Aidas Puklevičius. Kam skambina varpai? Žemynui, kuriame niekas nenori karo, bet jis vis kyla

Sekmadienį prieš šimtą metų Paryžiuje suskambo visų bažnyčių varpai. Netrukus jų gaudesys ėmė lietis per visą šalį, prisijungė varpai anapus Lamanšo sąsiaurio, švilpė traukiniai, garlaiviai, signalizavo automobiliai, visiškai nepažįstami žmonės aikštėse ir gatvėse glėbesčiavosi, bučiavosi.

A.Puklevičius.
A.Puklevičius.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

Nov 13, 2018, 2:20 PM, atnaujinta Nov 13, 2018, 2:21 PM

Pasaulis ėjo iš proto užbaigęs didžiausią iki tol karą. Keturiasdešimt milijonų žmonių žuvo arba liko invalidai. Šalių išlaidos karui šiandienos pinigais viršijo tris trilijonus dolerių. Įvertinti žalos, padarytos visiškai su žeme sulygintai Šiaurės Prancūzijai ir Belgijai, suvis neįmanoma.

O baisiausia – šis karas sulygino su žeme iki to laiko pavyzdžio neturėjusį globalios ekonomikos augimą, mokslo pažangos viltį ir tikėjimą socialine taika. Trumpą pokario optimizmo ir laimės išlikus gyviems laikotarpį pakeitė Didžioji Depresija, totalitariniai sprendimai ir revanšo geismas.

Dar baisiau, kad iš esmės to karo niekas labai ir nenorėjo. Taip, galbūt keliems labiau kuoktelėjusiems personažams ir atrodė, kad nieko čia tokio, trumpai pakariausim, ir viskas bus gerai.

Austrijos-Vengrijos generalinio štabo viršininkas C.von Hetzendorfas ant pergalės žirgo sugrįš į Vieną ir galės vesti savo mylimąją, kuriai išsiskirti draudė šventeiviškas Habsburgų rūmų etiketas.

Serbijos karinės žvalgybos vadovas pulkininkas D.Dmitrijevičius, organizavęs pasikėsinimą į Austrijos sosto įpėdinį Franzą Ferdinandą, pagaliau išvys po Serbijos vėliava suvienytus pietų slavus.

Britų imperija trumpam atitolins airių savivaldos ir moterų sufražisčių problemas.

Prancūzija trumpam apvienys po Dreyfuso skandalo į kairę ir dešinę susiskaldžiusią visuomenę.

Vilhelmas II galų gale apmaldys didžiausią Reichstage socialdemokratų frakciją. Rusijos caras bent trumpam atitolins Romanovų dinastijos krachą.

Ir taip toliau, ir panašiai. Tačiau karo tikrai nenorėjo absoliučiai niekas. Nepaisant to, jis prasidėjo, truko ketverius metus ir baigėsi tik tada, kai kariauti begalėjo tik neseniai prie Antantės prisijungusios Jungtinės Valstijos su savo begaliniu potencialu.

Versalio taikos konferencijoje viltys užtikrinti ateities taiką kolektyvinio saugumo instrumentais užleido vietą kerštui ir norui amžiams paklupdyti pralaimėjusius.

Nors įžvalgiausieji matė – tokiomis sąlygomis taika bus tik trumpa pauzė prieš dar kruvinesnį susirėmimą.

Ir tik po dar vieno neįsivaizduojamo sukrėtimo vėl pabandyta įpinti Europos šalis į tokį bendrabūvio tinklą, kuriame jos, prarasdamos dalį suverenumo, įgytų daug daugiau saugumo. Šalinant kliūtis prekybai, bendravimui, judėjimui ir bendram gyvenimui.

Šis eksperimentas trunka jau septyniasdešimt metų. Ir kone tiek pat žemyne nenutrūksta taika. Su išimtimis, įrodančiomis taisyklės tvarumą, Europos periferijoje – Balkanuose, Kaukaze ir kitur, kur Pirmojo pasaulinio karo patirtis buvo ištrinta, bet primesti sovietiniai brukalai.

Ir kuo toliau mes tolstame nuo to ankstyvo ryto Kompjeno miške, nuo to vagono, kuriame paliaubas pasirašė Vokietijos atstovai ir sąjungininkų kariuomenės vadai, tuo dažniau girdėti svarstymai, kad šis taikos eksperimentas varžo tautas, primeta joms globalias darbotvarkes, pavergia jas anoniminėms briuselių biurokratijoms.

Idealizuoti ES konkrečiai ar visą pokario sąrangą apskritai būtų kvaila. Nematyti ir netaisyti jos trūkumų – lygiai taip pat.

Bet vienintelė kol kas istorijos išbandyta alternatyva, bent jau šiame žemyne, – tai vien savo interesų paisančių žaidėjų arena, kur mažas bijo didelio, kur didelis įtariai žiūri į mažą, kur vieną aljansą keičia kitas, kur visuomet dėl savo nesėkmių patogiau apkaltinti kaimyną, kur svarbiausia, ne kuo nori būti, o kuo kažkada buvai. Žodžiu, žemyne, kur, kaip visuomet, niekas nenori karo. Tačiau karas kažkodėl kyla.

Ir esant netobulai, braškančiai ir remonto besiprašančiai nūdienos tvarkai būtų galima perfrazuoti W.Churchillio posakį apie demokratiją. Ji, girdi, yra pati blogiausia valdymo formą, išskyrus visas kitas, kurios jau išbandytos.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.