pelniusių siuvėjų ir batsiuvių, ypač gausiai išugdytų ir sėkmingai dirbusių sovietmečiu. Taip pat Vilniuje, Neveronyse, Kaune ir Panevėžyje kurčiųjų įkurtos įmonės, kurios priešpaskutinį XX a. dešimtmetį ypač suklestėjo, vėliau pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais gerokai sumenko, paskui kiek atsitiesė ir veiklą tęsia iki šiol. Be abejo, įžiebti ir kurčiųjų kultūros židiniai, kuriuose ir šiandien puoselėjama šokio, imituojamosios dainos, vaidybos meno tradicijos. Greičiausiai ne vienas sostinės gyventojas yra girdėjęs, o gal ir matęs liaudies teatro vardą pelniusio Vilniaus KRC teatro „Mimika“ sceninius pastatymus. Nuo seno kurtieji garsėja ir sporto pasiekimais.
1991 m. Lietuvos kurčiųjų bendruomenė pirmininką jau laisva valia suvažiavime išsirinko girdintį ir dar du kartus jį perrinko. „Petro Gasiūno vadovavimo laikais LKD suklestėjo“, – tvirtina ekskursiją vedusi R. Buikauskienė. O vėliau girdintį pakeitė lyderiai iš pačių kurčiųjų ir buvo pradėtas rašyti pats šviežiausias LKD istorijos puslapis. Šių įvykių liudininkais esame ir mes, gyvenantys ir kuriantys šiandien.
