Transporto istorijos tyrėjai pasakoja, kad karietų galime rasti ne viename Lietuvos muziejuje, o arklinis tramvajus išlieka paslaptimi. Nei pačio tramvajaus, nei jo bėgių tyrėjams rasti nepavyko.
Pirmieji vežikai – XVIII a. akvarelėje
XVIII a. pabaigoje buvo aptikti pirmieji duomenys, pagal kuriuos galima spręsti, kad Vilniuje būta vežikų. Tačiau kaip tiksliai atrodė jų puskarietės, rogės ir vežimai, sunku pasakyti.
Pasak transporto istorijos tyrėjo Ričardo Žičkaus, pirmieji vežikų vaizdai užfiksuoti Juozapo Peškos akvarelėje 1795 metais. Tyrinėtojas spėlioja, kad Vilniaus vežikai buvo panašūs į Maskvos, bet neatmetama galimybė, kad mūsiškių išvaizdai įtakos padarė ir kaimynai lenkai.
„Iš pradžių vežimų ratai būdavo mediniai, kaustyti metaliniu žiedu. Tik XX a. atsirado pneumatinės padangos, todėl padidėjo vežimų greičiai ir sumažėjo triukšmas mieste. Tačiau piliečiai skundėsi dėl per greitai važinėjančių vežikų, dažnai purvu aptaškydavusių pėsčiuosius“, – aiškina transporto istorijos tyrėjas R. Žičkus.
Dauguma Vilniaus gatvių XIX a. dar buvo negrįstos, nedidelę dalį dengė medinis pagrindas.
Rusijos imperijoje Vilnius ir Kaunas buvo išskirtiniai dėl vežikų gausos. Pagal XIX a. pabaigos verslininkų surašymo duomenis, sostinėje buvo net 1 000 vežikų arba žmonių, užsiimančių vežimo verslu. Arklidė ir karietinės įkurtos daugumoje Vilniaus vietų.
Vežimams reikalinga techninė apžiūra
Žirgyno savininką Gediminą Bardauską sudomino skelbime parduodamas vežimas, kurį, aplūžusį ir nenaudojamą, pardavėjas atgabeno iš Vokietijos.
„Nupirkome ir restauravome – gavosi naudojamas daiktas. Odos apmušalai vežimo šonuose yra originalūs, o sėdynėms padarė baldų meistras. Pagal esamas detales pasiuvo ir aptraukė“, – teigia vežimo savininkas.
XX a. pradžioje vežikai, kaip ir visi transporto priemonių vairuotojai, turėjo praeiti techninę apžiūrą. Jos metu buvo tikrinamas vežimas, arklys, apžiūrimi drabužiai. Žirgų augintoja Raminta Bardauskienė tikina, kad mieste vežikai būdavo apsirengę formaliai.
„Turėjo dėvėti tamsų arba pilką švarką, buvo privalomas ir galvos apdangalas – katiliukas arba cilindras. XIX a. pabaigoje pirštinės ir ant kelių patiestas avikailis ar prijuostė taip pat buvo būtini atributai“, – kalba ji.
Transporto istorijos tyrėjas R. Žičkus teigia, kad ne visi vežikai praeidavo apžiūras – daliai tekdavo paremontuoti savo puskarietes: „Problemų iškildavo ir dėl arklių. Kartais vežikai gudraudavo per apžiūras – sėdynes ištepdavo batų tepalu, kad jos būtų blizgančios ir geriau atrodytų. Vėliau, žinoma, reikėdavo viską nuplauti. Nepaisant to, vežikų skaičius mieste nuo to nepriklausė – visi jie sėkmingai dirbo Vilniuje iki Antrojo pasaulinio karo.“
Arklinis tramvajus keičia vežimus
Smūgis vežikams – atsiradęs arklinis tramvajus. Pirmoji Vilniaus arklinio tramvajaus aptarnavimo stotis buvo dabartinėje Lukiškių aikštėje. Žirgai ir vagonai įkurdinti specialiai jiems pastatytame stacionariame cirko pastate. Vėliau bazė buvo perkelta į Antakalnį. Vilniaus Tramvajų gatvėje vis dar išlikęs kiemas su garažais, kuris neabejotinai yra buvusio techninio tramvajaus centro palikimas.
Pasak transporto istorijos tyrėjo Jono Palio, Rusijos imperijoje Kaunas buvo fortinis-gynybinis miestas, todėl reikėjo susisiekimo: „Šveicarai pasiūlė daryti arklinį tramvajų, kuris pasauliniu mastu jau buvo pasenęs sprendimas, bet čia tiko.“
Arklinis tramvajus, dar vadinamas „konke“, buvo nutiestas nuo stoties iki Kauno rotušės, kalba J. Palys: „Kai „konkė“ paseno, buvo norima perdaryti į elektrinį tramvajų, bet ji buvo per daug susidėvėjusi. „Konkės“ vagonas dar kurį laiką stovėjo Karo muziejaus sodelyje kaip atsiminimas, bet ilgainiui iš jos pasidarė šiukšlynas.“
Manoma, kad Kauno „konkės“ bėgiai buvo užpilti grunto grindinio sluoksniu dar tarpukariu, platinant Savanorių prospekto gatvę. „Juos taip pat galėjo panaudoti tiesiant Jiesios tiltą. Bėgiai buvo panaudoti kaip turėklai, tačiau nėra įrodymų, kad tai buvo būtent „konkės“ bėgiai“, – sako tyrėjas J. Palys
Išlikę tik smulkūs fragmentai
Vilniaus arklinio tramvajaus tyrinėtojai siūlo bėgių ieškoti prie Vilnelės, kur jie galėjo būti panaudoti kranto sutvirtinimui.
Tačiau transporto istorijos tyrėjas R. Žičkus nesutinka, nes arklinio tramvajaus bėgiai buvo beveik analogiški geležinkelio bėgiams, todėl juos būtų buvę labai sunku išlankstyti ir perdaryti į ką nors kitą. Manoma, kad išlikusios bėgių dalys vis dar yra po dabartinės Jono Basanavičiaus gatvės danga.
Laidos kūrėjams pavyko atrasti Vivulskio gatvėje arklinio tramvajaus bėgių fragmentus, panaudotus pastato kampo apsaugai. Tuo metu, tai buvo reikalinga neleisti vežimų ašims pravažiuoti. Ant vis dar gatvėje išlikusių metalinių bėgių, kurie dabar atlieka apsauginių stulpelių funkciją, galima pamatyti ir bėgio numerį.
