– Ar Izraelyje didėja susidomėjimas Lietuva, jos žydų bendruomenės istorija, kultūra? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo konferencijos dalyvio istoriko Algimanto Kasparavičiaus.
– Žydų tauta išskirtinai domisi savo istorija, kultūra ir tapatybės išsaugojimu. Matyt, todėl jie ir sugebėjo du tūkstančius metų priverstinai gyvendami tremties sąlygomis, blaškydamiesi po visą pasaulį išlikti ir atkurti savo valstybę.
Nedrįsčiau tvirtinti, kad pastaraisiais metais būtų išaugęs iš Lietuvos išvykusių žydų susidomėjimas mūsų šalimi. Litvakai visą laiką domisi Lietuvos istoriografija, ypač žydų istoriją tyrinėjančiomis knygomis, stebi mūsų šalies įvykius, politines realijas. Jie žino ir kaip mums švenčiant savo valstybės atkūrimo 100-metį atspindimas žydų indėlis.
Dabartinė Lietuvos žydų bendruomenė – pati mažiausia nuo pat jos kūrimosi šioje žemėje laikų XIV–XV amžiuje. Turbūt jau XVII amžiaus pradžioje vien Vilniuje gyveno daugiau žydų nei dabar visoje šalyje. Bet Lietuvos žydai aktyviai dalyvauja valstybės atkūrimo šimtmečio renginiuose.
– Konferencijoje bus kalbama apie žydų vaidmenį atkuriant Lietuvos valstybę. Gal lietuviams šie istorijos faktai per mažai žinomi, o tai ir sukūrė palankią dirvą vadinamajai dviejų genocidų teorijai?
– Taip tiesiai šios teorijos nesiečiau su menku Lietuvos žydų istorijos išmanymu. Bet iš tiesų didžioji dalis mokytojų, istorija besidominčių inteligentų ne tik žydų, bet ir kitų tautų indėlį atkuriant Lietuvos valstybę suvokia paviršutiniškai.
Žydų vaidmuo aptariamas kai kuriuose straipsniuose, knygų skyriuose, bet stinga vientiso šios bendruomenės vaizdo Lietuvos istorijoje. Čia kalbu apie mokslinius tyrimus. O tinklalapiuose ir visokiose proginėse brošiūrose šia tema rašoma labai supaprastintai, nesuvokiant istorinės esmės, neįžvelgiant problemų.
Žmonės jaučia, kad tokie rašiniai neatspindi tiesos ir yra politinės mados reikalas, todėl tokia lektūra gal pridaro daugiau žalos nei duoda naudos.
Į proginius renginius atvykstantys politikai įsivaizduoja, kad jie yra visų galų meistrai, o ypač istorijos klausimais, todėl drąsiai viską komentuoja, nors iš tikrųjų stokoja net išmanymo pagrindų, o tai tik trukdo suvokti praeitį. Panašiai yra visoje posovietinėje erdvėje.
Kitaip elgiamasi Vakaruose. Negirdėjau, kad ten žmonės, kurie nėra specialistai, leistų sau drastiškai komentuoti istorines problemas.
Visuomenę reikia lavinti, bet tai sudėtingas ir ilgas procesas, ne kiekvienas gali imtis tokio darbo. Toks požiūris taikytinas ir lietuvių santykiams su žydais XX amžiuje atsikuriant Lietuvos valstybei.
– Pastaraisiais metais nemažai kalbama, kokie puikūs buvo šie santykiai tarpukario metais. Bet gal tai per daug pagražintas vaizdas?
– Pritarčiau jūsų nuomonei. Oficialųjį požiūrį į lietuvių ir žydų santykius vadinu ne tik idealizuotu, bet ir net infantilišku.
Panašiai žvelgiama ir į kitas istorijos temas, pavyzdžiui, idealizavimu dvelkia pastaruoju metu kuriami filmai apie partizanus. Tarsi tai būtų sovietmečio propaganda, tik viskas išversta į priešingą pusę. Istorija pateikiama kaip citrina visiškai išspaustomis sultimis – be vidinių kovų, aistrų, prieštaringumų.
Nemanau, kad tikslinga net ir, pavyzdžiui, drausti rusiškas televizijų laidas, nes visuomenė nuo propagandos neturėtų būti saugoma kažkokiu steriliu gaubtu. Tai cenzūra. Žmonės turi teisę susipažinti ir su drastiškais, nepriimtinais istorijos vertinimais, priešiškais kitos šalies politikų pareiškimais.
Nereikėtų apeiti aštrių kampų ir kalbant apie žydų istoriją. Vieni lietuviai pasitikėdavo jais, palaikydavo asmeninius ryšius, bet buvo ir tautinio atsiribojimo.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą žydai sudarė apie trečdalį Kauno gyventojų, o gyveno jie kaip atskira bendruomenė šalia lietuvių. Aišku, žmonės bendraudavo, pasitaikydavo ir mišrių santuokų, bet išliko atsiribojimas.
Vis dėlto nepasitikėjimas žydų bendruomenė nyko ir tik apie 1938 metus, naciams skleidžiant Europoje antisemitizmą, juo vėl padvelkė ir Lietuvoje, bet ne itin stipriai. Tokios nuotaikos buvo būdingesnės jaunesnei kartai, kuri jautė svarbių mūsų kultūrai mąstytojų filosofo Antano Maceinos, istoriko Zenono Ivinskio įtaką.
Netgi šiandien privačiuose lietuvių pokalbiuose justi takoskyra – mes ir jie. Susidaro įspūdis, kad tokio konservatyvizmo dabar gal net daugiau nei sparčiai modernėjusiame tarpukario Kaune.
Manau, Lietuvos šimtmečio proga valstybei derėjo daugiau dėmesio skirti fundamentaliems istorijos tyrimams, galintiems padėti geriau suvokti mūsų tapatybę, atsikratyti stereotipų. Antraip mes liksime pasaulinės kultūros paribyje.
