Kauno centre yra vieta, menanti sudėtingą istorija. Joje susipina lietuvių tolerancija kitų tikėjimų miesto gyventojams ir tragiška jos baigtis, kai viskas buvo nušluota sovietinių buldozerių.
Tai – senosios Kauno kapinės, veikusios 1847–1959 metais. Sovietmečiu kapus iškapsčius ar sulyginus su žeme kelis dešimtmečius jos buvo vadintos Ramybės parku.
Dabar čia stovi ne vienas paminklas Lietuvos didvyriams atminti, bet pagerbti ir rusų kariai. Tebeveikia stačiatikių bei musulmonų maldos namai, o vejoje kyšo vieno kito čia palaidotų įvairių tikėjimo žmonių antkapių likučiai.
Nors ši teritorija yra labai patogioje vietoje, prie autobusų stoties ir Vytauto prospekto, ji iki šiol gana menkai lankoma. Dabar senosiose neveikiančiose kapinėse tik asfaltuojami nauji takai, kad praeiviams būtų patogiau.
Atgaivinti šios vietos istoriją bando greta veikiančio Lietuvos švietimo istorijos muziejaus darbuotojai ir kaunietis gidas Radvila Pabilionis, kuris spėja, kad buvusiose kapinėse vis dar glūdi neatrasti svarbūs dalykai. Viena tokių mįslių – nauja versija apie vis dar neatrastą generolo Silvestro Žukausko kapą.
Sudalino į keturis sklypus
Pasivaikščiojimą po senąsias neveikiančias Kauno kapines vertėtų pradėti nuo buvusio pagrindinio įėjimo į jas iš Vytauto prospekto pusės netoli Griunvaldo gatvės viešojo transporto stotelės.
Įėjus į teritoriją pirmiausia reikėtų pasukti į dešinę link ir dabar veikiančios rusų cerkvės, nes tai – seniausias kapinėse iškilęs ir išlikęs mūrinis pastatas. Čia pasivaikščiojimą su žurnalistais ir pradėjo kaunietis gidas R.Pabilionis.
Žingsniuodamas gidas pasakojo, kad 1847 metais planuojant Kauno naujamiestį kartu buvo suplanuotos ir kapinės. Joms skirta miškinga neapgyvendinta vieta. Ši 6 hektarų ploto teritorija priklausė karmelitams.
„Teritorija buvo padalinta į keturis sklypus. Arčiausiai dabartinės autobusų stoties esantis sklypas buvo skirtas stačiatikiams, didžiausia, vidurinė, dalis – katalikams, sklypas arčiausiai dabartinės Totorių gatvės – liuteronams evangelikams. Dalis ploto prie dabartinių Trakų ir Totorių gatvių kampo buvo atrėžta musulmonams.
Cerkvę projektavo E.Frykas
R.Pabilionis pasakojo, kad katalikai ir evangelikai liuteronai mieste turėjo savo maldos namus, todėl cerkvę ir mečetę buvo leista statyti tik stačiatikiams ir musulmonams.
1862 metais stačiatikių sklypo centre buvo pastatyta Kristaus Prisikėlimo cerkvė. Dabar ji naudojama kaip rusų bendruomenės susibūrimo vieta. 1925 metais dalis sklypo buvo išnuomota organizacijai „Mokslas – šviesa“. Jos dėka iškilo rusų gimnazija, kurioje dabar yra Kauno pedagogų kvalifikacijos centras. Taip pat greta buvo pastatyti keli mediniai pastatai – mokinių bendrabutis, rusų mokykla. Ji išliko, dabar joje veikia laidojimo namai.
Tarpukariu Soboras buvo pritaikytas Lietuvos kariuomenės įgulos maldos namams. Stačiatikiai gavo piniginę kompensaciją ir už ją 1935 metais šalia pirmosios pastatė dar vieną cerkvę – Apreiškimo Švč.Dievo Motinai katedrą. Ją suprojektavo architektas Edmundas Frykas.
„Tikintieji iš Soboro persigabeno ikonostasą, prieš kurį meldžiasi ir dabar“, – pasakojo gidas.
Savo kapinių sklype stačiatikiai daugiausia laidodavo civilius gyventojus.
Rusų tautybės tikintieji ir dabar puoselėja savo teritoriją. Čia tebestovi kryžius, skirtas 1915 metais žuvusiems rusų kariams atminti.
Mūrinė mečetė vėl atgimsta
1860 metais medinę mečetę savo sklype pasistatė ir musulmonai. Greta buvo dar du mediniai pastatai: viename jų veikė prieglauda, kitame gyveno musulmonų dvasininkas.
Jame palaidojimų buvo mažiausiai, antkapiniai paminklai buvo kuklūs, dažniausiai – paprasti lauko akmenys ar betoniniai paminklai su arabiškais įrašais.
„1930 metais minint Vytauto Didžiojo 500 mirties metines norėta atsidėkoti totoriams, kurie kovėsi mūsų kariuomenės gretose, todėl buvo pastatyta mūrinė mečetė. Ji veikė iki 1947 metų. Sovietmečiu ten buvo įkurtas miesto archyvo sandėlis, vėliau veikė miesto bibliotekos vaikų skyrius, kavinė-skaitykla“, – pasakojo gidas.
Dabar mečetė vėl priklauso musulmonams ir yra vienintelė mūrinė mečetė Baltijos šalyse. Visai neseniai mečetė pradėta remontuoti, joje melstis susirenka šimtai Kaune gyvenančių musulmonų.
Nauja kapo vietos versija
Evangelikams liuteronams priklausęs sklypas po pirmojo pasaulinio karo skilo į dvi dalis. Viena jų priklausė Lietuvos vokiečių kultūrinei sąjungai.
Šioje teritorijoje buvo laidojami įvairūs asmenys, tarp jų ir 1937 metais miręs Lietuvos valstybės ir karinis veikėjas generolas S.Žukauskas.
Rašytiniuose šaltiniuose nurodoma, kad generolas buvo palaidotas šalia katalikų kapų, o 1940 metais turėjo būti perlaidotas E.Ožeškienės gatvėje baigtoje statyti evangelikų reformatų bažnyčioje. Į ją turėjo būti perkelti generolo palaikai.
Ant jo kapo nebuvo jokio išskirtinio akcento – paminklo, tik laikinojo palaidojimo ženklas. Palaikai perlaidoti nebuvo, todėl ilgainiui neliko ir tikslių žinių, kur ilsisi generolas.
1991 metais Vytauto Didžiojo karo muziejaus darbuotojo Arvydo Pociūno iniciatyva buvo pradėtos generolo palaikų paieškos. 2012 metais Vytauto Didžiojo karo muziejus atliko žvalgomuosius archeologinius tyrimus spėjamoje generolo S.Žukausko palaidojimo vietoje evangelikų liuteronų konfesijos teritorijos pietinėje dalyje netoli dabartinės A.Puškino gimnazijos.
Tyrimų metu generolo S.Žukausko palaikų buvimo vieta nenustatyta.
R.Pabilionis pasakojo, kad jo motina jam yra rodžiusi vietą, kur buvo palaidotas generolas.
„Rodė, kad kapas buvo netoli įėjimo į kapines iš dabartinės Trakų gatvės, kur ji susikerta su Baritonų gatve.
Ta vieta buvo evangelikų liuteronų sklypo pakraštyje, visai greta katalikų kapų. Galbūt generolo palaikų paieškas būtų galima pratęsti“, – svarstė gidas.
Laidojo įvairius žmones
Daugiausia žmonių buvo palaidota centrinėje katalikų sklypo dalyje.
Tarp jų buvo daug žymių visuomenės, kultūros, valstybės veikėjų, mokslininkų.
Kapinėse stovėjo daug antkapinių paminklų, turinčių meninę, architektūrinę vertę, sukurtų žymių Lietuvos skulptorių ir architektų.
Taip pat čia buvo laidojami žuvusieji už Lietuvos nepriklausomybę ar mirusieji nuo žaizdų ir ligų Lietuvos kariai, karo ir civiliai lakūnai.
1936 metais pagal architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą buvo pastatytas lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno mauzoliejus.
1941 metų birželio 26 dieną katalikų sklype vienoje duobėje buvo palaidoti 64 sukilėliai. Remiantis prisiminimais, 1941 metų birželio 28 dieną kapinėse vienoje duobėje netoli kapinių administracinio pastato buvo užkasta kelios dešimtys vyrų, moterų ir vaikų.
Visų jų palaikai buvo atvežti dviem Kauno ligoninės sunkvežimiais.
Spėjama, kad vienoje duobėje buvo užkasami civilių Kauno gyventojų, žuvusių pirmosiomis karo dienomis per susišaudymus ar bombarduojant miestą, palaikai.
Atstatė antkapį solistei
Dabar klaidžiojant po šią teritoriją galima aptikti operos solistei Veronikai Podėnaitei skirtą antkapį. R.Pabilionis pasakojo, kad ji buvo pirmoji lietuvė moteris, kuri tarpukariu dainavo teatre „La Scala“, tačiau būdama Lietuvoje ji peršalo ir sulaukusi vos 32 metų mirė.
Solistė 1933 metais buvo palaidota senosiose Kauno kapinėse, bet jas naikinant moters palaikų niekas kitur neperkėlė. Todėl tik 1997 metais jos palaidojimo vieta buvo nustatyta ir ten įrengta atminimo lenta.
Daugiau antkapių, skirtų konkretiems žmonėms, jų palaidojimo vietose, kur dar tebesama palaikų, neatstatyta. Tik vienoje kitoje vietoje vis dar kyšo greičiausiai senų antkapių likučiai.
Birželio sukilimo aukoms atminti 1991 metais pastatytas skulptoriaus Roberto Antinio (jaunesniojo) paminklas „Kryžius-medis“. 1994 metais atstatytas 1930 metais statytas ir sovietmečiu nugriautas kryžiaus- kardo formos paminklas „Žuvome dėl Tėvynės“.
„1996 metais buvo surasta ir atkasta lakūnų S.Dariaus ir S.Girėno sunaikinto mauzoliejaus kripta. Bet ji buvo prižiūrima prastai ir 2004 metais užkonservuota. Dabar toje vietoje stovi tik paminklinė lenta“, – pasakojo R.Pabilionis.
Buvo išskirtinis ryšys
Katalikų kapinėse pastatų buvo mažiausiai. Sklypo centre buvo mūrinė koplyčia, bet ji neišliko.
„Dabar maždaug toje vietoje stovi 2010 metais iškilęs žalvarinis paminklas „Kovotojų už Lietuvos laisvę Motinai“, – rodė gidas.
Arčiau Vytauto prospekto ir dabar yra mūrinis dviejų aukštų pastatas – Rezistencijos ir tremties muziejus.
Tai buvęs kapinių administracijos pastatas, kurį 1934 metais suprojektavo architektas Stasys Kudokas.
„Sovietmečiu jame buvo pašto skyrius. Jame, vienintelėje vietoje Kaune, veikė telefono ryšys su vaizdo transliacija. Iš čia buvo galima paskambinti į Vilniaus centrinį paštą ir matyti pašnekovą. Vis dėlto tokia paslauga nebuvo populiari ir vaizdo telefonas veikė neilgai“, – prisiminė gidas.
Įkvėpė vengrų revoliucija
Dabar senosiose kapinėse kiekvienais metais spalio 31 dieną susirenkama prie paminklinės lentos, skirtos 1956 metų Vengrijos revoliucijai ir Kaune kilusiai solidarumo akcijai paminėti.
Būtent su šiais įvykiais ir susijęs liūdnas senųjų kapinių likimas.
1956 metų Vėlinių vakarą senosiose miesto kapinėse kilo stichiška solidarumo su Vengrijos revoliucija akcija.
„Žmonės rinkosi pagerbti čia palaidotų artimųjų. Sutemus susirinkusieji spontaniškai iš šalikų susegė Lietuvos trispalvę, o kažkas, palypėjęs ant paminklo „Žuvome už Tėvynę“, iškėlė ją ir sušuko: „Laisvę Lietuvai“. Žmonės čia pat susibūrė į protesto demonstraciją. Eitynėse, traukusiose į miesto centrą, dalyvavo apie 2 tūkstančius žmonių“, – pasakojo gidas.
Vėlinių susibūrimai, kuriuose vyravo tautinės ir laisvės nuotaikos, kartojosi per kitas Vėlines. Sovietų valdžia, siekdama užgniaužti bet kokias laisvės siekio apraiškas, nusprendė kapines panaikinti.
Spaudoje buvo pranešta, kad kapinės bus perkeliamos, todėl visi norintys savo artimųjų kapus gali perkelti į kitas miesto kapines. Žmonėms nemokamai buvo teikiamos duobkasių paslaugos ir paskiriami nedideli mediniai karstai palaikams sudėti. Palaikams perkelti buvo skirti treji metai.
„Įsivaizduokite, kad visus tuos trejus metus kapinės buvo kasinėjamos, paliekamos tuščios kapų duobės, į jas pilamos dezinfekcinės medžiagos. Vaizdas ir kvapas buvo slogūs“, – pasakojo gidas.
Iškasti palaikų nedrįso
Spėjama, kad kapinėse iš viso buvo palaidota apie 150 tūkst. žmonių. Giminės ir artimieji dalį mirusiųjų palaikų perkėlė į Petrašiūnų, Seniavos ir kitas kapines, o kita dalis liko žemėje.
„Dėl politinių motyvų daug kas nedrįso nurodyti, kur guli jų artimųjų palaikai, ir prašyti leidimo išsikasti, nes taip būtų atskleisti jų giminės“, – pasakojo R.Pabilionis.
Likę kapai buvo išlyginti buldozeriais, nugriauta katalikų koplyčia, žemėmis užpiltas ir sulygintas S.Dariaus ir S.Girėno mauzoliejus.
„Kapinių vietoje suprojektuotas poilsio parkas su vaikų žaidimo aikštelėmis, nutiesti nauji asfaltuoti takai, pastatyti suoleliai. 1973 metais iš tuometinio Istorijos muziejaus sodelio čia perkelti vadinamųjų keturių komunarų palaikai, pastatytas bronzinis jų paminklas. Dabar jis stūkso Grūto parke“, – pasakojo R.Pabilionis.
Dabar teritorijai sugrąžintas senųjų neveikiančių kapinių statusas.
Muziejus skatina diskutuoti apie ateitį
Irma Gūžienė
Lietuvos švietimo istorijos muziejaus komunikacijos koordinatorė
„Mūsų muziejus yra įsikūręs greta senųjų neveikiančių Kauno kapinių. Ši vieta yra svarbi savo istorija. Tačiau dabar ji gana apleista, yra tarsi niekieno žemė. Todėl nusprendėme, kad kauniečiams verta priminti šios vietos istoriją.
Vytauto prospekte po atviru dangumi veikia paroda „Jie kūrė Lietuvą“. Joje pasakojama apie senąsias kapines ir kai kurias čia laidotas iškilias asmenybes.
Taip pat kauniečiai kviečiami ir į ekskursijas po senąsias neveikiančias Kauno kapines, kurios vyks lapkričio 18 ir 21 dienomis.
Paroda ir ekskursijomis siekiame suvienyti visas dabar buvusiame parke bei aplink jį esančias bendruomenes, kultūrininkus, pedagogus, norime paskatinti kauniečių diskusiją, kokia galėtų būti šios vietovės ateitis, kaip ji galėtų keistis.“
